Šįmet, rugsėjo 23 d., kaip ir kiekvienais metais Panerių memoriale įvyko Lietuvos žydų Holokausto paminėjimas. Jau tradiciškai renginyje dalyvavo gražus būrys – ir žydų bendruomenių atstovai, ir aukščiausios valdžios žmonės, ir užsienio ambasadoriai, ir nevyriausybininkai, ir mokiniai.
Pagrindinėse kalbose buvo ne tik prisimenamas tragiškas beveik visiškai išnaikintos anuomet klestėjusios Lietuvos žydų bendruomenės likimas, bet ir neapsieinama be nūdienos aktualijų.
Pasaulis per metus, prabėgusius nuo praeitų metų rugsėjo 23-sios, tapo, deja, dar pavojingesne ir grėsmingesne vieta.
Karas prieš Ukrainą, naujausi šalies-agresorės demaršai, branduolinis šantažas akivaizdžiai rodo, kad prievarta ir neapykanta niekur neišnyko, ji tik slėpėsi tamsiose žmogiškos prigimties kertėse ir vėl išsiveržia į paviršių.
Tokioje situacijoje ypač svarbu neprarasti budrumo ir prisiminti skaudžias istorines pamokas.
Panašu, kad anapus karštų militaristinių kvietimų žūtbūtinai ginti tautinį identitetą, priešintis atgimstančiam fašizmui ir nacizmui slypi istorinio nepilnavertiškumo kompleksas, kurį siekiama įveikti neapykantos ideologija.
Žydų tautos istorija moko, kad destruktyvus pavydas sėkmingiau besitvarkantiems padaugintas iš bejėgiškumo, nusivylimo ir pralaimėjimo jausmo veda prie aklos agresijos, naikinančios šimtmečiais puoselėtas kultūrinio sambūvio formas.
Praeitų metų rugsėjo 23-čioji dar buvo labiau apie praeitį ir šiek tiek - apie dabartį, šiųmetinė Lietuvos žydų Holokausto diena – labiau apie grėsmingą ateitį, kurios aštrūs kontūrai gerokai aiškiau matosi žvelgiant per tragiškos praeities prizmę.
Todėl šiandien žodžiai „Niekada vėlei“ aktualūs kaip niekad.