Search
  • Eva TOMBAK

Nepasiklydusi vertime

Updated: Feb 25



Pirmą sykį Juditą pamačiau 2019-ųjų balandį, kai su Viktoru užsukome į bendruomenę Pesacho macos. Tuomet pagalvojau: „Kokia moteris! Maža to, kad gražuolė, dar ir faina!“

Moterys baidosi tokių kaip Judita, jei mano, jog nedera draugauti su gražesne už save. Aš išaugau panašių prietarų sijonus, man Judita – nuostabiai gražios prigimties moteris.

Judita Gliauberzonaitė – tikra vilnietė, – gimė, augo, mokėsi, gyvena savo gimtajame mieste. Tame pačiame bute, Lazdynuose, kur jos mama išėjo, o vaikai atsirado. 42-jų metų Judita yra Nojaus ir Salomėjos mama. Mylimo ir mylinčio vyro gyvenimo moteris. Anglų kalbos vertėja, žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ pirmininkė.


Na, Judita, laikykis – keršysiu. Per mano pristatymą bendruomenėje tu kapsteisi po mano šaknis, o dabar aš rausiu tavąsias. Klok viską apie savo žydiškumą.

Esu 75 proc. žydė:  tėtis žydas, mamos mama (Cilė Beselytė – Žiburkienė) žydė, mamos tėvas lietuvis (Jonas Žiburkus). Mama mane užaugino viena. Ji buvo nuostabus, labai išmintingas žmogus. Mama pagal išsilavinimą architektė, tačiau visą gyvenimą dirbo parduotuvių dailininke apipavidalintoja, o atėjus Nepriklausomybei – dizainere. Tėtis – inžinierius, dirbo Radijo komponentų gamykloje, vėliau ėmėsi verslo.


Inžinieriai ir dailininkai, o kur psichiatrai? Juk nuo Viduramžių didžioji dalis Europos gydytojų buvo judėjų kilmės. XX a. pradžioje 44 proc. Vilniaus gydytojų ir 86 proc. odontologų buvo žydai.

Mano tėvas turbūt vienintelis savo šeimoje - ne gydytojas. Jo tėvas ir mano senelis Jochelis Gliauberzonas buvo psichiatras, Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. Tėčio mama, mano močiutė Sulamit Dulmanaitė – vaikų gydytoja. Tėčio brolis irgi buvo psichiatras, sesuo ir dabar dirba psichiatre, jos vyras – taip pat. Tėčio pusseserė Maja Šapiro – garsi neurologė. Tačiau nei stomatologų, nei batsiuvių mūsų giminėje nėra.


O rabinai? Muzikantai?

Visi rabinai - iš tik mamos  pusės. Močiutės tėvas rabinas, senelis rabinas. Močiutė prieš karą buvo aktorė, Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo saviveiklos „apkasų ansambliui“ – tarp mūšių dainomis ir šokiais žadino kareivių patriotizmą. Taigi saviveiklininkų būta.


Kaip supratai, kad esi žydė? Ar tai buvo staigmena ar visada žinojai, kas esi?

Visada, niekas nuo manęs to neslėpė. Tikrai ne Genadijaus Chazanovo atvejis, kuris komunalinio buto kaimynės dėka praregėjo esąs žydas. Kaimynė labai nemėgo jo močiutės ir mamos, su jomis nuolat pjaudavosi. Genadijus ne kartą girdėjo, kaip ji sakydavo – “ką iš jų paimsi, jie juk žydai.” Vaikas nesusigaudė, ką tai reiškia, bet suprato, kad žydai – tai nevisaverčiai žmonės. Kartą supykęs drėbė saviškiams – “ką iš jūsų paimsi, juk jūs žydai”…

Aš tokių istorijų neturiu. Man niekad nebuvo gėda dėl savo žydiškumo. Kaip ir lietuviškumo.


Negi vaikystėje niekas nepravardžiavo žydelka, nepatyrei antisemitizmo?

Tarsi ne… Arba jo nesupratau. Vilniaus Lazdynų 34-oje (Sausio 13-osios) vidurinėje mokykloje buvau vienintelė žydė savo klasėje, bet dėl to niekada neturėjau problemų. Mano mamos patirtis kita: ji mokėsi Salomėjos Nėries mokykloje, jos laikais atvirų antisemitų buvo daug. Tapatumo klausimu ji buvo principinga, kartais perdėtai budri.

Mama mane iš karto pasiėmė iš darželio, kai išgirdo, kaip viena mergaitė, mane apsikabinusi, sako – “tu mano žydelkutė.” Toji mergaitė buvo auklėtojos dukra.  


Kartą užsiminei apie patologišką klasės auklėtojų neapykantą, bet abejoji, jog tai dėl antisemitizmo. Sakei – “gal čia kaltas mano charakteris, asmenybės ypatumai.” O man regis, kad su tavo charakteriu yra viskas tvarkoje.

Pradinių klasių mokytoja ir klasės auklėtojas, pas kurį pakliuvau baigusi pradinę mokyklą, manęs akivaizdžiai nemėgo, tačiau kiti mokytojai simpatizavo. 8-oje klasėje dalyvavau šauniausios moksleivės rinkimuose ir, savo didelei nuostabai, mokytojų žiuri sprendimu laimėjau 1-ąją vietą. Čia įžvelgčiau ne antisemitizmą, o antiantisemitizmą.


Judita, ar esi stipri?

Nežinau, tačiau taip mane pavadina kiti.



Kaip tampama stipria, kas tave užgrūdino?

Ligos ir netektys. Kai mama susirgo, buvau kokių 12-13 metų, o kai mirė – 28-erių. Mamos liga užsitęsė 15 metų, per juos visko būta – ir viltingi periodai, ir visiškos duobės, kai tekdavo mamą slaugyti. Liga nesirenka. Ir aš nesirinkau, tiesiog privalėjau būti stipri, kad galėčiau mamai padėti, įkvėpti drąsos ir optimizmo. Man niekas nesakė, kaip reikia elgtis. Tiesiog jaučiau, ką turiu daryti.


Panašu, kad turi puikią intuiciją ir kartu žemės pojūtį. Ar esi material girl?

Tikrai nesu materialistė, man apskritai trūksta žemiškumo – dažnai nematau, kas po nosimi padėta ir tuo linksminu vyrą. Mes su mama gyvenome kukliai, bet turėjome privilegijų, nes mama buvo generolo dukra. Pamenu, kaip su močiute lankydavomės Turniškių parduotuvėje. Gėrybių gausa įspūdžio nedarė. Sovietinės tikrovės kontrastai mano charakterio nesugadino. Iki šiol nesuprantu, kodėl žmonės stengiasi išsiskirti prabanga, kurios negali sau leisti. Tarkim, kam porcelianiniai indai, jeigu jų niekada nenaudoji… Džiaugiuosi, kad neturiu miesčioniškų įpročių, nesureikšminu daiktų. Gaila, kad nesu ūkiška. Pavydžiu žmonėms, kurie myli žemę, mėgsta joje kapstytis. Tokia buvo mano mama. Aš turiu sodybą, bet daržo nėra. Sodininkystė – mano vyro hobis, ne mano.


Aš irgi didelės meilės ūkio darbams nejaučiu. Guodžiuosi, kad kalta žydiška prigimtis, juk dar viduramžiais žydams drausdavo turėti žemės nuosavybę. Kita vertus, tie patys neūkiški žydai per 70 metų Izraelio dykumų žemę pavertė žaliuojančiais miškais bei sodais. Kaip manai, gal reikia gėlininkystės važiuoti mokytis į Izraelį? Ar niekad negalvojai apie emigravimą?

Geras klausimas, tik nesuprantu ir niekad nesupratau, kodėl turėčiau. Mama buvo didelė Sąjūdžio aktyvistė, aš irgi. Mudvi su mama kovojome už Lietuvą. Ne, aš niekad nenorėjau emigruoti. Izraelyje buvau vos du kartus, pirmą sykį 14 metų, o antrą kartą po 21 metų.


Tai gal trečias kartas bus lemtingas... Judita, sakyk, apie ką svajoji?

Svajoju atsargiai, nes mano svajonės materializuojasi. Norėjau turėti du vaikus ir turiu. Pati esu vienturtė, pavydėjau draugėms, kurios turėjo vyresnius brolius. Svajojau, kad mano pirmas vaikas būtų berniukas. Norėjau, kad tarp vaikų būtų trejų metų skirtumas. Būtent taip viskas ir susiklostė – turiu pirmagimį Nojų ir trejais metais jaunesnę Salomėją. Man nereikėjo jokių echoskopų, intuityviai žinojau, ko laukiuosi. Iš anksto sugalvojau vardus ir jų nekeičiau. Ir netgi tai, kad vaikai neturi išreikštų semitinių bruožų – tai dar vienas mano išsipildęs noras. Kodėl taip norėjau? Matyt tokia savisauga…  Ir štai prašau – turiu du blondinus.


Judita, prisipažink, tu burtininkė ar tiesiog moki teisinga kryptimi transliuoti norus?

Gaila, bet man užtruko, kol supratau, kad patys esame gyvenimo šeimininkai. Jokių burtų, tereikia susivokti – pakeisk mintis ir pakeisi pasaulį. Netgi santykiai su kitais pasikeis, jei paliausi kaltinęs kitus dėl požiūrio į tave. Pirmas pokyčių žingsnis yra nematomas, jis prasideda nuo tavo minčių. Nuo pasiryžimo nevaidinti aukos, liautis kaltinus tėvus, šalį ar valdžią. Reikia save ištraukti iš aukos vaidmens ir pagalvoti, “o ką aš galiu pats padaryti, kaip aš norėčiau gyventi.” Gyvenimo pokyčiai prasideda, kai pats prisiimi atsakomybę. Banalu ir paprasta – tereikia atsikratyti primestų nuostatų ir susivoksi, ko reikia tavo laimei.


Kas tau yra laimė?

Esu laiminga savo šeimoje. Šeima yra mano laimės pagrindas. Turiu mylintį ir mylimą vyrą, du paauglius vaikus. Nojui – šešiolika metų, Salomėjai – trylika. Esu šeimos žmogus, šeimos vaidmenys – žmona, mama, dukra – man patys svarbiausi. Turiu namus, kuriuos labai myliu ir be kurių neįsivaizduoju savęs.

Visą gyvenimą gyvenu Lazdynuose, tame pačiame bute Architektų gatvėje. Mes gyvename prie miško, aplink mažai namų, daug gamtos. Namuose, ne ligoninėje, mirė mano mama, o vaikai gimė. Gimdžiau specialiame surenkamame baseine, gimdymą priėmė patyrusi pribuvėja. Nojus atsirado, kai mama dar buvo gyva. Mama manęs nebandė atkalbinėti nuo idėjos gimdyti namuose. Ji buvo labai liberali, man viską visada leisdavo, paisė ir gerbė mano nuomonę. Mano apsisprendimas gimdyti namuose buvo apgalvotas, gerai pasvertas, jam atsakingai ruošiausi. Išklausiau 3 mėnesių kurso teoriją, dalyvavau praktikose. Bendravau su panašiai mąstančiais. Kodėl norėjau gimdyti namuose, savo aplinkoje? Gal tai lėmė žydiška prigimtis, uždarymų į getus istorija. Mano pasąmonė tarsi sufleravo – “privalai viską padaryti pati.” Aš negaliu sau apendicito išoperuoti, tačiau tikrai galiu pati pagimdyti. Jeigu esi žydas, niekad nežinai, kaip gali būti. Gimdymas tikrai nėra raketų mokslas.



Sakai, “jeigu esi žydas, niekad nežinai, kaip gali būti” ir čia pat tvirtini, jog gyveni būtent tokioje Lietuvoje, už kokią kovojai.

Nes viskas yra gerai ir negerai tuo pačiu metu. Stiklinė yra beveik pilna ir kartu beveik tuščia. Mes turime neįtikėtinai daug laisvių ir neribotų galimybių. Prieš 30 metų neįsivaizdavome, kad ne tik visko bus, bet vieno piršto judesiu galėsime telefonu užsisakyti maisto į namus – kokio norim ir kiek norim. Uždirbsime tiek, kad nepritrūks pinigų maistui ir dar liks. Galėsim keliauti po visą pasaulį... Dabar tai – kasdienybė. Man gerai, o kiti burba, nesupranta, kaip pasikeitė gyvenimas. Viskas priklauso nuo požiūrio, suvaržymai ir apribojimai yra tik mūsų galvose.


Judita, tu privilegijuota – neturi pikto viršininko ir netgi gero tau nereikia, nes dirbi pati sau…

Tikrai taip. Prisimenu ir nuolat dėkoju gyvenimui, kad savo laiką galiu planuoti pati. Kad turiu būstą, už kurį nereikia mokėti paskolos, dirbu mylimą darbą. Man nereikia kiekvieną dieną grūstis per kamščius į nemylimą vietą ir skaičiuoti valandas, kada baigsis beprasmybė.


Dirbi anglų kalbos vertėja, kiekvieną savaitę bendrauji su įdomiais žmonėmis. Gal galėtum pasidalinti kokia istorija?

Gerai, papasakosiu, kaip vertėjavau draugams austrams, kai ruošėmės šuoliui su parašiutu. Mes susidraugavome 1997-1999-aisiais, kai jie savanoriavo Vilniaus žydų muziejuje. Austrai turi galimybę rinktis – karinę tarnybą arba 14 mėnesių savanorystę žydų muziejuje, kur nors Rytų Europoje arba Izraelyje. Savanoriais dažnai būna anarchistai, gal todėl, kad labai jauni. O gal dar ir todėl, kad atsisako tarnystės kariuomenėje. Savanoriams visada 18 metų. Po 14 mėnesių atvažiuoja naujas savanoris ir jam vėl 18. Jauni žmonės dažnai gerai velnių priėdę, maniškiai ne išimtis – jie sugalvojo šokti su parašiutu. Anuomet Lietuvoje ši pramoga dar buvo labai pigi.


Judita, negi tu irgi šokai?

Neplanavau, bet teko. Mes buvome šešiese: aš ir penki austrai, kuriems buvo maždaug po 20 metų. Instruktažas turėjo prasidėti gal kokią 10 valandą, atvažiavome gerokai anksčiau. Susėdome kavinėje, geriame kavą. Prie gretimo staliuko įsitaisė pilotai, plika akim matosi, kad visi pagiringi. Pilotai kalba rusiškai, austrai nieko nesupranta. Girdžiu kaip vienas pilotas sako – “golova bolit, segodnia na avtopilote polečiu.” Aš klausau, viską girdžiu, bet neverčiu. Štai čia ir įsikirtau į situacijos rimtumą – aš prisiėmiau atsakomybę už 5 žmones. Už jų gyvybes – juk jei kažką ne taip išversiu, o mano vaikinai ne tą padarys… O dar turiu pati klausytis ir stengtis prisiminti, kada, kaip, kur ir kokį žiedą reikia patraukti.

Teorinis užsiėmimas truko gal porą valandų. Staiga atsidaro durys, užeina vyrukas nešinas mineralinio buteliu ir lėtai keliauja prie mūsų instruktoriaus. Tas nutilo, akių nenuleidžia nuo vandens su burbuliukais. Net susikeikė, kad per ilgai draugas neša... Visi pagiringi, mūsų instruktorius irgi. Nuostabu, kad ypatingoji savijauta jiems netrukdė gerai dirbti savo darbo. Po teorijos mus visus nuvarė į parašiutininkų miestelį. Visi bėgo ir šokinėjo. O aš – bėgau, šokinėjau ir dar vertėjavau. Žodžiu, taip nusivariau, kad atėjus laikui šokti su parašiutu, man buvo viskas vienodai. Vyrai aplinkui perbalę, dreba, o mane juokas ima.

Žinai, kaip vyksta šuolis? Šoka ne visi iš karto, o griežtai po vieną: lėktuvas apskrenda ratą ir – šuolis, kitą ratą – vėl šuolis…


Turbūt šokai pati paskutinė?

Priešpaskutinė, buvau prie lengvesnių, bet visgi ne pati lengviausia. Kartu skrido dar viena lietuvė – ji šoko paskutinė. Mano baimė buvo lengviausia, mažiausia. Viskas buvo dzin nuo pervargimo. Visi nušokome, niekas neužsimušė, niekas nieko nesusilaužė, jokių traumų. Tik toji mergina, ne iš mūsų grupės, privertė visus sukrusti, nes nusileido prie pat vandens…


Papasakok daugiau apie pasiklydimus vertime.

Pasiklydimus? Man regis, kad tokių nebuvo… Gerai, dar papasakosiu apie darbą su režisieriais ir aktoriais.

2015-taisiais vertėjavau garsiam vengrų režisieriui Arpadui Schillingui, kai jis Vilniuje statė spektaklį „Didis blogis.“ Schillingo darbo metodas nestandartinis: prieš pradėdamas repeticijas režisierius su atrinktais aktoriais, kur nors gamtoje, visiškoje atskirtyje praleidžia porą savaičių. Taip buvo ir šį kartą. Su aktoriais ir dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi išvažiavome į kaimo turizmo stovyklą Dzūkijoje, netoli Leipalingio. Čia apie dešimt dienų režisierius, dramaturgas ir aktoriai kartu kūrė etiudus, improvizacijas karo tema. Šios patirtys pasitarnavo Mariaus Ivaškevičiaus įkvėpimams rašant pjesę, pagal kurią vėliau buvo statomas spektaklis.

Aktorių komanda buvo išskirtinai stipri, susirinko garsiausi įvairių kartų Lietuvos aktoriai: V. Masalskis, V. Mainelytė, N. Savičenko, G. Ivanauskas, M. Nedzinskas, D. Gavenonis, R. Samuolytė ir kt. Spektaklio pagrindinė tema – karas Ukrainoje, todėl visos užduotys buvo vienaip ar kitaip susijusios su karu. Repeticijos prasidėjo po 1,5 mėnesio, aš dirbau pagrindine režisieriaus vertėja. Kartais pati tapdavau skaitove, jei pjesės skaityme reikėdavo pavaduoti tuo metu nedalyvaujantį aktorių.


Karo tema tavęs akivaizdžiai nepalieka. Karas Ukrainoje, tarnybos kariuomenėje atsisakę austrai savanoriai... Turi dar?

Prieš kokius 8 metus visiškai slaptai dvi dienas vertėjavau anglų žurnalistei, kai ėmė interviu iš baltarusių disidentų, nukentėjusių nuo Lukašenkos režimo. Vienas iš jų turėjo tobulą poker face – netgi pasakodamas šiurpiausius dalykus nekeitė veido išraiškos. Jis tarnavo ypatingajame būryje, bet, kai suprato, kad iš jo reikalaujama ne ginti žmones, o šalies prezidentą nuo žmonių ir pačiais brutaliausiais būdais, atsisakė paklusti vyresnybės įsakymams, nes negalėjo eiti prieš savo sąžinę. Jam teko bėgti į užsienį, nes tėvynėje likti buvo pavojinga. Kai nuėjome į restoraną pietauti, buvome nustebinti – pasirodo, poker face disidentas puikiai susikalba lietuviškai. Nenustebčiau, jei staiga būtų paaiškėję, kad kalba ir angliškai. Kad viską supranta, ką verčiu, tik neišsiduoda. Britų žurnalistei jis nutarė padovanoti butelį labai geros baltarusiškos degtinės ir savais kanalais jį atsisiuntė iš Baltarusijos. Anglė pasiimti butelio su savimi į lėktuvą negalėjo, o ir šiaip degtinės negeria, todėl sugalvojo palikti dovaną man. Deja, ši mintis ją aplankė pernelyg vėlai – tik apie 10 val. ryto pamačiau žinutę, kad pakeliui į oro uostą ji su taksi prasuko pro mano namus ir, nenorėdama manęs žadinti, degtinę paliko prie gyvatvorės. Žinoma, nusileidusi, jokios degtinės neradau. Galiu tik įsivaizduoti, kiek džiaugsmo kažkam suteikė toks radinys ankstyvą rytą.



Judita, o ar turėjai patirtį, kurią galėtum įvardinti „gyvenimą keičiančia“?

Tikrai turėjau ir turbūt ne vieną. Pirmoji, kuri šauna į galvą, susijusi su Holokausto atlaso vertimu į anglų kalbą. Tai buvo vienas reikšmingiausių vertimų mano gyvenime, tačiau dar įsimintinesnė buvo kelionė po žudynių vietas. Norėdama padėti atlaso sudarytojai – savo draugei Mildai, pasisiūliau pabūti jos vairuotoja vienai dienai. 

Mes važiavome link Ignalinos, per vieną dieną aplankėme gal kokias 9 žudynių vietas. Išvažiuoti reikėjo anksti, ryto kavos išgerti nespėjau, tačiau dėl to nesikrimtau, maniau: "Ai, vis tiek pakeliui bus koks nors Statoilas, ten ir gausiu kavos."

Aš klydau. Mūsų maršrutas prasilenkė ne tik su Statoilu, bet ir su visais kava prekiaujančiais oilais... Dėl kavos buvo apmaudu, tačiau tikru sukrėtimu tapo žudynių vietų paieška.

Mes keliavome trise: aš, Milda ir jos pagalbininkas austras Sebastianas – Gaono muziejaus savanoris. Važinėjome po apylinkių kaimus, miškus, pakrantes. Kartais masinė kapavietė būdavo pačiame kaime, nelabai toli už galinės trobos. Kartais – ant vaizdingo ežero kranto.  Kartais jų tekdavo gerokai paieškoti, nes visos nuorodos buvo sulaužytos arba pavogtos. Būtent taip nutiko su metalinėmis grandinėmis, žymėjusiomis vieną žudynių vietą miške, ir teko pasitelkti net miškininkus, kurie irgi ne iškart susigaudė, kaip surasti tą masinį kapą.

Matėme pavyzdingai vietos savivaldybės prižiūrimas vietas. O buvo ir tokių, iki kurių, norint prisikasti, reikėjo bristi per aukščiausias dilgėles...

Šalia vienos masinės kapavietės kažkas įsigudrino susikasti daržą ir jame augino bulves. Prie Saldutiškio esančias žudynių vietas mums aprodė buvęs mokyklos direktorius, kadaise padėjęs perlaidoti žudynių aukas. Jis papasakojo šiurpių faktų apie žudynes ir jų vykdytojus.

Grįžome namo gerokai po vidurnakčio. Mildai ir Sebastianui tai buvo kasdienybė – sudarinėdami Holokausto Lietuvoje atlasą jie turėjo apvažiuoti per 200 tokių vietų visoje šalyje. Man ši patirtis reiškė daugiau.


O kas tau pačiai reiškia būti žyde?

Tikrai ne vaikščiojimą į sinagogą ar žydiškų patiekalų gamyba. Šiais laikais lankymasis sinagogoje ir žydiškų patiekalų gaminimas tapo mados dalyku ir ne vien žydams. Tapatybė – tai kalba ir savivoka. Esu lietuvė, nes mano gimtoji kalba lietuvių. Aš esu žydė, nes taip save suvokiu. Aš domiuosi istorija, Holokaustu ir savo žiniomis dalinuosi. Nepritariu žinių brukimui, esu už laipsnišką pažinimą. Pakantumo per prievartą niekam neįpirši. Neįmanoma priversti patirti jausmų, kurių nėra. Ar suprasti tai, kas neįsisąmoninta. Viskam savo laikas. Sovietų laikais buvimas žydu prilygo būti pogrindininku. Dabar mes turime savo bendruomenę. Savo darželius, mokyklą, bibliotekas. Taip, iki šiol kabo atminimo lentos žmonėms, kuriems neturėtų kabėti, tačiau neabejoju, jog ateis laikas ir jų neliks.

Yra netolerantiškų lietuvių, bet netolerantiškų žydų irgi per akis. Žydiška kilmė chamiškumo nepateisina. Kiekvienas žmogus pirmiausia turi būti padorus žmogus.

Humoras labai žydiška savybė, be humoro žydui būtų sunku. Tūkstantmetė persekiojimo istorija mus išmokė į viską žiūrėti su humoru. Žydas be humoro jausmo? O ne, jis jau nebe žydas.


O mūsų bendruomenės nariai, kaip su jų humoro jausmu?

Manau, kad puikiai, juk mūsų bendruomenė iš optimistų. Tikiu, kad toks tokį traukia. Tegu mūsų nėra daug – svarbiausia mūsų ryšys geras. Jis nesuvaidintas. Tikras.


Nuotraukos Viktoro TOMBAKO

541 views
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".