Siūlome Jūsų dėmesiui kelias nedideles ištraukas iš Marko Petuchausko knygos "Santarvės kaina"(2009, anglų kalba 2015, vokiečių k. - 2019), kurias skelbsime pagrečiui. Autoriaus erudicija, aštrus žvilgsnis, tikslus žodis bei gyvenimo patirtis skaitymą paverčia nuotykiu, kuris priverčia ir nusistebėti, ir susimąstyti. Jei prisilietę prie teksto pajusite gyvą poreikį pasigilinti labiau (tai galima padaryti kad ir čia arba čia (angliškai), savo pareigą jausimės atlikę.
Išskirtinė padėka Sofijai Petuchauskienei, kurios rūpesčio dėka ir atsirado šios publikacijos.
GEDIMINO ORDINAS
Kai trys aukšti, elegantiškais šviesiais kostiumais vyrai iš Vilniaus saugumo policijos (iš tos garsios, kuriai vadovavo Aleksandras Lileikis, žinomas Vilniaus žydų žudynių organizatorius. Nepriklausomos Lietuvos teismas taip ir nesugebėjo nuteisti šio JAV deportuoto karo nusikaltėlio.) atėjo suimti tėvą, motina ašarodama atsinešė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną. Ji norėjo įtikinti lietuvius nacius, kad tėvas nesąs joks komunistas. Priešingai, jis Lietuvos patriotas, per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį nuolatos renkamas Šiaulių viceburmistru, apdovanotas ordinu už nuopelnus Lietuvai...
Koks naivumas! Lietuvos „patriotai“ tik nusijuokė, nė nežvilgtelėję į apdovanojimą, nustūmė motiną ir išsivedė tėvą. Šis įvykis visam gyvenimui įsirėžė į mano, devynerių metų vaiko, sąmonę. Ligi šiol skausmingai jaučiu ypatingą tėvo plaukų kvapą, kurį tarsi visam gyvenimui įkvėpiau mūsų bute Vilniuje. Iš čia tėvą išvedė 1941 m. vasarą ir jis niekados nebegrįžo.
[...] Mes su mama ilgai dar vylėmės, kad tėvas gyvas, galgi kažkur įkalintas. Vėliau motina kreipėsi į Vilniaus geto komendantą Jokūbą Gensą, prašydama išsiaiškinti tėvo likimą. Po kiek laiko Gensas pasakė motinai, kad Murerio žiniomis tėvas sušaudytas 1941 metų rugpjūtį Paneriuose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę sužinojome, kad mes, kaip viceburmistro šeima, buvome įtraukti į sovietinių birželio vežimų sąrašą. Tačiau sovietai nespėjo mūsų išvežti ir NKVD sudaryti sąrašai pateko į Vilniaus saugumo policijos rankas. Štai kodėl taip lengvai surado tėvą. Simboliška: ką nespėjo vieni, užbaigė kiti.
Per visą mano biografiją ir ruda, ir raudona gija driekėsi įvairiausi nemalonumai - priklausė nuo to, kuris režimas valdė Lietuvą. Sovietmečiu mane vis bandė išmesti iš Vilniaus universiteto, kurio garbę teršė Šiaulių “burmistro sūnelis”. Dėl tos priežasties negavau ir jokio paskyrimo dirbti. Dar vėliau, postalininiais laikais, dirbdamas Mokslų Akademijoje, ne kartą savo kailiu patyriau tiek rudąjį, tiek raudonąjį požiūrį. Mano likimo vingiuose tie požiūriai kartais stebėtinai suartėdavo, vienas kitą papildydami. Išpuoliai dėl žydo, drįsusio vertinti lietuvių teatrą, „išsišokėlio“, užsimojusio kurti pirmą Lietuvoje mokslinį menotyros centrą, neretai persipindavo su smerktinu “burmistro sūnelio” įvaizdžiu.
Nuklysdamas kiek į šalį, norėčiau prisiminti vieną įvykį, iliustruojantį, kaip vienos okupacijos atšvaitai netikėtai blyksteli kitos metu.
Kažkurią dieną žmona pranešė, kad esame kviečiami į svečius pas jos mokyklos laikų draugę. Taip aš atsidūriau žinomo sovietų veikėjo Mečio Gedvilo namuose. Berods, žmonos ir jo šeimos buvo pažįstamos dar iš prieškario Telšių. Staiga mane lyg perkūnas trenkė. Negalėjau patikėti savo akimis. Viename kambarių staiga atsidūriau... tėvo kabinete. Prieš mane – iš vaikystės laikų atmintin įstrigę tėvo kabineto baldai. Jis turėjo silpnybę gražiems baldams. Gyvendamas Šiauliuose užsisakė Vokietijoje kabineto baldų komplektą, kuris buvo jo pasididžiavimu. Okupacijos pradžioje, kai tėvą jau suėmė, į mūsų butą įsiveržė ryškiomis gelsvai žalsvomis uniformomis vilkintys kariškiai su svastikomis ant rankovių. Nieko neaiškindami, tarsi net nepastebėdami mūsų, jie skubiai išnešė kabineto baldus. Vėliau, jau gete mamai kažkas iš pažįstamų pašnabždėjo, kad matęs juos dirbdamas pas Vilniaus gebitskomisarą Hingstą.
Ir štai, praėjus daugeliui metų, jie netikėtai vėl atsidūrė prieš mane. Tiek sutrikau, kad nieko daugiau iš tos viešnagės neprisimenu. Spėju, kad Gedvilas ko gero net neįtarė, kieno tai baldai. Butas, matyt, atiteko jam kartu su baldais.[...]
Tad tokios kartais juokingai keistos ir liūdnos būna daiktų istorijos. O gal ne vien daiktų. Likimų.