Kadišas
Feliksas Dektoras mirė Jeruzalėje, per Pesachą, balandžio 12-ąją, nisano 18-ąją, ir tą pačią dieną buvo palaidotas kapinėse Har a HaMenuchot, kurių pavadinimas, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „Mirusiųjų kalnas“. Tai milžiniškos baltos kapinės, kylančios laiptais į dangų; jas mato kiekvienas, įvažiuojantis į Jeruzalę.
Už Jeruzalę esu dėkingas Feliksui.
Jis mane atvedė į Jeruzalę.
Jei ne jis, niekada nebūčiau prisiruošęs.
Jis mirė greitai ir, atrodo, lengvai. Apie tokią mirtį galima tik svajoti. Nieko neapsunkinęs ir nesiginčydamas su mirtimi.
Vienas pats tęsdamas Žabotinskio raštų redagavimo darbus.
Du mėnesiai iki savo 90-mečio.
Mano mylimas draugas, mano tvirtovė, mano rebe: jo dalis mano gyvenime ir sieloje tokia didelė, kad jos negaliu nusakyti žodžiais. Ir nenoriu. Kai kurie žodžiai nereikalingi ir vienas iš tokių – „mirė.“ Mes su juo visada tai žinojome. Todėl, dabar sakydamas „buvo“ , aš smurtauju prieš jausmus. Jaučiuosi išdaviku mylimų žmonių atžvilgiu, kuriuos pergyvenau. Aš likau, o jų nebėra.
Bet aš negaliu rimtai sakyti, kad jų nėra, nes šie žodžiai būtų netiesa, bailumas ir neatsakingumas.
Netgi jų nebuvimą aš suvokiu kaip buvimą; ir aš anaiptol nesu įsitikinęs, kad jų nėra.
Ypač bejėgiškai jaučiuosi, kai dėl vienos ar kitos priežasties apie juos kalbu arba rašau. Štai kaip dabar apie Feliksą. Tai, kas mus siejo, priklauso tik mums. To neįmanoma perduoti. Nei dėl užuojautos, nei dėl paguodos, nei vardan šlovinimo ar garsinimo. Ir netgi dėl pagarbos žodžiui. Autorinės teisės į vienas kito pasakojimus priklauso mums abiems, tačiau nuo šiol aš negaliu atsiklausti bendraautoriaus leidimo.
Jis žino.
O dabar tegu kalba pats.
Prieš kelerius metus parengėme jo prisiminimų knygą.
Ir nusprendėme nepublikuoti. Vengdami žodžio „kol kas.“ Vartodami žodį „vėliau.“
Olegas Dormanas
Fragmentai iš knygos
Įžanga
Mano vardas Feliksas Dektoras. Pavardė – mamos, vardas – budelio garbei. O apskritai „Feliksas“ lotyniškai reiškia laimingas. Man 84 metai. Turiu penkis vaikus, aštuonis anūkus ir proanūkę. Gimiau Minske, vaikystę praleidau Vitebske, patekau į vaikų namus Ukrainoje, buvau evakuotas į Sibirą, baigiau mokyklą ir universitetą Vilniuje, Literatūros institutą Maskvoje. Buvau sėkmingas vertėjas iš lietuvių kalbos, Sovietų Rašytojų sąjungos narys, turėjau automobilį ir nuosavą dviejų aukštų namą legendinėje „Dailininkų gyvenvietėje“ (Posiolok chudožnikov) Maskvoje. 1976 metų kovo 2-ąją, man tuomet buvo 46 metai, pradėjau naują gyvenimą –išvažiavau į Izraelį.(...)
Trečiasis skyrius
1937-ųjų vasaros atostogas mes su pacanais leidome ant rampos. Slėpėmės tarp vagonų, žaidėme laptą, kabinomės prie manevrinių šilumvežių. Mūsų mylima pramoga – ant bėgių dėti kokius daikčiukus ir veizėti, kaip garvežys juos suploja.(...) Kartą padėjau adatą. Pritūpiau prie bėgių stebėti, kas bus. Pajudėjo platforma, perėjo pirmas ratas. Pamačiau, kad adata nukrito ant pabėgių. Ištiesiau ranką, paėmiau adatą ir padėjau atgal ant bėgių. Per stebuklą spėjau anksčiau, nei pravažiavo antras ratas. Kai praėjo antroji platforma, pamačiau, kad adata tiesiog įsispaudė į bėgius, jos daugiau nesugriebsi. Dar viena pramoga buvo samopalas. Pacanai ėmė varinį vamzdį, iš šono išpjaudavo skylutę, su viela prisukdavo prie medinės rankenos, sandariai į vidų įkaldavo medinį kamštį, o į skylutę įkišdavo degtuko galvutę. Padegi, ir driokstels taip, kad maža nepasirodys! Man labai patikdavo. „Duok pašaudyti!“ – duodavo. Aš buvau savas. Tiesa, vienas nepatogumas – manoji pravardė. Akivaizdu, kad tėvas neįsivaizdavo, kas laukia berniuko su pavarde Kantonas.
Turėjau du draugelius, brolius, jie buvo kelio prižiūrėtojo sūnūs. Jų namelis stovėjo prie geležinkelio atšakos, aš dažnai pas juos užsukdavau. Mums patiko žaisti su lankais. Paimi statinės lanką, ir geležiniu virbu su užlenktu kabliu rideni sau. Bėgi, rideni. Kuo greičiau bėgi, tuo geriau rieda. Smagumėlis. Vienas brolis ėmėsi man trukdyti. Susikibome. „Kantonas – gandonas!“ Aš jam triokštelėjau geležiniu virbu. Jis apsiverkė ir pabėgo.
Šiaipjau mane pacanai vadino Chvelisu. Taip jiems skambėjo „Feliksas.“ O pravardė buvo Dziuba. Dziuba – baltarusiškai snapas.
Vieną naktį vėl surengė kratą. Vėl viską apvertė, iškratė daiktus ir knygas, tuomet liepė eiti kartu. Kambarį užplombavo, mamą nusivedė žemyn. Iš patirties žinojau, kad ir mane išveš, nusekiau iš paskos. „Ne, – pasakė karininkas, – tu lieki.“ – „Kaip tai? Nelieku. Aš su mama.“ Vilkausi laiptais jiems iš paskos. Prie laiptinės laukė sunkvežimis su atviru kėbulu. Jie lipo į kabiną, mamą pasisodino tarp jų. Kai tik mašina pajudėjo – iš karto įsikibau į bortą. Pamatė, sustojo. Vienas iššoko, mane atplėšė, prigrasė. Vėl pajudėjo. Aš paskui ir vėl įsikibau borto. Jie pristabdė, išlipo nkvdšnikas, sugriebė mane ir laikė, kol mašina nuvažiavo tolėliau. Tuomet jis mane paleido, aš puoliau vytis. Bėgau – ir suklupau. Gatvė buvo negrįsta, puoliau į purvą, o jis tuo metu iššoko į kabiną, ir sunkvežimis dingo iš akių.
Aš atsitiesiau. Purvinas, užsiverkęs, nupėdinau į kalėjimą. Aš žinojau, kur tas kalėjimas, kur mus aną kartą sodino.
Pasirodo, įėjimo nėra: vartai – ištisa medinė siena, belstis nėra kur. Vėliau kažkur viršuje pastebėjau langelį, o jame kareivėlį. Ėmiau rankomis ir kojomis tvatyti sieną. Kareivis iš viršaus mane pastebėjo. „Ko tau reikia?“ Sakau: „Mano mama čia.“ „Kokia mama?“ – „Ida Dektor.“ – „Tuoj išsiaiškinsiu.“ Dingo. Po kurio laiko iškiša galvą: „Nėra čia tokios.“
Šalia kalėjimo gyveno mūsų pažįstami, Zakrževskiai. Jie anksčiau turėjo medinį namelį su sodu prie rampos, Zakrževskis dirbo geležinkelio mašinistu, vėliau jį suėmė, nuteisė, ir Galina Francevna su dviem vaikais ir močiute persikėlė kaip tik į tą rajoną, kur buvo kalėjimas. Aš likau vienas – visi mamos ir tėčio giminės gyveno Lietuvoje. Ir aš nuėjau pas Galiną Francevną. Ji mane nuprausė, pavalgydino, pagailėjo. Prisiminė, kaip kartą mus visus jau buvo suėmę, o po to paleido. Paleis ir šį sykį. Aš pas ją pabuvau pabuvau ir patraukiau į savo Vinny akligatvį.
Mūsų kambario durys buvo užantspauduotos. Kaimynė, ne Valė, o kita, nauja, man ant grindų paklojo medžiaginį kilimėlį, davė pagalvę, ir aš užmigau.
Ryte per visą miestą patraukiau pas mamos draugę Goldą Plotkiną. Jos su mama buvo pažįstamos nuo tų laikų, kai mama tik atvažiavo į SSSR, dirbo auklėtoja žydų vaikų namuose ir neakivaizdžiai mokėsi pedagoginiame institute: Golda irgi mokėsi, tekstilės. Jos vėliau visą gyvenimą kabinosi viena kitos: kur viena – ten ir kita. Dabar Golda buvo Klaros Cetkin vardo Vitebsko trikotažo fabriko vyriausioji inžinierė. Ji su sūnumi Maratu, mano bendraamžiu, ir namų darbininke Dusia gyveno „viešbučio tipo“ keturaukštyje. Kvadratinis kambarėlis, pertvara padalintas į dvi dalis: mažojoje stovėjo Dusios gultas, didžiojoje – Marato kanapa ir pačios Goldos lova. Kiekvienas aukštas turėjo po du tualetus ir bendro naudojimo virtuvę.
Papasakojau, kas atsitiko. Golda, kad ir kaip būtų norėjusi, nebūtų galėjusi manęs priglausti pas save, nebuvo kur. Ji irgi galvojo, kad mamą greitai paleis. O tėčio ieškoti beprasmiška, jam rašyti neverta: jis ne komandiruotėje, jis suimtas. Golda pažadėjo, kad manęs nepaliks, paprašė, kad ateidinėčiau, ir aš grįžau namo. Maždaug pusantro mėnesio gyvenau vienas pats. Ryte kaimynė man sutepdavo sumuštinį, pagirdydavo arbata, o paskui visai dienai išeidavau į gatvę. Buvo vasara – visi vaikai nuo ryto iki vakaro bastėsi lauke. Dieną mamos vaikus kviesdavo pietų. Mane irgi maitino. Manęs gailėjo, o be to aš buvau apsiskaitęs vaikis, joms patiko su manimi bendrauti. Kai būdavo karšta, eidavome prie Dvinos. Plaukti nemokėjau, bet mėgau nardyti. Kartą ilgam panėriau, apsiverčiau ir praradau orientaciją. Mėgindamas išplaukti kapanojausi, bet dar giliau panirau, išsigandau, trūktelėjau ir išnaudojau paskutinį orą. Neužspringau, bet kvėpuoti nebegalėjau. Akyse raibuliavo, pasirodė tunelis – vėliau, po daugybės metų, perskaičiau, kad žmonės, patyrę klinikinę mirtį, matė tunelį, – bet čia, ačiū Dievui, blykstelėjo šviesa, trūktelėjau iš paskutiniųjų ir man pavyko, iškišau galvą iš vandens. Pasirodo, esu seklioje vietoje. Tiesiog ne ten ieškojau išsigelbėjimo: norėdamas iškilti yriausi į gilumą.
Po pusantro mėnesio su fabriko emka manęs atvažiavo Golda ir nuvežė į vaikų priėmimo punktą. Ten rinkdavo vaikus, likusius be priežiūros, našlaičius. Iš čia juos vėliau išskirstydavo po vaikų namus.
Vaikų priėmimo punkte nebuvo blogai. Miegamieji, valgomasis, didelė salė, kur ryte mus vesdavo mankštintis. Ten pat po pusryčių mus mokė šokių ir dainų, tarkim „Vo sadu li, v ogorode“, tik vietoj „devica guliala“ dainavome „devočka guliala.“ Vakarais su auklėtoju rengdavome koncertą arba paskaitą. Turėjome kiemą pasivaikščiojimams, vaikiškų žaislų – medinių piramidžių ir kaladėlių, o svarbiausia, turėjome knygų, kurias galėjome skaityti kiek tik norėjome. Pacanai, žinoma, vienas kito klausdavo, kur tėvai, kas su jais. Atsakydavau, kad maniškiai sėdi.
Sykį aš pabėgau. Po pusryčių pasislėpiau už portjeros, o kai salę užrakino, išlipau per langą – grotų nebuvo – ir bėgte pasileidau į Vinny akligatvį. Ilgėjausi namų ir draugų. Netrukus atbėgo vaikų priėmimo punkto darbuotojas. Mane suradęs nebarė, paėmė už rankos ir parsivedė.
Paprastai vaikų skirstymo punkte vaikai neužsibūdavo – juos greitai nukreipdavo į vaikų namus. Tačiau mane laikė pusantro mėnesio – matyt to buvo paprašiusi, Golda, kuri tikėjosi, kad mano mamą greitai paleis. Prasidėjo mokslo metai. Vaikų priėmimo punkte mokyklos nebuvo. Vieną dieną man ir dar keturiems berniukams liepė susirinkti daiktus. Mus perdavė vyriokui, išvežiodavusiam vaikus po vaikų namus. Spėju, kad tokių vyriokų buvo daug – jie susirinkdavo eilinę vaikų partiją ir išveždavo. Visus patalpindavo į skirtingus vaikų namus. Kažkodėl nebuvo galima, kad į vienus vaikų namus patektų keli vaikai iš vieno globos punkto. Neįsivaizduoju, kodėl taip elgėsi – negi bijojo, kad susibursime į kokią organizaciją?
Važiavome traukiniu. Visi vaikai paklusnūs, juk ne valkatos, ne nusikaltėliai. Atvažiavome į Kijevą, iš ten į Černigovą, Černigove pasodino į garlaivį. Buvo smagu. Aš pirmą kartą plaukiau garlaiviu. Vaikų namai, į kuriuos patekau, turėjo nepaprastą adresą: Černigovo sritis, rajonas Korobskoj, Vyšenkos prieplauka, Čerešenki vienkiemis.
Ketvirtas skyrius
Nuo prieplaukos iki vienkiemio pėstute ėjome du kilometrus. Pirmą sykį buvau pietuose ir žiopsojau į visas puses: tikėjausi pamatyti kupranugarį. Maniau, kad pietuose gyvena kupranugariai. Jų nebuvo, bet jauki pietų Rusijos gamta, aukštaūgės tuopos, tylus auksaspalvis saulėlydis su cikadomis – visa tai man patiko.
Vyriokas mane pridavė ir išėjo su kitais dviem vaikėzais – kitus mes išvežiojome, o aš likau namelyje, kur buvo direktoriaus kabinetas. Kampe degė žibalinė lempa – vaikų namuose nebuvo elektros. Aš į ją žiūrėjau ir stengiausi prisimerkti taip, kad spindulėlis nutįstų iki pat mano akies.
Direktorius pakvietė mane užeiti, prisistatė: „Ilja Naumovičius.“ Paklausė, kur tėvai. Aš sakau: „Sėdi.“ – „Už ką?“ – „Liaudies priešai.“
O ką aš galėjau atsakyti? Tuo metu buvau įsitikinęs, kad juos suėmė, nes jie liaudies priešai. Man labai nesinorėjo tuo tikėti, kiek galėjau laukiau, kol mamą vis dėlto paleis, bet jos nepaleido, –vadinasi, kalta. Mano galvelė negalėjo suvokti, kad galėjo pasodinti tiesiog taip, už nieką.
„Žinai, Feliksai, kai ateisi į savo grupę ir vaikai pradės klausinėti, – tu nesakyk, kad tėvai sėdi.“ O tai ką sakyti? Man buvo sunku suprasti, kad galiu sumeluoti, anksčiau nebuvau melavęs. – „Sakyk, kad mirė.“ Taip jis nurideno didelį akmenį man nuo širdies. Dėl savęs buvau tikras, kad nesu liaudies priešas. O mano tėvai, kaip bebūtų graudu, pasirodė esą priešai. Tiesa, aš jau žinojau draugo Stalino žodžius, kad sūnus neatsako už tėvą, ir jie mane guodė, žadino dvasios stiprybę, būdingą sovietų žmogui, bet vis dėlto...
Ir iš tiesų, vos patekau į savo grupę, pacanai miegamajame pirmiausia ėmė klausinėti apie tėvus. Aš pasakiau: „Mirė.“ – „O nuo ko?“ Šiam klausimui nebuvau pasiruošęs. Sakau: „Na, mama susirgo. Susirgo ir mirė. „ – „O tėvas?“ – „Tėvas? Tėvas iš sielvarto pasimirė.“ Nieko geresnio nesugalvojau, bet atsakymas tiko. Daugiau neklausė. Ten visų tėvai buvo mirę. Tik manieji suimti.
Keletas grupių, kiekviena savo dviejų aukštų namuke – apačioje bendra erdvė, viršuje – miegamieji, atskiri mergaitėms ir berniukams, kiekvienai grupei – savas auklėtojas. Mūsiškis buvo vardu Grigorijus Prokopovičius. Į jo pareigas, be kitų dalykų, dar įėjo vakarinis skaitymas. Susėsdavome bendrame kambaryje ant suolų palei ilgąjį stalą, užsidegdavo žibalinę lempą, ir prasidėdavo skaitymai. Grigorijus nebuvo itin išsilavinęs žmogus, skaitymas jam sekėsi sunkiai. Ir čia paaiškėjo, kad aš moku skaityti. Tiesa, viskas buvo ukrainietiškai, bet aš greitai įsikirtau, ir Grigorijus Prokopovičius teksto skaitymą visiškai delegavo man, o pats tiesiog rūpinosi tvarka. Aš sėdėdavau viename stalo gale, o jis kitame. Skaitymus privalėjau pradėti nuo „Pionierių tiesos“, o po to – apsakymukai, tiesiog knygos. Labai greitai beveik užmiršau rusų kalbą. Kalbėjau ukrainietiškai, galvojau ukrainietiškai. Tiesa, skaičiau rusiškas knygas. Ne garsiai, sau. Daug skaičiau, skaitymas man padėdavo užsimiršti. Vaikų namai turėjo visai padorią biblioteką. Ja rūpinosi miela, geros širdies moteris.
Šalia namo augo didelis senas medis: šilkmedis, arba, kaip jį ten vadino, tuto medis. Mes užsikardavome ant šakų ir valgėme uogas, o po to vaikščiodavome alyvinės spalvos lūpomis ir delnais. Vakarais kartais atvažiuodavo kinas. Užtempdavo ekraną, užvesdavo varikliuką, ir mes tarsi užburti žiūrėdavome „Vesiolyje rebiata“ ar pan.
Laikas, kurį praleidau vaikų namuose, buvo, galbūt, pats laimingiausias mano gyvenime. Tėvai man visada buvo kritiški; vaikų globos punkte aš supratau, kad visi žino, jog esu priešų sūnus. O čia niekas neskaudino. Mane priėmė tokį, koks esu, ir netgi vertino už apsiskaitymą. Ilja Naumovičius sugebėjo valdišką įstaigą paversti jaukiais namais. Jis buvo labai ramus žmogus, labai geranoriškas ir jautrus. Sąžiningas ir geras. Šaunus žmogus. Visai kitoks nei mokytojai, kuriuos pažinojau. Jis niekada nekėlė balso, niekada nebuvo abejingas, tiesiog spinduliavo geranoriškumu. Jis galėjo apkabinti, paglostyti galvą. Žinojo, kaip kiekvienam svarbu, kad jį pakalbintų. Dažnai užeidavo pas mus tiesiog pasikalbėti, be jokio reikalo. Ir kai užeidavo, gaudydavai kiekvieną jo žvilgsnį, norėjai pelnyti jo palaikymą, troškai būti vertas pagarbos, kurią jis rodė kiekvienam.
Rašiau aš taisyklingai, ukrainietiškai irgi. O su dailyraščiu niekaip, už savo rašyseną visą laiką gaudavau „patenkinamai.“ Bet sykį mūsų mokytoja Polina Osipovna susirgo, ir ją pavadavo kita. Tą dieną baigiau vieną sąsiuvinį, pradėjau kitą. Naujoji mokytoja nežinojo, kuo mus užimti, ir nusprendė pravesti diktantą. Nauja mokytoja, naujas sąsiuvinis – aš stengiausi rašyti taip gerai, kaip tik mokėjau. Ir pirmą sykį buvau įvertintas tegu ne „puikiai“ – „vidminno“, bet „dobre“ – „gerai.“ Ir tai mane įkvėpė. Kai sugrįžo Polina Osipovna, aš toliau stropiai stengiausi ir ji gana greitai pakeitė požiūrį į mane – iš nevėkšlos tapau pirmūnu. Negana to, mečiau rūkyti. Rūkyti ten nebuvo ką. Atėjo žiema. Ruošėme naujametinį koncertą, o man patikėjo skaityti eiles ukrainietiškai. „Tik nežiūrėk į salę“, – perspėjo Polina Osipovna. – „Kodėl?“ – „Žiūrėsi – užsikirsi.“ Jau tikrai neužsikirsiu, pagalvojau aš, – aš šias eiles tobulai žinau. Išėjau į sceną, pradėjau skaityti.
U šachtax tiomnyx ta i vovkix, procue brat naš, robitnik...
Tyčia pažiūrėjau į salę... ir viską pamiršau. Tylėdamas pastovėjau ir išėjau lydimas plojimų.
Kai užšalo Desna, ėjome važinėtis rogutėmis. Labai norėjau pamatyti žuvis po ledu. Gulėdavau ant pilvo rogėse, o mano geriausias draugas Jurka mane veždavo. Žuvų taip ir nepamačiau. Tuomet sugalvojau kitą dalyką. Užsimaniau patikrinti, ar tikrai šaltyje liežuvis prilimpa prie geležies. Liežuvio galiuku paliečiau rogių rėmą. Tačiau pabaigti eksperimento nepavyko, nes į mus įsirėžė kitos rogės ir suknežino man lūpą.
Golda nepaleido manęs iš savo akiračio, ji žinojo, į kuriuos vaikų namus, mes visą laiką susirašinėjome. Kartą Grigorijus Prokopičius sako: „Užeik į biblioteką, tave bibliotekininkė kviečia.“ Aš nuėjau. Ji buvo užimta su kitais, pasakė: „Palauk manęs ten, už durų.“ Visi išėjo, aš užėjau. Ji sako: „Tau laiškas.“ Aš pamaniau, kad nuo Goldos. Imu voką, atplėšiu, žiūriu – laiškas nuo mamos. Man net kvapą užgniaužė, pravirkau. O bibliotekininkė matyt norėjo pamatyti mano reakciją, todėl ir pasikvietė.
Buvau laimingas, jaučiausi lyg devintame danguje. Pirmiausia, nes mama. Antra, reiškia ji ne liaudies priešas. Vaikų namuose man buvo gerai, bet čia nebuvo mamos.
Sugrįžęs į savo grupę supratau, kad mano laimė buvo atmiešta dar vienu pojūčiu. Man buvo nesmagu prieš draugus. Jie neturėjo tėvų, o aš turėjau mamą.
Bet niekas nenustebo, kai mirusi mama man ėmė rašyti laiškus.
Jurka paklausė: „Tu ką labiau myli – mamą ar Staliną?“ Aš sumišau. Sielos gelmėje, žinoma, labiau mylėjau mamą, bet pasakyti, kad savo asmeninę mamą myliu labiau nei draugą Staliną... Ir aš pamelavau antrą kartą gyvenime. Aš pasakiau: „Vienodai.“ Tai buvo netiesa, mamą aš mylėjau labiau. Bet ir pasakyti, kad Staliną labiau, man nepasisuko liežuvis. Vėliau aš daug melavau: mokytojams, tėvams, moterims. Šiandien mažai kas žino ir atsimena, 1938 metais, kai nuėmė Ježovą, prasidėjo trumpas „atšilimas.“ Atėjo Berija, ir tuos, kurie buvo tardomi – o jų buvo dešimtys tūkstančių, – paleido. Tarp jų ir mano mamą. Ją kalėjime pralaikė net devynis mėnesius, bet į lagerį neišsiuntė, nes mama vaidino, kad prarado atmintį. Šios taktikos ji išmoko dar lietuvių kalėjime. Jai atvesdavo pažįstamus akistatai, ji sakydavo: „Nežinau šio žmogaus. Tokio neprisimenu.“ Klausdavo klausimus – sakydavo: „Neprisimenu.“ Tardytojai suprato, kad ji jiems kvaršina galvą, ir mamą ėmė rodyti jauniems kursantams: štai žiūrėkite kokia gudri šnipė, vaidina, kad prarado atmintį. Jie iš jos padarė vaizdinę priemonę mokyti pradedančiuosius budelius. Žaidė su ja. Ir užsižaidė – teko mamą paleisti. O tie kursantai suėmė tyrėjus ir užėmė jų vietą. Mamai išmokėjo atlyginimą už du mėnesius ir davė kelialapį į Kislovodską. Mama tuoj pat susirado Goldą, sužinojo, kur aš, ir atvažiavo į Čerešenki manęs pasiimti.
Atsisveikindamas su Ilja Naumovičiumi ir vaikais, kažkodėl buvau tikras, kad mes dar pasimatysime. Kad skiriamės ne visiems laikams. Galbūt tokia buvo apsauginė reakcija. Jaučiausi išdavikas, kad aš išvažiuoju, o jie lieka.
Daug vandens nutekėjo ir jau naujaisiais laikais, kai atsirado internetas, ėmiau ieškoti nors kokios nors žinutės apie Čerešenki vaikų namus. Pasirodo, kad yra buvusių globotinių grupė; jie parašė prisiminimus apie vaikų namus ir Ilją Naumovičių. Karo metais, artėjant vokiečiams, jis išvežė vaikus į užnugarį, o po karo jie vėl sugrįžo. Buvę auklėtiniai jį prisiminė su meile ir dėkingumu. Sužinojau, kad mūsų miela bibliotekininkė buvo jo žmona. Kad jo pavardė Temes. Ir kad Čerešenki vaikų namai buvo skirti represuotųjų vaikams. Pasirodo, visi melavo, kad jų tėvai mirę. O dar aš sužinojau, kad 1976 m., kai išvažiavau iš Sovietų Sąjungos, Ilja Naumovičius dar buvo gyvas, o tai reiškia, kad galėjau jį susirasti, susitikti, apsikabinti. Tačiau tuomet ši mintis man net nešovė į galvą. (...)
Šešioliktas skyrius
Stancija Zima yra Transsibiro magistralėje. Tai dvi poros bėgių: ten ir atgal. Vėlyvą pavasarį tarp bėgių išaugdavo aukšta žolė, ją reikėjo ravėti. Bet kas ravės karo metais? Siuntė moksleivius. Mums vadovavo pagyvenęs vyriokas, vagonų sukabinėtojas. Atseikėjo kiekvienam po šimto metrų dydžio sklypą tarp kelio stulpų, ir mes pradėjome.
Ravėti tupint – kojas skauda. Susilenkus – nugarą. Todėl aš atsiklaupiau ir, judėdamas klupomis, roviau žolę. Priėjo vadovas, pažiūrėjo, tuomet paklausė: „Žydas?“ Iš nuostabos lioviausi ravėjęs, atsakiau: „Žydas.“ Jis linktelėjo. Aš paklausiau: :“Iš kur žinote?“ Jis atsakė: „Žydai visada klaupiasi.“
Šiandien, prisimindamas jo žodžius, aš galvoju: gal jis turėjo omenyje žydų sumanumą? Kad, esą, aš susiprotėjau, kaip sau palengvinti darbą. Bet tuomet užsiplieskiau iš pažeminimo. Mes visi žinojome ugningos ispanų antifašistės Dolores Ibarruri žodžius: „Geriau mirti stovint, nei gyventi atsiklaupus“, ir man nekilo mintis, kad mane tiesiog pagyrė. Buvau įsitikinęs, kad mane nori įskaudinti. O visų skaudžiausia buvo štai kas: aš žinojau, kad esu žydas, bet maniau, kad tai nėra svarbus dalykas. Kaip ir tai, kad esu brunetas ir mano vardas Feliksas. Tai nuo manęs nepriklauso ir nieko nelemia. Bet čia mane nudilgino mintis: o jeigu lemia? O kas jeigu yra giminės žymės – tarkim nosis, kurią paveldėjau iš protėvių, – kurios mane lenkia gyventi ant kelių?
Aš nieko neatsakiau vagonų sukabinėtojui, bet nuo to laiko supratau, kad turiu save atidžiai stebėti. Turiu stengtis būti geresnis, o ne šiaip gyventi. Kitaip iš tiesų tapsiu žydu.
Vaikinai iš Stancija Zima buvo nuostabūs, ir, pats to nežinodamas, aš daug ko iš jų išmokau. Jie buvo savarankiški, nepriklausomi ir, kas man ypač patiko, buvo teisingi. Jokių veidmainysčių ar išsisukinėjimų. Jie gyveno pagal dėsnį „visi už vieną, vienas už visus“, ir tai man irgi patiko. Kaip tai paaiškinti? Daug vėliau, kai aš mokiausi universitete, mums dėstė profesorius, kuris studentų akimis nebuvo nė skatiko vertas. Jo paskaitose plepėdavome, laidydavome garsiai replikas. Jis nekreipdavo dėmesio arba tvardėsi, mums už tai nekliūdavo. Bet sykį vienas vaikinas kažką pasakė itin chamiškai. Ir čia profesorius nutraukia paskaitą ir klausia: „Kas tai pasakė?“ Visi tyli. „Jeigu tas, kuris tai pasakė, neprisipažins, nei vieno neprileisiu prie egzamino.“ Tyla. Ir staiga kažkieno balsas: „Romka, na baik, prisipažink, kad tai tu.“
Štai. Tokia istorija negalėjo atsitikti Stancija Zima. Niekada, jokiomis aplinkybėmis vaikinai savąjį neįduotų. Levka Danilčenko, Jurka Morgač, ypač Jurka, mano draugeliai. Jurka Driukovas buvo labai talentingas, visą laiką piešė. Kai tėvai būdavo darbe, jis ateidavo pas mus į namus, mane drapiravo visokiu šlamštu, aš pozuodavau, o jis tapė paveikslus Švento rašto tema. Tuomet aš netgi nesusimąsčiau, o iš kur jo galvoje šie siužetai. Mūsų vienos draugės vardas buvo labai neįprastas – Elikanida. Mes ją vadinome Elka, ir aš irgi nesusimąsčiau – visko juk būna. Sibiras. Mokykloje dirbo dvi mokytojos – seserys Cyplenkovos, biologė ir geografė. Vieną kartą atėjo pas mus namo, apie kažką pakalbėjo su tėvais, po to išsivedė tėtį kartu. Sugrįžęs pasakojo, kad Cyplenkovų tėvas sužinojo, kad tėvas – žydas, mokėsi chedere, ir panoro, kad tėtis jam ką nors perskaitytų senovės žydų kalba. Visa tai manęs nedomino, bet liko atmintyje.
Praėjo kelios dešimtys metų, jau Izraelyje, aš pasakojau pažįstamam, „Žydų enciklopedijos“ vyriausiajam redaktoriui, kad karo metais gyvenau Stancija Zima. „O ar tu žinai, kad tai žydų miestas?“ – „Kaip tai žydų?“
Ir aš sužinojau, kad Zima iš karto po jos įkūrimo apgyvendinta gérais – ne žydais, kurie priėmė judaizmą. Buvo jie pagal kilmę ukrainiečiai, ištremti į Sibirą. Štai kodėl Jurka Driukovas taip gerai žinojo Šventą raštą. Štai kur sesės Cyplenkovos vesdavo tėvą: kad susidarytų minjanas, dešimtukas, minimalus skaičius žydų vyrų, reikalingas, kad būtų galima kartu melstis. Visi pacanai, kurie mane erzino, tie visi Jurčenkos, Danilčenkos ir Strelčenkos, – jie patys buvo žydai. Tik jie tai apdairiai slėpė, o aš...išsidaviau.
Comments