Abraomas Karpinovičius ir jo „Paskutinis Vilniaus pranašas“: įžanga į prarasto miesto pasaulį

Ar galima mylėti miestą taip stipriai, kad sugebėtum jį prikelti naujam gyvenimui popieriaus lape? Rašytojui Abraomui Karpinovičiui tai pavyko tobulai. Jis neaprašinėjo sausų istorinių datų – jo Vilnius pulsuoja triukšmingais turgumis, teatrų užkulisiais ir didžiulės širdies keistuoliais. Mes, gimę ir užaugę Senamiestyje, jį mylime ne mažiau! Šiandien pradedame naują straipsnių ciklą pagal kultinę knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“ ir kviečiame į kelionę po miestą, kuriame net batsiuviai buvo filosofai.

Teatro grimas ir šeimos „verslas“

Rašytojas Abraomas Karpinovičius gimė 1913 metais garsaus teatralo, Vilniaus žydų teatro vadovo Moišės (Mozės) Karpinovičiaus šeimoje. Nors tėvas atidavė sielą teatrui, rašytojo mamos toks šeimos „verslas“ itin nedžiugino. Ir nenuostabu – į šią kūrybinę veiklą buvo įtraukta visa šeima!

Vaikai nuo mažens augo apsupti grimo kvapo, dekoracijų, o prieš spektaklius dažnai tapdavo teatro pagalbininkais. Abi rašytojo seserys vėliau net tapo aktorėmis. Pats Abraomas augo stebėdamas spalvingus teatralų charakterius ir miesto keistuolius, kurie vėliau ir tapo jo kūrybos ašimi. Likimo toli nuo Lietuvos nublokštas rašytojas suprato savo misiją – neleisti pradingti senojo Vilniaus sielai:

„Aš nerašau apie žūtį, – sakydavo Karpinovičius. – Aš rašau apie meilę gyvenimui. Noriu, kad mano skaitytojai užuostų Vilniaus turguje parduodamą silkę ir išgirstų, kaip barasi vežikai, išgirstų, kaip teatre dainuoja operos solistai“.

Asmeninis stebuklas Liejyklos gatvėje

O Jūs, skonio ir jausmų atminties kolekcininkai, ar tikite, kad miesto sienos geba perduoti savo dvasią ateities kartoms?

Mano didžiausiam džiaugsmui, esu gimusi ir užaugusi būtent čia, visai šalia to istorinio kiemo Liejyklos gatvėje 4 (tarpukariu vadintoje Liudvisarska), kur tarpukariu veikė tas pats garsusis Vilniaus žydų teatras! Būtent čia aš dažnai leisdavau savo vaikystės bei jaunystės dienas ir leidžiu jas iki šiol.

Skaitydama „Paskutinis Vilniaus pranašą“ ir kartu su autoriumi išgyvendama jautriai aprašytą teatro pasaulį, staiga supratau: galbūt būtent iš šio kiemo oro, iš tų pačių senų skliautų ir paslaptingų šešėlių į mano pasąmonę visam gyvenimui įsismelkė ta beribė, nepaaiškinama meilė teatrui ir scenai?

„Medis prie teatro“ ir žiūrovų aistros

Savo cikle, visų pirma, noriu skirti dėmesį tam apsakymui, kuris man emociškai artimiausias – „Medis prie teatro“. Šiame kūrinyje A. Karpinovičius su neįtikėtina šiluma pasakoja apie savo šeimos teatrą, kuriame virė audringas kultūrinis gyvenimas, vykdavo repeticijos, o užkulisiuose gastroliuodavo tikros to meto pasaulinės žydų scenos žvaigždės, tokios kaip Dina Halperin ar Semas Broneckis. Tai pasakojimas, kuriame atsiskleidžia ne tik teatro užkulisiai bei žiūrovų simpatijos, bet ir pati tikriausia, nepalaužiama to meto Vilniaus žydų dvasia.

Karpinovičiaus Vilniaus taisyklė: Nesvarbu, kokia skylė tavo kišenėje, svarbu, kokia spektaklio melodija ar monologas skamba tavo širdyje.

Kodėl verta skaityti šį ciklą?

Šiame straipsnių cikle mes kartu vartysime „Paskutinio Vilniaus pranašo“ puslapius. Analizuosime, kodėl Karpinovičiaus Vilnius vis dar toks gyvas, kodėl jo personažai atrodo lyg vakar sutikti mūsų gatvėse ir kaip jidiš kalbos koloritą autorius sugebėjo paversti universalia žmoniškumo išmintimi.

Tai bus labai asmeniška, šilta ir šiek tiek teatrališka kelionė per mano vaikystės kiemą Liejyklos gatvėje tiesiai į prarastąjį Šiaurės Jeruzalės pasaulį. Pasiruoškite – kitame straipsnyje mes jau prisėsime po tuo pačiu medžiu prie teatro kartu!

Su meile ir litvakišku šmaikštumu, 

Natalja Samp 🧵🌳🌸