Kaip atsimerkti ir pamatyti gyvenimo stebuklą: Bernardas Hilleris
The Magical Mystery Tour is waiting to take you away, waiting to take you away – dainavo Bitlai, mes jiems antrinome – I am the walrus and the fool on the hill.
Dainuoti, pritarti žodžiais gali kiekvienas kvailys, o kiek yra galinčių gyventi gyvenimą kaip stebuklingą paslapčių kelionę? Kiek yra mokančių atsiverti gyvenimo magijai, svajoti ir sekti paskui svajones?
Apie tai kalbamės su Holivudo žvaigždžių mokytoju Bernardu Hilleriu, kurio mokymuose dalyvavo Cameron Diaz, o Al Pacino, Leonardo DiCaprio ir Samuel L Jackson jį rekomenduoja kaip geriausią aktorinio meistriškumo mokytoją. Su Bernardu Hilleriu susitikome žydų bendruomenėje „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“.
„Kas tave stabdo? – klausia Bernardas ir sufleruoja atsakymą – turbūt manai, kad tai negatyvumas, abejonės, tavo baimės? Iš tiesų niekas negali tavęs sustabdyti. Tik tu pats.“ Mes pasmerkiame save nesėkmei kiekvieną kartą, kai pagalvojame „aš nesu vertas“, „aš – vidutinybė“, „niekuo neypatingas“...
E.T.: O jeigu gyvenimas neteisingas, aplinkybės kiša koją, sėkmė nusisuka...
Bernardas: Žinai kodėl gyvenimas neteisingas? Ogi todėl, kad sakei „ne.“ Daugybę sykių kartojai „negalėsiu, nesugebėsiu, tai ne man.“ Tavo nesėkmės – tai žemės drebėjimas, kuriuo Dievas mėgina tave pažadinti. Skausmas – tai Dievo žinia, kuria mėgina prisibelsti tavo dėmesio. Keiskis ir skausmas pasitrauks. Keiskis ir nesėkmės pranyks. Mes arba tobulėjame ir tampame patrauklesni kitiems bei sau arba ritamės žemyn. You‘re either getting better or bitter.
E.T.: Mano protas maištauja – „viskas ne taip paprasta, būna aplinkybių, kurios stipresnės už tave.“ Ir tuomet iš nevilties prasideda isterija – „kodėl aš“? Aš doras pilietis, už ką mane ištiko gyvenimo krizė?
Bernardas: Kodėl taip atsitiko? Kodėl aš negaliu surasti man skirto? Kodėl meilė mane paliko? Kodėl nėra pinigų? Kodėl, kodėl, kodėl... Užuot gaišinę savo ir kitų laiką nesibaigiančiais „kodėl“, geriau šią energiją transformuokime į „išmėgink mane.“ Sėkmingi žmonės kreipiasi pagalbos, vidutiniokai neprašo, nes nesijaučia sėkmės nusipelnę.
E.T.: Galvoju apie Australiją, kas nutiko po jos, apie begalę sykių, kai jaučiausi nereikalinga, nepareikalauta ir prašiau pagalbos. Siūliausi, kad mane išmėgintų, tačiau norinčių neatsirado nei ten, nei čia. Viena draugė pasakė, kad turiu nepadoriai sėkmingo žmogaus veidą, todėl niekas netiki, kai prašau pagalbos iš rimtųjų. Žmonėms atrodo, kad koketuoju, žaidžiu. Gal aš turiu priklausomybę žaidimams?
Bernardas: O gal priklausomybę laimei? Arba liūdesiui? Daugelis žmonių serga priklausomybe liūdesiui ar baimei. Priklausomybe praeičiai. O kodėl įvairovės dėlei nepamėginti priklausomybės nuo dabarties? Jei save tapatini su praeitimi, tai kokios ateities gali tikėtis?
E.T.: Daugelis sergame kontrolės priklausomybe. Bijome, kad paleidę kontrolės vairą, pražūsime, virsime niekuo...
Bernardas: Būtina sėkmės sąlyga – paleisti. Sau leisti nežinoti ir nardyti paslaptyje. Paleidus kažkas atsitinka. Kažkas naujo. Magiško. Sėkmingo.
E.T.: Kas yra sėkmė, kaip ją apibrėžtumėte?
Bernardas: Dviem žodžiais – pasitikėk ir tikėk. Tik ne protu, nes protu neįmanoma pasitikėti, pasitikėjimas gimsta širdyje. Ar jis gimsta tavojoje?
E.T.: Aš einu miegoti ir nežinau ar pabusiu, ar ši diena nėra paskutinė. Tačiau vis tiek einu. Nes pasitikiu. Mano širdis sako – pasitikėk.
Bernardas: Sėkmingi žmonės mažakalbiai. Geri aktoriai ir verslininkai nenori kalbėti, jie nori klausyti. Prasti verslininkai ir aktoriai nuolat demonstruoja savo žinias, apsiskaitymą. Nes jie nori apginti savo apsimetinėjimą. Tiesos nereikia apginti.
E.T.: Berods Orwellas sakė, kad jei mintis išdarko kalbą, tai kalba irgi gali išdarkyti mintį. O ką tuomet padaro pastangos – pastangos kalbėti, pastangos galvoti...
Bernardas: Mūsų esatis išryškėja, kai patiriame spaudimą. Mus spaudžia, mes priešinamės. Priešinamės, nes mums nemalonu. Mes nesuprantame, kad pasipriešinimas dažnai byloja apie nenorą augti. Mes nenorime augti, nes bijome pokyčių. Baimė, abejonės, nenoras siurbia energiją. Kaip nepasiduoti negatyvumui? Reikia mokytis atsipalaiduoti ir pasitikėti. Stebėti ne kitus, o save, kaip patys elgiamės. Kaip tarpusavyje dera ar prieštarauja mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai.
E.T.: O gal reikia stebėti norus, kaip jie atsiranda, iš kur gimsta? Ar norėti yra gerai? Išminčiai sako „nėra norų – nėra problemų.“
Bernardas: Problema ne norai, bet per didelis galvojimas, ar tai gerai ar blogai. Problema yra baiminimasis nežinios, nepažinto. Norėti reikia drąsiai, atvira širdimi geisti pasaulio paslapties, pasinėrimo į ją. Ne mažyčio pasaulio, kurį susikūrėme patys sau, ne to pasaulio, kuriame viskas aišku. Jeigu suprantame, kas vyksta, reiškia neturime gyvenimo. Jeigu gyvename gyvenimą, kuriame viskas suprantama, reiškia gyvenimas beprasmis. Mes į šį pasaulį atėjome pažinti ir atsiverti paslapčiai. Gyvenimas – tai paslapčių kelionė. Magical Mystery Tour. Paslaptis siūlo viską. Paslaptis išsipildo, ji tampa regima, kai mes atveriame savo protą ir širdį.
E.T.: Lengva kalbėti, o kaip padaryti, kaip atverti širdį?
Bernardas: Dėkoti. Sėkmingi žmonės yra dėkingi. Nori būti sėkmingas – dėkok. Dėkok žmonėms, kuriuos pažįsti ir kurių nepažįsti ir pažiūrėk, kas bus. Dėkingumas keičia pasaulį, dėkingumas keičia mus. Kai dėkojame už meilę, dėkojame už rūpestį, mes pasauliui sakome – „aš galiu priimti daugiau“, „duok man daugiau.“ Jeigu nedėkosime – negausime.
E.T.: O jeigu žmonės nesijaučia verti padėkos?
Bernardas: Paklausk savęs – kiek aš esu vertas? Kiek vertas mano gyvenimas? Kiek vertos mano svajonės? Kiek vertos vizijos? Tu nori, kad tavo gyvenimo vertė būtų didelė? Begalinė? Prisimink, kokios vertės atrodė gyvenimas, kai buvai vaikas, kaip vertė kito paauglystėje, kai tapai suaugęs.
E.T.: Vaikystėje man kaip ir daugumai atrodė, kad užaugus galėsiu būti viskuo. Balerina arba konduktore. Gydytoja arba kosmonaute. Tereikia užaugti ir viskas išsipildys... Bet užaugus sparnai nusileido ar juos pakirpo. Išsigandau, kad pasirinkimų kur kas mažiau, nei vaikystė žadėjo.
Bernardas: Mūsų savivertės pojūtį formuoja tėvai, draugai, mokytojai, kurie arba padeda gebėjimams atsiskleisti arba nužudo juos, sakydami, kad nesame išskirtiniai, nesame ypatingi. Užsimerk ir paklausk savęs – “ar esi ypatingas”? Protas sakys, kad nesi ir jeigu patikėsi, ilgainiui save nuvertinsi, susimažinsi. Protas tave baimins, skatins tapti “kitu”, tokiu, kaip tie, kurie tavo akimis yra sėkmingi. Tačiau būti sėkmingu reiškia sau leisti būti nepopuliariu. Prisitaikymas taisyklėms, normoms – tai visada dugnas.
Prisiminkime Madoną. Ji nepaiso, ką kiti pasakys. Madona nebijo nepatikti ir būtent todėl yra beprotiškai sėkminga. Kitaip negali būti, tai dėsninga – ji nebijo neįtikti ir todėl yra sėkminga. Drąsa nepatikti yra brandos požymis.
E.T.: Bet kaip išdrįsti? Kaip perlipti per savo drovumą? Ypač lietuviams, kurie garsėja kuklumu.
Bernardas: Norėdami pakeisti gyvenimą pirmiausia turime pakeisti savo gyvenimo istoriją. Keisdami istoriją, mes keičiame savo gyvenimą. Istorija yra suvokimas, kas yra blogai, normalu, gerai, puikiai. Mes turime peržiūrėti savo praeitį, istorijas, iš kurių ji sudaryta. Pačios istorijos neturi svarbos. Tai, kad esi nepakankamai gražus ar gabus – tai nėra istorija ir nėra nuosprendis. Istorija yra svarba, kuria apvelkame savo gyvenimą. Istorija – tai prasmė, kurią ne kiti, bet patys suteikiame. Nori pakeisti gyvenimą – keisk savo istorijos suvokimą. Mes keičiamės ne todėl, kad mums kažkas liepė ar paprašė. Mes keičiamės tik tuomet, kai suvokiame, kad kito kelio nėra. Kitimas yra ne pasirinkimas. Kitimas yra būtinybė. Tai laimės ir sėkmės sąlyga.
E.T.: Kaip praktiškai įgyvendinti savo gyvenimo istorijos keitimą?
Bernardas: Apsupk save žmonėmis, kurie gyvenime pasiekė daugiau, negu tu. Negaišk laiko su žmonėmis, kurie nesuvokia tavo vertės. Patarimų klausk tų, kurie savo gyvenime pasiekė tai, ko tu norėtum labiausiai.
Apie laimę klausk laimingo, neklausk nevykėlio. Nepasitenkinimo pojūčiui patinka bendrystė, jis ieško kompanijos.
Paklausk savęs, koks tavo gyvenimas būtų, jei sektum paskui savo svajones? Koks tu būtum, jei pasiektum tai, ko trokšti? Prasmę turi ne gyvenimo istorija, bet prasmė, kurią jam suteiki.
E.T.: Ar prasmę galima suvaidinti?
Bernardas: Prasmės nereikia vaidinti, ja reikia tikėti ir gyventi. Pervaidina, perspaudžia blogi aktoriai. Menininkas kuria gyvenimą širdimi. Nuostabios idėjos gimsta širdyje. Menininkas ir aktorius gali kalbėti tuos pačius žodžius, bet prasmė, kurią žodžiams suteikia, apsprendžia, ar jie yra menininkai ar tiesiog aktoriai, paprasti vaidintojai. Aktoriai sako žodžius, o menininkai kuria tai, ko anksčiau nebuvo. Didieji aktoriai, tikri menininkai niekada nesiskundžia. Jiems viskas patinka – darbas, gyvenimas, akimirka, galimybės. Menininkas yra amžinai įsimylėjęs. Įsimylėjęs gyvenimą.
E.T.: Kaip savyje žadinti įsimylėjimo pojūtį? Ko reikia, kad tas jausmas taptų abipusis. Kad ne tik tu mylėtum gyvenimą, bet ir gyvenimas tave mylėtų.
Bernardas: Mokykimės sakyti „taip“, ugdykime savyje gebėjimą priimti kiekvieną galimybę. Neleiskime negatyvioms mintims mūsų blokuoti. Mes visi esame talentingi, bet talentai pasireikš, taps matomi tik tuomet, kai išblokuosime savo mintis ir taip pažadinsime sėkmingą protą. Protas yra priešas. Priešas, su kuriuo mes miegame. Protas neturi gerų idėjų, jis yra visų idėjų kritikas, cenzorius. Protas yra negatyvus ir mums diktuoja iliuziją, kad viskas yra blogai, nepasiekiama, nepakankama. Mes turime nugalėti proto slibinus, kurie saugo įėjimą prie laimės, gyvenimo pilnatvės lobyno.
E.T.: O jeigu slibinai turi devynias galvas, abejonių ugnimis spjaudo ir su kiekvienu spjūviu nauja kliūtis atsiranda?
Bernardas: Mes gyvenome kultūroje, kuri sako, kad yra tik tai, ką matome, kad nematomo nėra. Ir mes tuo patikėjome. Mus išauklėjo matyti tai, ką visuomenė liepė matyti. Mes ieškome įkvepiančios poezijos, romanų ir filmų, o ką patys darome, kad save įkvėptume? Kaip mes reaguojame į kliūtis?
E.T.: Daužome galvą į sieną ir pramušame sieną arba galvą. Ar visada reikia lipti per langą, jei durys uždarytos?
Bernardas: Reikia statyti naujas duris. Kliūtis yra testas. Kuo didesnė kliūtis, tuo nuostabesnė svajonė. Jei kliūčių nėra, reiškia svajonė bevertė. Kliūtis yra patikra, ar mes tikrai norime. Kaip mes reaguojame į kliūties sieną? Ar ją pamatę apsisukame ir einame namo?
Kaip mes nugalime abejones ir baimes? Kliūtys visada testuoja mūsų ketinimų rimtumą, pasiryžimą veikti. Ar esame pasiryžę numirti vardan savo svajonių? Ar mums svarbu, kad gyvenimas turėtų prasmę? Prasmingas gyvenimas neatskiriamas nuo meilės, džiaugsmo ir vilties. Vardan meilės, džiaugsmo ir vilties verta mirti. Dėl negatyvių dalykų neverta.
E.T.: Tai ką mes turime daryti, kad į gyvenimą ateitų džiaugsmas?
Bernardas: Mes turime džiaugsmą pamilti labiau už kančią ar liūdesį. Labiau už praeitį. Mes turime nebijoti prarasti, turime drįsti klysti. Norėdami būti sėkmingais, mes turime save apsupti žmonėmis, kurie nebijo kartu klysti ir prarasti.
E.T.: Ar praradimai yra užprogramuota kliūtis kiekvieno kelyje į sėkmę? Per kančias į žvaigždes?
Bernardas: Tai mitas. Tai, kad gimei našlaitis, esi benamis, susimovei per egzaminus ar santuokoje, tau nepadės tapti didžiu aktoriumi, verslininku, sėkmingu žmogumi. Padės mokymasis. Nuolatinis tobulėjimas. Tačiau reikia mokėti pasirinkti mokytoją ir mokymus. Tinkamas mokytojas turėtų atitikti tris sąlygas. Pirmoji – jis turi motyvuoti. Antroji – su juo turi būti smagu, įdomu. Trečioji – mokytojas turi bauginti. Mokytojas turi stumti žengti į nežinomybę. Žadinti drąsą ir smalsumą plėsti savo ribas. Daryti ne tik tai, kuo tiki ir žinai, bet ir tai, ko dar nematai, nepažįsti. Net nežinai, kad tai įmanoma ar iš viso egzistuoja. Geras mokytojas turi įkvėpti liautis vaidinti ir pradėti gyventi.
„Gana vaidinti, pradėk gyventi“ – tai Bernardo Hilerio knygos pavadinimas bei jo gyvenimo credo. Bernardas įsitikinęs, kad mokytojo profesija yra kilniausia ir svarbiausia šioje žemėje. Kur mes šiandien būtume, jei neturėtume gyvenimo mokytojo? To svarbiausio žmogaus, kuris mus išmokė mylėti gyvenimą ir įkvėpė drąsos būti savimi.
„Sėkmingais tampa laimingi žmonės. Tik laimingi žmonės drįsta įgyvendinti savo svajones. Nelaimingi žmonės negali, nes jie patikėjo, kad negali.“ Bernardas Hileris
Sėkmės mokytoją Bernardą Hillerį kalbino Eva Tombak
P.s.: Po pokalbio Bernardas paprašė jį nuvežti į Panerius. Ir čia per valandą įvyko stebuklinga transformacija – pasitempęs, savimi pasitikintis Holivudo žvaigždžių mokytojas virto atjautos kupinu litvaku (Aut. pastaba: Bernardo mama kilusi iš mažo Baltarusijos miestelio netoli Pinsko, o tėtis – iš Lodzės Lenkijoje), jo net eisena ir laikysena pasikeitė. Diena pasitaikė saulėta ir šilta, Bernardas kelis sykius pakartojo, kad turbūt ir tomis nelemtomis dienomis, kai tūkstančius Lietuvos žydų čia vežė mirti, lygiai taip pat švietė saulė, ošė pušys ir čiulbėjo paukščiai. Sulig tais žodžiais dangus apsiblausė ir prapliupo šaltas lietus.