Mėlynų gatvelių riteris: Benjaminui Gorbulskiui atminti – tarp šimtmečio ir amžinybės

Yra žmonių, kurie tampa savo miesto veidu. Yra muzikų, kurių melodijos įauga į miesto grindinį taip giliai, kad net pasikeitus epochoms jos vis dar skamba vilniečių lūpose. Benjaminas Gorbulskis – Benas, kaip jį vadino draugai, – buvo būtent toks.

Laikas bėga nenumaldomai. Dar visai neseniai, 2025-aisiais, minėjome šio iškilaus kompozitoriaus gimimo šimtmetį. O šiemet, 2026-aisiais, kalendorius negailestingai žymi kitą datą – lygiai 40 metų, kai Maestro nebėra su mumis. Tačiau šis dvigubas jubiliejus yra puiki proga ne liūdėti, o švęsti gyvenimą. Būtent taip, kaip tai darė jis pats – su muzika, humoru ir neišsenkančiu optimizmu.

Nuo karo pamokų iki muzikos šviesos

Benjaminas Gorbulskis gimė 1925 metais rugsėjo 14-ąją Kaune, mirė liepos 14-ąją, nesulaukęs 61-erių metų. Skaičių 14 jis laikė lemtingu, tačiau „velnio tuzino“ nebijojo. „Neringos“ kavinėje sėdėdavo prie 13-ojo staliuko, kabino drabužius ant jam nuolat paliekamos 13-os drabužinės pakabos, į savo kūrinių premjeras kviestus bičiulius sodindavo 13-oje eilėje.

Kompozitoriaus mama Ida buvo žydė, tėvas Jokūbas – savo tautybę iki pat žūties Antrojo pasaulinio karo metais slėpęs vokietis. Šeimos likimas tapo neatsiejamas nuo istorijos vingių. Kaip ir daugelio tos kartos litvakų, Benjamino jaunystę paženklino karas.

Būsimojo kompozitoriaus vidurinės mokyklos baigimo dieną į Lietuvą įsiveržė naciai. Žydų tautybės jaunuolis patraukė į Rytus. Atgal į Tėvynę grįžo jau karo orkestro kapelmeisteriu. 1949 metais pradėjo mokytis Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Į Kauną nebegrįžo, apsigyveno Vilniuje. Studijuodamas LSSR valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) parašė diplominį darbą – operą pagal Petro Cvirkos romaną „Frankas Krukas“. Ir tvirtai apsisprendė – niekada nepasiduoti tamsai.

Galbūt todėl jo muzika tokia šviesi? Galbūt todėl Maestro tapo vienu produktyviausių Lietuvos kompozitorių, sukūrusiu ne tik pirmąją lietuvišką satyrinę operą, daugybę operečių („Meilė ir skarda“, „Laikas pamilti“), bet ir iki šiol populiarių dainų bei instrumentinių koncertų. Jo plunksnai priklauso ne tik estradinė muzika, bet ir simfonijos, miuziklai, muzika spektakliams ir cirko vaidinimams. Kompozitorius įrašė daugiau nei 30 plokštelių. Pats apie save jis juokavo: „Parašiau šimtą dainų, bet iš jų tik viena gera.“

Vilniaus bohemos siela ir „Neringos“ karalius

Pokario Vilnius be Benjamino Gorbulskio būtų buvęs kitoks – pilkesnis, tylesnis, mažiau charizmatiškas. Jis buvo tikra miesto legenda. Stori akinių rėmeliai, cigarillo dūmas, skardus juokas ir nuolatinis buvimas įvykių sūkuryje.

Kavinė „Neringa“ buvo jo antrieji namai. Čia rinkdavosi to meto elitas – poetai, rašytojai, muzikantai, artistai, architektai. Benas dažnai būdavo kompanijos siela. Jis garsėjo ne tik kaip „lengvosios muzikos karalius“, bet ir kaip nepakartojamas pasakotojas. Jo anekdotai, saviironija ir gebėjimas pasijuokti iš savęs (ir iš absurdiškos sovietinės realybės) traukė žmones kaip magnetas. Tai buvo gynybinė siena ir kartu tiltas į žmonių širdis – žydiška išmintis: juokas gydo geriau nei vaistai.

Žavėjo ir jo požiūris į darbą. Sukūręs tūkstančius kūrinių, pats kompozitorius mėgdavo kartoti paradoksalią tiesą: „Aš esu tinginys, todėl dirbu labai greitai.“ Tai nebuvo melas – jis nemėgo ilgų, kankinančių kūrybos procesų. Melodijos gimdavo akimirksniu – tiesiog ant servetėlės kavinėje arba per kelias minutes prie pianino. Benjaminas sakydavo, kad jei dainos neparašai per 15 minučių, neverta jos visai rašyti. Galbūt todėl jo muzika tokia lengva – ji tiesiog „iššaudavo“ iš jo unikalaus talento be kančios.

Įdomu, kad kompozitorius „Neringoje“ paprastai valgydavo specialiai jam gamintą „kraujinį“ jautienos bifšteksą su keptomis bulvėmis. Šis patiekalas vėliau buvo pavadintas „bifšteksu pagal Gorbulskį“. Dar Maestro mėgdavo juokauti, kad ant jo antkapio bus užrašyta: „Numirė, nes niekada nevalgė sriubos.“ Šiame sakinyje tilpo viskas – ir jo nemėgstamas buities reguliarumas, ir bohemiškas gyvenimo būdas. Tiek savo spalvingame profesiniame, tiek itin romantiškame asmeniniame gyvenime Benas visada rinkosi tik tai, ką iš tikrųjų mylėjo, kas buvo „skanu“, ryšku ir tikra.

Namai, kuriuose gimė melodijos

Vilnius Benjaminui Gorbulskiui buvo ne tik scena, bet ir namai. Simboliška, kad brandžiausią savo kūrybos laikotarpį (1959–1965 m.) jis praleido pačioje miesto širdyje – A. Vienuolio gatvės 14-ajame name, tiesiai priešais Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Čia, stebint teatro šviesas, gimė garsiausi jo sceniniai veikalai. Šiandien apie tai praeiviams primena memorialinė lenta.

Vėliau kompozitorius persikėlė į ramesnį, pušų apsuptą Žvėryną, į vadinamąjį „Kompozitorių miestelį“ (A. Mickevičiaus g.). Čia, menininkų bendruomenėje, jis praleido paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius. Tačiau nesvarbu, kur gyveno – centre ar Žvėryne – jis visada buvo „Mėlynų gatvelių“ – vieno garsiausių savo hitų – riteris.

Palikimas, kuris netyla

Praėjo 40 metų be Benjamino Gorbulskio. Pasikeitė santvarkos, užaugo naujos kartos, Vilnius tapo moderniu Europos didmiesčiu. Tačiau įsiklausykime – miestas vis dar dainuoja Maestro dainas. Ir ant senų palangių vis dar žydi kaktusai.

Kai radijuje suskamba „Tu ateik į pasimatymą“ ar nostalgiškoji „Mėlynos gatvelės“, mes ne tik girdime muziką. Mes jaučiame to laikmečio dvelksmą, eleganciją ir tą ypatingą meilę Vilniui, kurią savo širdyje nešiojosi šis talentingas žydų kilmės kūrėjas.

Benjaminas Gorbulskis įrodė, kad tikrasis paminklas menininkui yra ne bronza ir ne marmuras. Tikrasis paminklas – tai melodija, kurią niūniuoja anūkai tų, kurie pirmą kartą ją išgirdo prieš pusę amžiaus. Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ turi didelę svajonę įamžinti būtent ją.

Šalom, Maestro! Ačiū už šviesą! Ačiū, kad išmokėte mus mėgautis gyvenimo desertu!

Natalija Samp