Gyvoji Vilniaus legenda: daktaras Cemachas Šabadas – žmogus, kuris gydė ne tik ligas, bet ir liūdesį


Lapkričio darganoms gaubiant Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės – senamiesčio stogus ir vėjui kedenant šiltus šalikus, vargu ar rastume geresnį vaistą nuo rudens melancholijos nei prisiminimas apie daktarą Cemachą Šabadą (1864–1935). Dažnas vilnietis ar miesto svečias, eidamas Mėsinių gatve, stabteli prie skulptoriaus Romualdo Kvinto paminklo: senyvas, inteligentiškas gydytojas su skrybėle ir lazdele palinkęs prie mergaitės su katinėliu ant rankų. Kas gi buvo šis žmogus, kurį visas miestas vadino tiesiog savo angelu sargu?
Ne pasaka, o tikras Vilniaus stebuklas
Daugelis iš vaikystės prisimena pasaką apie gerąjį daktarą Aiskaudą, kuris po medžiu sėdėdamas gydė lapes, šuniukus ir paukštelius. Tačiau mažai kas susimąsto, kad Kornejus Čiukovskis šį personažą nurašė ne iš vaizduotės, o nuo realaus žmogaus – savo bičiulio Cemacho Šabado, pas kurį ne kartą lankėsi Vilniuje!
Rašytojas vėliau prisiminė:
„Tai buvo pats geriausias žmogus, kokį man teko sutikti gyvenime. Į jo kabinetą Vilniuje ateidavo ne tik ligoniai. Ateidavo maža mergaitė su sužeistu balandžiu, batsiuvio sūnus su peršalusiu kačiuku. Daktaras aprišdavo sparną, paglostydavo katiną, išrašydavo receptą ir... būtinai į delną įspausdavo saldainį.“
„Receptas: vienas litras šilto pieno kasdien“
Cemachas Šabadas buvo ne šiaip gydytojas praktikas – jis buvo viena ryškiausių tarpukario Vilniaus asmenybių: vienas iš pasaulinio Žydų mokslinio tyrimo instituto (YIVO) įkūrėjų ir vadovų, Vilniaus miesto tarybos narys, Lenkijos senato senatorius, publicistas ir nenuilstantis visuomenininkas.
Tačiau didžiausias jo titulas buvo tas, kurio nesuteikia jokie universitetai – vargšų žmonių ir jų gyvūnų globėjas. Vilniaus senamiesčio kiemų gyventojai žinojo: daktaras Šabadas ateis pas bet kurį ligonį bet kuriuo paros metu, per bet kokią pūgą ar lietų.
Litvakiškas daktaro receptas dažnai būdavo stulbinamai praktiškas. Pamatęs, kad vargšo batsiuvio ar vežiko vaikas serga ne paslaptinga liga, o paprasčiausiu išsekimu ir šalčiu, daktaras ne tik neimdavo mokesčio už vizitą, bet ir pats palikdavo pinigų ant stalo:
„Gerti šiltą pieną triskart per dieną.“
O vaistinėms ir pienininkams buvo nurodyta: jei ateina su daktaro Šabado rašteliu – sąskaitą atsiųsti jam asmeniškai.
Būtent jo iniciatyva Vilniuje buvo įkurta legendinė labdaros akcija „Pieno lašas“, aprūpinusi maistu ir švariu pienu tūkstančius skurstančių motinų bei kūdikių, steigiamos nemokamos sanatorijos ir vasaros stovyklos.
Filosofija su šypsena
Daktaras Šabadas turėjo nepakartojamą, švelnų litvakišką humorą. Sakoma, kad kartą viena labai turtinga, bet nuolat ligų savyje ieškanti ponia pasiskundė:
– Daktare, vos tik atsidarau langą – man ima skaudėti nugarą, o kai užsidarau – trūksta oro! Ką man daryti?
Daktaras nusišypsojo pro savo akinius ir ramiai atsakė:
– Brangioji ponia, atidarykite duris į kiemą ir išleiskite iš galvos visas nereikalingas mintis. Jos ten užsistovėjo labiau už orą kambaryje!

Miestas, kuris verkė kartu
Kai 1935 metų sausį, būdamas 70-ies, daktaras Šabadas mirė nuo netikėtos kraujo infekcijos (įsidūręs atlikdamas procedūrą pacientui), Vilnius sustingo. Tą dieną mieste nedirbo parduotuvės, sustojo bankai, tramvajai, o į laidotuves susirinko per 30 tūkstančių žmonių – žydai, lietuviai, lenkai, baltarusiai. Verkė visi – nuo elito iki turgaviečių krovikų.

Šiandien, žvelgiant į garsaus litvako, visų mylimo Daktaro skulptūrą Mėsinių gatvėje, apima ramus dėkingumas. Cemachas Šabadas įrodė paprastą tiesą: didžiausias genijus šiame pasaulyje – tai gebėjimas išgirsti tą, kuriam skauda, ir padaryti savo miestą nors trupinėliu šiltesnį.
Šviesos ir šilumos Jūsų rudeniui,
Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“
Natalja Samp 🕊️🩺❤️



Komentarai