Jurgis Savickis (1890-1952), lietuvių rašytojas, diplomatas, Savickių-Savickų giminės patriarchas.
 

1911–12 Sankt Peterburge J.Savickis lankė žemės ūkio kursus ir dailės studiją. 1913 įstojo į Krokuvos dailės akademiją.

Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo lietuvių pabėgėlių komitete, nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1919 paskirtas oficialiu atstovu Danijoje, reziduodamas Kopenhagoje 1921–23 Lietuvai atstovavo ir Švedijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, nuo 1924 atstovas Suomijoje. 1927–29 Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktorius, nuo 1928 vadovavo ir Valstybės teatrui. 1930–37 nepaprastasis pasiuntinys Švedijoje. 1938 Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939–40 nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.

J. Savickio novelių rinkiniai “Šventadienio sonetai”, “Ties aukštu sostu” (abu 1922) – ryškiausi greta keturvėjininkų prozos stiliaus naujovėmis, išsiskyrė antitradiciškumu. Išleido novelių rinkinį “Raudoni batukai” (1951), romaną “Šventoji Lietuva” (1952), kelionių apybraižų knygas “Kelionė per Lietuvą” (“En rejse gennen Litauen”, 1919), “Atostogos” (1928), “Truputis Afrikos” (1934), “Kelionės” (2 t., 1938). Beletrizuotame dienoraštyje "Žemė dega" (2 t., išleista 1956), skirtame II pasauliniam karui, fiksuojami karo įvykių Prancūzijos ir Italijos pasienyje išgyvenimai. Okupavus Lietuvą pasiliko Pietų Prancūzijoje, kur 1935 buvo įsigijęs žemės, statėsi vilą, kurią pavadino Ariogala. Palaidotas Rokbriuno (Pajūrio Alpių departamentas) kapinėse.

1916 Kopenhagoje J. Savickis susituokė su žydų kilmės gydytoja stomatologe I. Trakiner, gimusia litvakų šeimoje Sankt Peterburge. 1917 Kopenhagoje pora susilaukė pirmagimio Algirdo, 1919 gimė sūnus Augustinas. 1943 Algirdas buvo nušautas Kauno gete. Jis savanoriškai įsitraukė į geto gyventojų gretas, nenorėdamas būti atskirtas nuo žydaitės žmonos Julijos.

1939 A. Savickas, vėliau tapęs vienu žymiausių Lietuvos tapytojų, mokėsi Kauno meno mokykloje. 1939–40 su motina gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje, Ženevos universitete studijavo sociologiją. 1940 mokėsi Vilniaus dailės mokykloje, 1941 studijavo Maskvos meno mokykloje. 1949 A. Savickas baigė Vilniaus dailės institutą (mokėsi pas J. Vienožinskį, V. Mackevičių). 1951–72 ir
1985–93 profesoriavo Lietuvos dailės institute (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija).

​

Parodose dalyvavo nuo 1949 m., surengė per 40 personalinių parodų Lietuvoje ir pasaulyje. 1993 m. gavo menotyros daktaro laipsnį, išleido monografijas “Peizažas lietuvių tapyboje” ir “M. K. Čiurlionis”, memuarus “Žalia tyla” (2002 m.), publikavo straipsnius apie dailę. Pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio 5 laipsnio ordiną (1994 m.), Nacionalinę premiją (1999 m.), Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžių (2003 m.) Augustino Savicko kūriniai saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose, Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje ir privačiose kolekcijose. 2012 mirė Vilniuje, palaidotas Kairėnų kapinėse.