Skonio atmintis: „Vilniaus Rivjera“ – kur litvakai bėgdavo nuo vasaros karščių

Kai liepos pabaigoje Senamiesčio mūrai atiduoda visą per dieną sukauptą karštį, o Didžiosios ir Vokiečių gatvių grindinys prisipildo vasariško tvankumo, net patys rimčiausi vilniečiai prisimena paprastą tiesą: mieste darosi per karšta. Šiandien mūsų rubrikoje „Skonio atmintis“ keliaujame ne į virtuvę, o į tarpukario Vilniaus poilsiavietes – Valakampius ir Žaliuosius ežerus, kur ne tik to meto, bet ir visų laikų miestiečiai kurdavo ir iki šiol kuria savo vasaros pasakas.

Valakampiai – Lietuvos Jeruzalės Rivjera

Iki Antrojo pasaulinio karo Valakampiai formavosi kaip kaimiška vietovė ir nauja besikurianti vilniečių vasarojimo bei poilsio erdvė. Lietuvos žydai – litvakai, sudarę didelę dvasinio ir kultūrinio Vilniaus gyvenimo dalį, čia pasižymėjo kaip privačių vasarnamių statytojai ir gamtos puoselėtojai.

Valakampiai visada buvo ne šiaip sau paplūdimys. Tai buvo tikra „Lietuvos Jeruzalės Rivjera“, savaitgaliais virstanti gyvu, triukšmingu ir nepaprastai dainingu kurortu ant smėlio, apsuptu kvepiančių pušynų. Tarpukario Vilniaus žydų intelektualinis ir kultūrinis gyvenimas per vasarnamių architektūrą bei kasdienybę čia meistriškai persipindavo su užmiesčio rekreacija.

Kiekvieną saulėtą vasaros savaitgalį iš Vilniaus centro link Valakampių traukdavo sausakimši laivai Neries upe, o kas norėjo sutaupyti kelis grošus – žingsniuodavo pėsčiomis per Antakalnio pušynus. Paplūdimyje rinkdavosi visas miesto margumynas: garsūs Jidiš teatro aktoriai iš Liejyklos gatvės, Pohuliankos kavinukių intelektualai, turgaus prekeiviai ir, žinoma, gausios šeimos su būriais vaikų.

Čia galiojo sava mada ir taisyklės. Moterys skėčiais saugojo šviesią odą, vyrai nusivilkdavo sunkius švarkus, o oras prisipildydavo jidiš kalba skambančių juokelių, kortų žaidimų šurmulio ir gitara pritarinėjamų dainų.

Auksinė litvakiška vasaros taisyklė: Geras poilsis – tai ne prabanga, o gebėjimas vienai dienai pamiršti visus miesto rūpesčius ir leisti Neriai nuplauti visą nuovargį. 

Piknikas ant smėlio: morkų lazdelės, šalta kava ir limonadas

Aišku, jokia iškyla neapsieidavo be maisto! Litvakiškos mamos į pikniko krepšius sudėdavo viską, kas ištvertų vasaros karštį: džiūvėsėlius, kietai virtus kiaušinius, gaivias agurkų ir ridikėlių salotas, o svarbiausia – stiklainius su naminiu limonadu arba šalta kava su pienu.

Vaikai bėgiodavo pirkdami iš nešiojamų prekeivių ledus, o vyresnieji, įsibridę į vėsų Neries vandenį, aptarinėdavo naujausius politikos įvykius ar tiesiog gaudydavo paskutinius liepos saulės spindulius.

Senamiesčio vaiko prisiminimai: garlaiviai, troleibusai ir močiutės išmintis

Viena įstabiausių mano, kaip Vilniaus Senamiesčio vaiko, pramogų karštomis vasaros dienomis būdavo būtent kelionė į Valakampius!

Į garlaivį lipdavome pačiame centre – prieplauka, beje, visada buvo ir iki šiol yra netoli dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto. Garlaivyje būdavo siaubingai daug žmonių ir du deniai – žemutinis ir viršutinis. Kadangi karštomis dienomis žemutiniame denyje būdavo itin tvanku, visi žūtbūt stengdavosi įsitaisyti viršuje. Kelionė trukdavo ilgai – garlaivis lėtai ir oriai plaukdavo prieš srovę. Valakampių prieplauka buvo maždaug pusiaukelėje tarp Valakampių tilto ir I paplūdimio. Čia stovėjo ant pontonų įrengta nedidelė, turėklais apsaugota aikštelė. Dabar šią romantiką mena tik apleisti betoniniai laiptai...

O štai kiti vasarotojai Valakampius pasiekdavo troleibusais. Visi troleibusai, važiavę link paplūdimių, pasižymėjo tokia grūstimi, kad neįmanoma būdavo net pajudėti! Stovi ir negriūni, net jei neturi už ko laikytis – minia tave tiesiog suspaudusi laiko. Bet vis tiek stovi be galo laimingas...

Kaip juokaudavo mano močiutė:

„Jei jautiesi stabiliai – tuoj Vilniaus Rivieroje statysi savo svajonių smėlio pilis!“

Dabar populiariausias būdas – keliauti automobiliu – anuomet buvo retas, nes nedaugelis juos turėjo. Susisiekimas iš esmės pasikeitė tik tada, kai buvo pastatytas ilgiausias tiltas Vilniuje – Valakampių tiltas.

Žalieji ežerai – paslaptinga ramybės užuovėja

Grįžtant į prieškario laikus, jei Valakampiai garsėjo šurmuliu ir šokiais ant smėlio, tai Žalieji ežerai ir Verkių apylinkės traukė tuos, kurie ieškojo romantikos bei ramybės. Jaunimas čia nuomodavosi medines valteles, plaukiodavo po smaragdinį vandenį ir rašydavo eiles. Kalbama, kad būtent čia užsimegzdavo patys karščiausi kurortiniai romanai, kurie rudenį dažnai baigdavosi vestuvėmis Senamiesčio sinagogose!

Sveikas, rugpjūti!

Šiomis dienomis, atsisveikindami su žaviąja liepa ir pasitikdami brandųjį rugpjūtį, kai orai tokie nuostabūs, uždarykime biurų ir namų duris, išjunkime kompiuterius ir keliaukime link vandens!

Jei nėra galimybės nuvykti prie jūros (apie litvakų poilsį prie jos dar būtinai pasakosime ateityje!), užsukite į Valakampius ar prie Žaliųjų ežerų. Įkvėpkite viliojančio, uogomis ir grybais kvepiančio pušyno aromato ir prisiminkite: Vilnius visada moka džiaugtis vasara. Leiskime sau paimti iš kiekvienos saulėtos dienos visą jos grožį ir mėgaukimės prisiminimų skonio subtilybėmis!

Su meile, šiluma ir litvakišku šmaikštumu,

Natalja Samp