Pirmas dalykas, kurį pasakė Algirdas Malcas, peržiūrėjęs savo pokalbį „Beigelių krautuvėlėje“ su vaikystės bičiuliu Aleksandru Štarku: „... ir kam čia gali būti įdomu...“.
Na, jei įdomumą vertinti telereitingų masteliu, tuomet, ko gero, taip – nebus pernelyg daug pasirengusių panirti į srautą įvykių, atsitikusių prieš šešias, penkias ar tris dešimtis.
Įsitrauks nebent tie, kurie iš savo personalinės atminties kertelės gali išsitraukti dar gyvus prisiminimus apie Čiurlionio meno mokyklą, legendinį smuiko pedagogą Viktorą Radovičių, maestro Saulių Sondeckį ir jo vadovaujamą Lietuvos kamerinį orkestrą.
Kurie yra girdėję, kaip stebuklingai skambėjo Lietuvos kamerinio griežiamas Mocartas.
Kurie reguliariai lankydavosi Filharmonijoje ir pamena D. Oistracho, S.Stadlerio ar G.Kremerio koncertus.
Jiems nereikia aiškinti aplinkybių, jie dažniausiai turi per kelis dešimtmečius išugdytą kritinį žvilgsnį ir skonio jausmą.
Ir jiems paprastai yra įdomūs dalykai, kurie vienaip ar kitaip susiję su jų pačių patirtimi.
Tokie pašnekesiais dar gali būti įdomūs panašioje kultūrinėje terpėje susiformavusiai jaunesnei kartai, kuriai netiesiogiai, per socialinę atmintį, pavyko prisiliesti prie XX a. antros pusės Lietuvos muzikinės kultūros.
Panašūs dalykai, matyt, turėtų būti įdomūs Vilniaus istorikams, menotyrininkams ar šiaip smalsiems žmonėms.
Tačiau įdomiausia, kad kelios dienos prieš A.Štarko koncertą susitikusiems „Beigelių krautuvėlėje" pabendrauti vaikystės draugams, A. Štarkui ir A.Malcui, mažiausiai įdomu buvo būti įdomiems.
Jie prisiminė savo jaunystę, kuri, senstant, deja, visiems ir viskam, visai nesensta, o tarsi geras vynas - bręsta. Ir ją prisimenant - poveikis tarsi po gero, tauraus vyno...
O tai ir yra įdomiausia...