Yom Kippur — Leopold Pilichowski (1869-1933) Tarp Naujųjų metų ir Jom Kipūro – Permaldavimo dienos – litvakiškas Vilnius visada sulėtindavo žingsnį. Šios dešimt atgailos dienų (Yamim Noraim) praeities Senamiestyje nebuvo vien gedulo metas. Tai buvo laikas, kai kaimynai eidavo vieni pas kitus ne skolų grąžinti, o atleisti. Litvakiškas atleidimo pragmatizmas Litvakai į atleidimą žiūrėjo su ypatinga išmintimi: Aukščiausiasis atleidžia nuodėmes prieš Dangų, tačiau už nuoskaudas,

Kai, nepaisant mūsų aistringo meilės romano su vasara, rugsėjis vis tiek įžūliai pasibeldžia vėsiu lietumi, o Vilniaus stogai nusidažo gintaru, širdyje kyla lengvas, juokingai graudus ilgesys. Kaip sakydavo mano močiutė: „Vasara praėjo, ašaros nudžiūvo, laikas virti pietus!“ Šiandien rubrikoje „Skonio atmintis“ atveriame sunkų ketaus puodą, iš kurio kyla gundantis troškintų kopūstų, pomidorų ir medaus aromatas. Laikas susipažinti su „Holishkes“ – litvakiškais balandėliais, ku

Palangos žydų bendruomenės istorija prasideda dar nuo XV a. Tikra, kad XVII a. Palangos žydai jau gauna miestiečių teises, galimybę užsiimti prekybą, pirkti žemę ir joje statytis namus. 1881 m. iš 1618 Palangos gyventojų net 1121 buvo žydas. Tuomet Palangoje veikė gintaro apdirbimo įmonių (jos priklausė žydams), kuriose daugiausia dirbo žydų tautybės darbininkai. Tarpukariu Palangoje klestėjo ir religinis, ir sekuliarus žydiškas gyvenimas: veikė pradinės hebrajiškos mokyklos,

Jei tarpukario Vilniuje būtumėte ieškoję vietos, kur garsiausios pasaulio tragedijos susitikdavo su skambiausiu turgaviečių juoku, visi keliai būtų atvedę į Liejyklos gatvę. Čia, sename kieme, augo medis, po kuriuo virė tikrasis Šiaurės Jeruzalės teatro gyvenimas. Tęsiame pažintį su nepakartojamu Vilniaus metraštininku Abraomu Karpinovičiumi ir jo knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“ – tarsi paminklu buvusiam ryškiam, spalvingam žydų pasauliui, negailestingai nutrauktam Antro

Šį rugpjūtį norėtųsi pradėti nuo ypatingo – šviežių obuolių saldumu ir nenumaldomai išeinančios vasaros sūrumu paskaninto kulinarinio šedevro. Jei paprašytumėte litvako paminėti patiekalą, kuriame telpa visa Lietuvos Jeruzalės siela, istorija ir namų jaukumas, jis nė sekundės nedvejodamas pasakytų: „Foršmakas!“. Šiandien mūsų rubrikoje „Skonio atmintis“ atveriame senųjų Vilniaus virtuvių duris ir keliaujame ieškoti paslapties, kaip paprasta silkė paversdavo vakarienę tikra šv

Kai liepos pabaigoje Senamiesčio mūrai atiduoda visą per dieną sukauptą karštį, o Didžiosios ir Vokiečių gatvių grindinys prisipildo vasariško tvankumo, net patys rimčiausi vilniečiai prisimena paprastą tiesą: mieste darosi per karšta. Šiandien mūsų rubrikoje „Skonio atmintis“ keliaujame ne į virtuvę, o į tarpukario Vilniaus poilsiavietes – Valakampius ir Žaliuosius ežerus, kur ne tik to meto, bet ir visų laikų miestiečiai kurdavo ir iki šiol kuria savo vasaros pasakas. Valak

Kai Vilnių užklumpa nesibaigiantis liepos lietus ir senamiesčio grindinys blizga nuo drėgmės, jaukiausia vieta pasaulyje tampa virtuvė. Šiandien mūsų rubrikoje „Skonio atmintis“ keliaujame į prieškario Vilniaus namus, kuriuose litvakiškos mamos žinojo vieną paslaptį: geriausias vaistas nuo vasaros darganos ir ilgesio – krosnyje kviečiantis tradicinis medaus pyragas „Lekach“. Pyragas, kuriam reikia skanaus gėrimo „Lekach“ (arba Lechach) – tai ne šiaip sau saldumynas. Tai tradi

Ar galima mylėti miestą taip stipriai, kad sugebėtum jį prikelti naujam gyvenimui popieriaus lape? Rašytojui Abraomui Karpinovičiui tai pavyko tobulai. Jis neaprašinėjo sausų istorinių datų – jo Vilnius pulsuoja triukšmingais turgumis, teatrų užkulisiais ir didžiulės širdies keistuoliais. Mes, gimę ir užaugę Senamiestyje, jį mylime ne mažiau! Šiandien pradedame naują straipsnių ciklą pagal kultinę knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“ ir kviečiame į kelionę po miestą, kuriame

Šaltibarščių paslaptys, arba kaip litvakai Vilnių nuo karščio gelbėjo Sveiki, mano brangieji skonio kolekcininkai! Po to, kai mūsų debiutiniai, medumi kvepiantys Teiglach sulaukė tokios jūsų meilės bangos (ačiū!), supratau vieną dalyką: litvakiško apetito gyvenimui ir geram maistui nesumažins jokios birželio pagundos. Tačiau už lango vasara jau įsibėgėja, saulė vis stipriau kaitina Vilniaus stogus, ir kai jai tai puikiai pavyksta, joks, net pats didžiausias smaližius, vidurdi

Bernardinų sodas Kai birželio saulė pagaliau išdžiovina mūsų lietuviškos vasaros veidrodines balutes ir įkaitina senamiesčio grindinį, Vilnius pradeda gyventi ypatingu ritmu. Šiandien mes skubame į Bernardinų sodą ar vėsinamės prie Vilnelės, dažnai net nesusimąstydami, kad prieš šimtą metų šie takai aidėjo tų pačių vilniečių – Šiaurės Jeruzalės litvakų – žingsniais. Kaip senajame Vilniuje žydų šeimos leisdavo karštas vasaros dienas ir kokias paslaptis saugo mūsų vaikystės sod

Šių metų „Kultūros naktis“ Vilniuje kvietė šūkiu „Nusikelk į kitą pasaulį“. Birželio 12-osios vakarą M. K. Čiurlionio namai šį pažadą išpildė su kaupu: čia susirinkę vilniečiai ir miesto svečiai vienu metu persikėlė net į dvi magiškas, laiko tėkmėje pradingusias, tačiau atmintyje gyvas epochas. Čiurlionio namų skliautai aidėjo nuo jautrios poezijos, fortepijono muzikos ir Vilniumi bei Niujorku kvepiančios litvakų meno didybės. Pagrindiniu vakaro akordu tapo poetiniai skaityma

Sveiki, brangieji! Nuo šiol kiekvieną mėnesį susitiksime čia, mūsų naujoje autorinėje rubrikoje „Skonio atmintis“. Sakoma, kad litvaką geriausia pažinti per du dalykus: jo knygas ir jo lėkštę. Kadangi apie knygas ir teatrą mes jau kalbame daug (ir darysime tai toliau!), metas nukelti dangtį nuo puodų. Žydų virtuvėje maistas niekada nėra tiesiog maistas. Tai meilės išraiška, diplomatijos įrankis ir geriausias vaistas nuo visų pasaulio bėdų. Tad pasiruoškite: bus skanu, bus lin

Gegužės 21-osios saulėlydis žymi vienos džiaugsmingiausių žydų kalendoriaus švenčių – Šavuoto – pradžią. Tai metas, kai pavasaris Vilniuje pasiekia savo žydėjimo viršūnę, o sinagogos ir namai pasipuošia žalumynais. Šavuot – tai Toros gavimo ant Sinajaus kalno diena, tačiau litvakai turi savo unikalų būdą švęsti šį dvasinį įvykį: per naktinius skaitymus ir... kalnus kvepiančių blynelių. Balčiausios pavasario tradicijos: kodėl tik pienas? Šavuotas yra išskirtinis tuo, kad per j

"Berniukas su batu", skulptorius Romualdas Kvintas, 2007 m. Kiekvieną kartą, kai kopiame aukštyn J. Basanavičiaus gatve, mus pasitinka nedidelė bronzinė skulptūra – berniukas, prispaudęs prie krūtinės batą ir žvelgiantis į dangų. Tai ne šiaip paminklas. Tai – meilės, pasiaukojimo ir neįtikėtino likimo simbolis. Romain Gary, 1956 m. (René Saint-Paul nuotr.) Šiandien, gegužės 21-ąją, švenčiame šio berniuko gimtadienį. Tai Romanas Kacevas, pasauliui žinomas kaip Romain Gary – am

Natalja Samp Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje duris atvėrė išskirtinė paroda „Vilniaus Didžiosios sinagogos (pra)radimai“. Ji kviečia prisiliesti prie didžiausios mūsų miesto širdies žaizdos ir kartu atrasti tai, ko jokiems režimams nepavyko sunaikinti – nepalaužiamą atmintį. Nuo XVII a. ilgus šimtmečius buvusi svarbiausiu žydų religiniu, kultūriniu ir bendruomeniniu centru Rytų Europoje, Vilniaus Didžioji sinagoga buvo fiziškai sugriauta nacių ir sovietų režimų.

Atvira istorija: Jeruzalės suvienijimas Jeruzalė žydų tautos sostine tapo dar karaliaus Dovydo laikais, maždaug 1000 m. pr. Kr. Per tūkstantmečius miestas matė visko: sunaikinimą, tremtį, svetimų jėgų valdymą. Tačiau per du tūkstantmečius trukusią tremtį Jeruzalė išliko dvasine ašimi – iki šiol kiekvienas žydas maldoje atsisuka veidu būtent į šį šventą miestą. Istorinis lūžis įvyko 1967-ųjų birželį. Trečiąją Šešių dienų karo dieną Izraelio armija užėmė senąją rytinę miesto da

Šiomis dienomis žydų kalendorius nusidažo laužų liepsnomis. Minime Lag BaOmer – 33-iąją Omerio skaičiavimo dieną. Jei iki šiol pavasaris buvo kupinas rimties, tai ši diena – lūžio taškas, kai tyla virsta džiaugsmu, o studijos – iškyla gamtoje. Kas tas paslaptingas „33“? Omerio laikotarpis (laikas tarp Pesacho ir Šavuot) istoriškai yra liūdesio metas, prisimenant dvasinio mokytojo Rabino Akivos mokinių netektis. Tačiau 33-iąją dieną (hebrajiškai Lag simbolizuoja skaičių 33) ne

Gegužė Lietuvoje prasideda pačia šilčiausia švente – Motinos diena. Nors žydų kultūroje motinos kultas yra fundamentalus, vilnietiška, litvakiška mama – tai fenomenalus reiškinys. Tai moteris, sugebanti vienu metu virti tobulus „kneidlach“, tikrinti lotynų kalbos linksnius ir viena ausimi klausytis, ar vaikas teisingai griežia smuiko partitūrą. Meilė, telpanti dainoje ir lėkštėje Daugelis mūsų esame girdėję legendinę dainą „A Yiddishe Mame“. Jos žodžiai – „Mano Jidiš mama, aš

Balandžio 13–14 dienomis, kai pavasario saulė pradeda budinti Vilniaus senamiesčio gatveles, žydų pasaulyje sustoja laikas. Minime Yom HaShoah – Holokausto aukų atminimo dieną. Lietuvos sostinei ši data nėra tik istorinis faktas. Tai gili žaizda gyvoje miesto širdyje ir kartu priminimas apie nepalaužiamą dvasią, kuri net mirties akivaizdoje rinkosi šviesą, mokslą ir kūrybą. Miestas, kuris buvo Knyga Vilnius šimtmečius buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“ ne dėl savo mūrų, o dėl

Artėjant balandžio 1-osios vakarui, kai viso pasaulio žydų namuose bus tiesiamos šventinės staltiesės ir prasidės Pesacho Sederis, Vilniaus gatvėse vis dar galima pajusti tą senąją Lietuvos Jeruzalės dvasią. Nors švenčiame tą patį išsilaisvinimą iš Egipto vergijos, litvakiškos tradicijos turi savitą braižą – racionalų, intelektualų ir... labai skanų. Misnagdimai: Pesachas kaip proto šventė Litvakai, istoriškai vadinami misnagdimais (chasidizmo oponentais), į viską žvelgė per