Tarp istorijos pažinimo ir neapykantos normalizavimo: kodėl „Mein Kampf“ negali tapti eiline knyga lentynoje


Pastarosiomis dienomis Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodžiusios žinios apie bandymus mūsų šalyje išleisti Adolfo Hitlerio knygą „Mein Kampf“ negali palikti abejingo ne tik nė vieno litvako, bet ir nė vieno mąstančio bei tragišką savo šalies istoriją gerbiančio žmogaus. Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ į šią situaciją žvelgia ne tik kaip į teisinį ar leidybinį klausimą, bet pirmiausia – kaip į moralinės brandos ir istorinės atminties išbandymą.
Žodžiai, kurie virto pelenais
Istorija mus išmokė vienos negailestingos pamokos: prieš pradedant deginti knygas ir žmones, viskas prasideda nuo žodžių. „Mein Kampf“ nėra nei grožinė literatūra, nei filosofinis traktatas, nei neutralus istorinis šaltinis. Tai – tiesioginė neapykantos programa, ideologinis pamatas, ant kurio buvo pastatytos pasaulio dujų kameros, getai ir Panerių duobės.
Mūsų bendruomenei, puoselėjančiai šimtmečius gyvavusios unikalios Lietuvos Jeruzalės kultūrą, šie puslapiai nėra vien teorija iš praeities. Tai tiesioginis nuosprendis, kurį patyrė daugiau nei 95 procentai Lietuvos žydų bendruomenės – mūsų seneliai, mokytojai, gydytojai, kaimynai. Mūsų šalyje, kur kiekvienas miestas ar miestelis turi savo skaudžią atminties vietą, šio teksto pasirodymas laisvoje prekyboje skambėtų kaip gilus įžeidimas tiek aukų atminimui, tiek Pasaulio Tautų Teisuoliams, rizikavusiems gyvybe, kad sustabdytų šį manifestą įkūnijusio režimo mašiną.
Kur brėžiama riba?
Dažnai tokiose diskusijose pasigirsta argumentas apie žodžio laisvę ir būtinybę „pažinti istoriją“. Tačiau demokratinė visuomenė puikiai skiria dvi visiškai skirtingas sritis:
Mokslinis tyrimas: Istorikai, politologai ir tyrėjai turi visas galimybes studijuoti totalitarizmo ideologiją akademinėse bibliotekose, archyvuose, su profesionaliais istorikų komentarais, atskleidžiančiais melą ir manipuliacijas.
Komercijos ir propagandos erdvė: Neapykantos kurstymo manifestas knygyno lentynoje be kritinio mokslinio konteksto tampa ne istorijos pamoka, o neapykantos normalizavimu ir įrankiu tiems, kurie ieško pateisinimo ksenofobijai ar antisemitizmui.
Lietuvos Respublikos įstatymai aiškiai draudžia totalitarinių režimų simbolių ir neapykantos kurstymo platinimą. Žodžio laisvė baigiasi ten, kur prasideda kitų
žmonių orumo niekinimas ir raginimas naikinti.

Brandžios valstybės atsakomybė
Mes tikime Lietuvos visuomenės išmintimi, teisėsaugos institucijų principingumu ir, svarbiausia – kultūros bendruomenės stuburu. Nes kultūra – tai šviesa, kūryba ir dialogas, jungiantis žmones. Ji negali būti priedanga idėjoms, kurios neša tamsą.
Atmintis gyva tol, kol mes gebame aiškiai įvardyti, kas yra gėris, o kas – absoliutus blogis. Šiandien mūsų visų pareiga – neleisti, kad praeities šmėklos vėl taptų „įprasta“ mūsų kasdienybės dalimi.
Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ 🕯️🕊️



Komentarai