Litvakiška vasara: Vilniaus sodų žaluma ir Pohuliankos pasivaikščiojimai

Bernardinų sodas

Kai birželio saulė pagaliau išdžiovina mūsų lietuviškos vasaros veidrodines balutes ir įkaitina senamiesčio grindinį, Vilnius pradeda gyventi ypatingu ritmu. Šiandien mes skubame į Bernardinų sodą ar vėsinamės prie Vilnelės, dažnai net nesusimąstydami, kad prieš šimtą metų šie takai aidėjo tų pačių vilniečių – Šiaurės Jeruzalės litvakų – žingsniais. Kaip senajame Vilniuje žydų šeimos leisdavo karštas vasaros dienas ir kokias paslaptis saugo mūsų vaikystės sodai?

Vilniaus panorama

Natūralūs Senamiesčio kondicionieriai ir Šabo „špacyrai“

Senajame Vilniuje, kuomet čia klestėjo „Šiaurės Jeruzalės“ bendruomenė, vasaros karštis reikalavo ypatingo išradingumo. Žydų kvartalo erdvėse – Stiklių, Antokolskio, Gaono, Žydų gatvėse – pastatai stovėjo taip arti vienas kito, kad siauros gatvelės karštomis dienomis tapdavo natūraliais vėsos koridoriais, paslėptais nuo svilinančios saulės. Gyvenimas čia alsuodavo ramesniu, prie oro sąlygų prisitaikiusiu ritmu. Gyventojai, ypač moterys ir vaikai, didelę dienos dalį leisdavo tamsiuose, vėsiuose vidiniuose kiemuose ar atviruose balkonuose, gaivindamiesi lengvais pieniškais valgiais – šviežia varške ar ką tik sumaišytais šaltibarščiais.

Didžioji Pohulianka

Tačiau tuometinė vasara, kaip ir mūsų dabar, buvo neatsiejama nuo špacyravimo (pasivaikščiojimų). Vos tik pasibaigdavo Šabas, Wielka Pohulanka (Didžioji Pohulianka, dabartinė J. Basanavičiaus g.) ir Botanikos (dabartinis Bernardinų) sodas prisipildydavo elegantiškų ponų ir mados žurnalus sekančių ponių. Jaunimas čia ateidavo keistis paslaptingais žvilgsniais bei aptarinėti naujausių teatro premjerų, o vyresnioji karta – solidžiai padiskutuoti apie reikalus ir politiką.

Įdomu, kad Pohuliankos pavadinimo kilmė dvejopa: viena versija sako, kad ją taip pramino laisvalaikį čia leidę miestiečiai, kita – kad pavadinimas kilo nuo čia veikusios garsios užmiesčio smuklės. Šiaip ar taip, Pohulianka buvo tikra Lietuvos Jeruzalės kultūrinė magistralė. Nuo 1913 m. čia veikė Pohuliankos teatras (dabartinis Vilniaus senasis teatras), kiti vasaros teatrai, kavinukės, o iš atvirų langų skambėdavo muzika. Tai buvo vieta, kur pulsuote pulsavo miesto gyvybė. Ypač – vasarą.

Jaunimo sodo paslaptys, dėlių baimė ir Vilnelės skonis

Pati didžiausia vasaros oazė miestiečiams visada buvo Bernardinų sodas, kurį daugelis iš mūsų iš savo vaikystės prisimena kaip Jaunimo sodą ar Sereikiškių parką. Šimtmečius po senaisiais jo ąžuolais slėpėsi vilniečių kartos. XIX amžiaus pabaigoje ir tarpukariu Wilno litvakai čia lankydavasi neįtikėtinai gausiai: klausydavosi karinių orkestrų koncertų, gerdavo kavą ir diskutuodavo. Sode veikė net medinis vasaros teatras, kuriame pasirodymus rengdavo garsios hebrajų ir jidiš trupės.

Čia susitinka ir mano asmeninė skonio bei jausmų atmintis. Būdama vaikas, būtent čia, Jaunimo sode, leidau nepamirštamas vasaros dienas kartu su savo močiute.

Sraunios, „čiauškančios“, seklios Vilnelės žavesiui su daugybe akmenų (o tais laikais, prisipažinsiu, dar ir dėlių vandenyje, kurių bijojau labiausiai!) tiesiog neįmanoma buvo atsispirti. Statūs upės krantai karštomis dienomis virsdavo gyvu, visuotiniu šeimų pikniku ant įvairiaspalvių pledų. Dažniausiai šie pasisėdėjimai baigdavosi šalia buvusioje unikalioje kavinėje „Rotonda“ (kuri, didžiam džiaugsmui, šiandien vėl yra atkurta).

Rotonos kavinė

„Vasarą Vilniuje viskas įgauna Vilnelės skonį“, – mėgdavo sakyti mano močiutė.

Iš tikrųjų, Vilnelės krantinė vaikams buvo tikras nuotykių pasaulis. Kol tėvai sėdėdavo ant suoliukų su laikraščiu rankose, vaikai plukdydavo medinius laivelius ir gaudydavo saulės zuikučius vandenyje. Žiūriu į dabartinį jaunimą ir galvoju – argi ne viskas liko taip pat?

Vasaros kurortas... neišvykstant iš miesto

Ne visi senojo Vilniaus litvakai turėjo galimybę vasarai išvykti į Palangą ar bent jau į Valakampius (apie juos bei kitas populiarias vilniečių vasaros poilsio vietas mes dar būtinai kalbėsime!). Todėl miesto sodai tapdavo tikrais vietiniais kurortais. Čia buvo nešamasi pintinės su maistu – ir būtinai su vėsinančiais šaltibarščiais ar šviežiomis uogomis! Čia buvo skaitomos knygos, dalijamasi naujienomis ir tiesiog ilsimasi nuo miesto triukšmo.

Ši litvakiška vasara mus moko paprasto, bet pamatine prasme svarbaus dalyko – gebėjimo švęsti akimirką. Sustoti po medžio šešėliu, įmerkti kojas į vėsų upės vandenį ir pasidžiaugti, kad esame čia, savo nuostabiame Vilniuje.

Natalja Samp