Berniukas su batu: Romano Kacevo pažadas Vilniui ir savo Mamai
- vilniusjews
- prieš 24 valandas
- 3 min. skaitymo
Kiekvieną kartą, kai kopiame aukštyn J. Basanavičiaus gatve, mus pasitinka nedidelė bronzinė skulptūra – berniukas, prispaudęs prie krūtinės batą ir žvelgiantis į dangų. Tai ne šiaip paminklas. Tai – meilės, pasiaukojimo ir neįtikėtino likimo simbolis.
Šiandien, gegužės 21-ąją, švenčiame šio berniuko gimtadienį. Tai Romanas Kacevas, pasauliui žinomas kaip Romain Gary – amžinas vilnietis, Prancūzijos didvyris, diplomatas ir vienintelis rašytojas, dukart pelnęs prestižinę brolių Gonkūrų premiją.
Pohuliankos svajotojas
Gimęs 1914-aisiais Vilniuje, Romanas čia praleido savo gražiausias vaikystės akimirkas. Jo pasaulis sukosi aplink vieną žinomiausių Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės – gatvių: Pohulianką, ir jaukius senamiesčio kiemus. Ir, svarbiausia, aplink jo mylimą mamą – Miną Kacev. Jei praeitame mūsų straipsnyje kalbėjome apie „Yiddishe Mame“ fenomeną, tai Mina tikrai buvo šio reiškinio viršūnė.
Būdama modistė, ji savo sūnui pranašavo neįtikėtiną ateitį: „Tu būsi Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didis rašytojas!“. Kaimynai garsiai juokėsi, bet Romanas tikėjo. Ir visą likusį gyvenimą jis tiesiog neturėjo kito pasirinkimo – privalėjo išpildyti šį mamos pažadą.
Kodėl jis laiko batą?
Skulptūros autorius Romas Kvintas įamžino vieną jautriausių epizodų iš autobiografinės Gary knygos „Aušros pažadas“. Norėdamas įrodyti savo kaimynei Valentinai besąlygišką meilę, mažasis Romanas pasiryžo... suvalgyti guminį batą (kaliošą).
Šis vaikiškas, kiek naivus, bet be galo tyras poelgis tapo viso jo gyvenimo metafora. Romain Gary visą gyvenimą vaizdžiai „valgė kaliošus“ – jis darė neįmanomus dalykus, kad tik pasaulis būtų šiek tiek gražesnis, o jo mamos pranašystės taptų tikrove.
Vilnius – širdies aerodromas
Nors likimas rašytoją nubloškė į Prancūziją, vėliau – į karą, kur jis tapo asu-pilotu, o galiausiai į aukščiausius diplomatijos sluoksnius, jo kūryboje Vilnius visada liko ta saugiausia sielos užuovėja. Knygoje „Aušros pažadas“ jis aprašė mūsų miestą su tokia meile, kad tūkstančiai prancūzų įsimylėjo Vilnių jo net nematę.
Savo prisiminimuose Romanas Gary jautriai atveria tuometinį jų gyvenimą Pohuliankoje:
„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kada galėsime suvisam išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti kažkuo“. Nusisamdžiusi vieną padėjėją, ji uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybelaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo jos klientes, kad skrybelaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio siuvėjo Paulio Poiret darbas.
Ji nepailsdama keliavo iš namų į namus su tomis kartoninėmis dėžėmis, tokia dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio negalėjo nei paliesti, nei juolab sumažinti jokia abejonė. [...] Žinau tik, kad buto nuoma visada būdavo sumokėta, krosnis pakurta, ir puikiai prisimenu, su kokiu liepsningu išdidumu ir triumfu motina žiūrėdavo man į akis, kai mane apkabindavo. [...] Motina pargrįždavo iš savo ilgų kelionių po apsnigtą miestą, sudėdavo kartonines dėžes į kertę, atsisėsdavo, užsižiebdavo cigaretę ir žiūrėdavo į mane su švytinčia šypsena.“
Gary mums paliko svarbią pamoką: nesvarbu, kaip aukštai pakilsi, tavo šaknys ir tavo vaikystės gatvės yra tai, kas suteikia tau tikrąją gravitaciją.
Gegužės 21-oji: gimtadienis po Vilniaus dangumi
Švęsdami Romano Gary gimtadienį, mes švenčiame litvakišką fantaziją, drąsą ir garbę. Kviečiame šią dieną užsukti į J. Basanavičiaus gatvę, stabtelėti prie berniuko su batu ir galbūt patiems sau duoti kokį nors gražų pažadą.
Juk, kaip sakė pats Gary: „Su motinos meile auštant tau duotas pažadas, kurio gyvenimas niekada neišpildo“. Bet jis bandė. Ir jam pavyko.
Natalja Samp
Komentarai