Abraomas Karpinovičius: Teatras po medžiu ir Liejyklos gatvės stebuklai (2 dalis)

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Jei tarpukario Vilniuje būtumėte ieškoję vietos, kur garsiausios pasaulio tragedijos susitikdavo su skambiausiu turgaviečių juoku, visi keliai būtų atvedę į Liejyklos gatvę. Čia, sename kieme, augo medis, po kuriuo virė tikrasis Šiaurės Jeruzalės teatro gyvenimas. Tęsiame pažintį su nepakartojamu Vilniaus metraštininku Abraomu Karpinovičiumi ir jo knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“ – tarsi paminklu buvusiam ryškiam, spalvingam žydų pasauliui, negailestingai nutrauktam Antrojo pasaulinio karo metais.

Teatras, prasidedantis nuo kiemo medžio

Tarpukario Vilniuje greta Didžiosios sinagogos ne mažiau svarbia dvasios ir bendrystės ašimi buvo Vilniaus žydų liaudies teatras. Tai pagrindinė erdvė A. Karpinovičiaus apsakymuose:

„Visas miestas žiūrėjo teatrą, nes visi jį lankė. Jauni ir seni, varguoliai ir turčiai, kilmingi ir padugnės.“

Tuo metu žydų bendruomenėje jidiš teatras turėjo milžinišką trauką. Čia skambėjo pasaulinės šlovės sulaukusios „Vilniaus trupės“ (Vilner Trupe) spektakliai: Avramo Goldfadeno muzikinė drama „Sulamita“ bei „Bar Kochba“ (režisuotos dailininko Leibo Kadisono), sceninės adaptacijos pagal Šolem Aleichemo „Tevjė pienininką“ ir J. L. Gordono „Našlaitę Chasią“.

Rašytojo tėvas Moišė Karpinovičius buvo ne šiaip teatro administratorius – jis buvo žmogus-orkestras, trupės siela ir jidiš teatro ramstis. Teatras Liejyklos gatvėje nebuvo sterili meno šventovė – tai buvo gyvas organizmas, plakantis kartu su visu Senamiesčiu.

Kieme priešais teatrą augo didelis, šakas plačiai išskleidęs medis. Vasaromis po juo virė tikroji bohemiška kavinė:

• Ant suoliukų dūmydamos cigaretes ilsėjosi gastroliuojančios jidiš scenos žvaigždės iš Niujorko ar Varšuvos.

• Šalia glausdavosi vietiniai Liejyklos gatvės amatininkai – batsiuviai dervuotomis rankomis, siuvėjai ir turgavietės žuvų prekeiviai, atėję ne tik pamatyti spektaklio, bet ir pasitarti dėl gyvenimo.

• Čia pat būsimasis rašytojas Abraomas godžiai gėrė kiekvieną dialogą ir sąmojingą repliką, vėliau virtusius nemirtingais apsakymais.

„Teatre galima vaidinti karalius, bet po medžiu visi tampa lygūs – čia svarbiausia ne tavo kostiumas, o tai, kokia šiluma sklinda iš tavo akių.“

Grimo kvapas, skolos ir... šeimyninės dramos

Apsakyme „Medis prie teatro“ A. Karpinovičius meistriškai fiksuoja skurdo, amžino lėšų trūkumo ir nepalaužiamo orumo kontrastą. Užkulisiuose kvepėjo pudra, karšta arbata ir tabaku. Jei spektaklio pabaigoje salė verkdavo ar leipdavo juokais – visi vargai akimirksniu būdavo atleisti.

Kūrinyje atsiskleidžia ir nepaprastai šmaikštus konfliktas tarp tėvo bei motinos, kurios požiūris į sceną buvo griežtas:

„Motina neapkentė teatro. Ne tiek dėl teatro, kiek dėl aktorių. Ji manė, kad šio amato imasi dykūnai ir tinginiai, kurie nenori rytais keltis į darbą kaip visi žmonės. Be to, ji teigė, jog tai iš viso ne amatas, nes visi tai moka.“ 

Prie ugnies tepalo pripildavo ir teatro primadona Regina Cunzer: „Be visapusiško talento, Regina dar turėjo pilnas krūtis, o ir kitos jos kūno dalys buvo atitinkamo putnumo. Nieko nuostabaus, kad motina matė joje visas bėdas: „Moiše, scenoje ji kraipo užpakalį, o salėje padoresni žmonės suka nosis...“

Kai kritikas Šimšonas Kahanas dienraštyje „Vilner Tog“ parašė negailestingą recenziją, aktorė teatrą paliko, o sezonas pakibo ant plauko. Skolos, sergantys aktoriai, atšauktos premjeros... Tačiau tėvas Moišė nenuleido rankų:

„Teatras degė tėčio akyse. Degė tykia ugnele, kuri ne naikino, o šildė svajonę – žydrą svajonę apie teatrą, kuri niekad nevirto tikrove.“

Net tuomet, kai teatras iš tiesų sudegė (motinos palengvėjimui: „Liko vien tik vinys... Viskas supleškėjo. Motina pakėlė rankas į dangų – atsikratė pagaliau!“), viltis ruseno toliau. Vėliau teatrą bandyta atkurti, kol viską staiga nutraukė nacių okupacija:

„Teatras nuėjo į amžinybę drauge su tėčiu. Medis liko.“

Atminties liudijimas

A. Karpinovičius apie prarastą pasaulį kalba per švelnią ironiją ir komiškas intonacijas, nes tik taip įmanoma pakelti netekties svorį. Tačiau kitame savo tekste „Buvo, buvo kadaise Vilnius“ autorius prabyla atviru, skaudžiu balsu:

„Rugsėjo aštuntąją, ėjo 1995 metai, stovėjau Vilniuje prie buvusio žydų teatro sienos... Drauge su manimi ten buvo susirinkusi grupė žydų iš buvusios Vilniaus bendruomenės ir miesto atstovai. Jie atvyko dalyvauti ceremonijoje pritvirtinant marmurinę lentą prie pastato, kuriame buvo žydų liaudies teatras, įkurtas Nachemo Lipovskio ir vadovaujamas Moišės Karpinovičiaus, mano tėvo. Teatras veikė tol, kol vokiečiai atėjo į miestą ir išvežė jo piliečius žydus į Panerius, į mirtį...“ 

Asmeninis tiltas: Liejyklos gatvės aidai šiandien

Šis Liejyklos gatvės kiemas man nėra tiesiog perskaityti puslapiai. Mano pačios vaikystė ir jaunystė prabėgo tame pačiame Liejyklos g. 4 kieme. Mano močiutė, daugelį savo gyvenimo metų atidavusi teatrui ir scenai, dažnai man pasakodavo apie tą senąjį, neapsakomo grožio ir intelekto „Teatro prie medžio“ pasaulį. Būtent čia, kaip šio medžio šaknys į Wilno žemę, į mano, Senamiesčio vaiko širdį, įaugo meilė scenai.

Šiandien užsukus į šį kiemą, rodos, užsimerkus vis dar galima išgirsti repetuojančių aktorių balsus, užuosti scenos medienos kvapą ir pamatyti tą patį medį. Vaidindama įvairiuose savo gyvenimo spektakliuose, aš kaskart sugrįžtu prie šio legendinio medžio. Ir ne tik mintimis.

🎥 Prarasto Vilniaus kino kadrai

Tiems, kurie nori savo akimis išvysti gyvą tarpukario Vilnių, archyvuose saugomas unikalus 1939 m. dokumentinis filmas „Jewish Life in Vilna“ (rež. Shaul & Yitzhak Goskind). Šioje nebylaus kino juostoje atgyja Senamiesčio gatvelės, Strašūno biblioteka, turgavietės ir žmonių veidai, kurie gyveno, mylėjo ir kūrė šalia mūsų. Kviečiame žiūrėti! Jewish LIfe in Wilno: https://www.youtube.com/watch?v=bqZLKXT9imU

Šį prarasto miesto aidą netrukus perkelsime į sceną – spalio 24 d. Alytaus sinagogoje visus Lietuvos Jeruzalės gerbėjus pakviesime į autorinę paskaitą-spektaklį, kur Karpinovičiaus personažai vėl atgys gyvu žodžiu!

Su meile ir litvakiška šiluma,

Natalja Samp 🎭🌳✨