Kokią moterį giria ir šlovina žydų religinė tradicija? Iš dalies tai paaiškina Patarlių knygos fragmentas (31, 10-31), kuris yra įtrauktas į maldyną kaip šabo liturgijos dalis ir tradiciškai perskaitomas vyro prieš prasidedant šabo vakarienei kaip panegirika žmonai:
"Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė!
Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą.
/.../
Ji pasirūpina vilnų bei linų ir darbuojasi įgudusiomis rankomis.
Kaip pirklio laivai, ji pargabena iš toli maisto atsargų.
Ji keliasi, kai dar tamsu, duoda maisto namams ir dienos nurodymų tarnaitėms.
Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka, iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną.
Ji susijuosusi jėga, jos rankos stiprios.
/.../
Stiprybė ir orumas - jos drabužis; ji su šypsniu žiūri į ateitį.
Atvėrusi burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio - malonus pamokymas.
Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį ir niekada nevalgo dykaduonio duonos.
Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsina ją:
„Daug sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!"
Koks ir būtų gražus šis poetinis tekstas, kiek ir išsakyta jame pagyrimų, vieno tarp jų nepastebime: mokytumo kaip moters vertybės. Iš tiesų, tradicinio judaizmo požiūris į moterų išsilavinimą, dalyvavimą religinių tekstų studijų buvo (ir tam tikruose ratuose lieka) prieštaringas. O istorijos bėgyje pasitaikydavo ir griežtai neigiamų reakcijų į pačią tokių studijų galimybė. Trečiame amžiuje surašyto Jeruzalės Talmudo traktate Sota (Neištikimoji žmona, III, 16а ir 20b) aprašoma kolizija, kai moteris užduoda žymiam rabiui klausimą dėl biblinės auksinio veršio istorijos interpretavimo. Vietoje paaiškinimo jis jai paniekinamai atsako: „Moters išmintis jos verpste“, o kai rabio sūnus jam papriekaištavo, kad tėvas nedavė jai tinkamo atsakymo pagal Torą, rabis atrėžė: „Veikiau Toros žodžiai sudegtų, nei būtų aiškinamos moterims!"
Šis požiūris nebuvo būdingas vien žilai senovei. Pavyzdžiui, Mykulovo (Čekija) 17-18 a. žydų bendruomenės įstatų knygoje teigiama: „Melamedas, savo chederyje dėstantis Talmudą ar bent jo vieną įstatymą, negali turėti mergaičių mokinių /.../ Jei net mergaitės mokytųsi tik moterų darbų iš melamedo žmonos ... net jei tai vyktų kitame aukšte, o kur kas blogiau – tame pačiame aukšte, kad ir kitame kambaryje, kur jos vyras moko berniukus Talmudo“.
Bet kas mums tolimasis Mykulovas – pažiūrėkim, ką rašo laiške žmonai Vilniaus Gaonas Elijas. Iš visų įmanomų knygų jis savo dukroms liepia skaityti „keletą knygų apie dorovę jidiš kalba“, tačiau įspėja: „saugok Dieve, kad skaitymas netaptų pagrindinių tikslu“. Kaip matome, didžiojo Gaono šeimos moterims nebuvo numatytas hebrajiškų tekstų – vyro studijų objekto pažinimo kelias. Net ir Torą interpretuojantys pamokslai sinagogoje, jo manymu, nebuvo reikalingi žmonai ir dukroms: „Į sinagogą išeik nebent labai trumpam. Geriau jau melskis namie, juk sinagogoje neišvengsi pavydo ir tuščių kalbų... O jau šabo ir švenčių metu, kai visi susieina vien paplepėti – tuomet jau geriau visiškai nesimelsk. O ir tavo dukrai būtų geriausia visai nevaikščioti į sinagogą. Ji ten prisižiūrės dailių apdairų ir panašių dalykų, pradės pasakoti apie tai namie, įsivelsite į aptarimus ir kitus neleistinus plepalus...“ Vilniaus Gaonui yra savaime suprantama, kad moterys nesugeba įsigilinti į maldą ar Toros teksto analizę, jas domina tik liežuvavimas ir sukneles.
Tačiau žydų tradicija vis dėl to suteikia moterims svarbią funkciją švietimo sistemoje. Tai sąlygų mokytis vyrui ir sūnums sudarymas. Kaip teigiama Babilono Talmudo traktate Berachot (Palaiminimai, III, 17а): „Kokios moterys nusipelno pagyrimo? Tos, kurios skatino savo sūnus mokytis sinagogoje, o vyrus – mokymų namuose pas išminčius, ir kurios kantriai laukia, kol vyrai grįš po mokslų“. O tarp Rytų Europos moterų maldų jidiš kalba (šis žanras vadinamas tchines) yra tokia, kuri sukalbama pirmą kartą išleidžiant sūnų į mokyklą:
"Pasaulio valdove, mūsų išminčiai paskelbė šventame Talmude, kad moteris nusipelno būsimojo pasaulio ne kuo kitu, tik leisdama savo vaikelius į mokyklą, kad jie eitų Toros mokslus. Dėl to dėkoju Tau, brangusis Dieve, kad man dovanojai mylimąjį sūnų ir kad suteikei man galimybę jį išauginti iki mokyklinio amžiaus... Maldauju, Pasaulio valdove, duok mano vaikui gerą ir dievobaimingą sielą, norinčią pažinti Torą; proto ir išminties, kad suprastų mokytojo žodžius; ir kūniškos sveikatos, kad nestokotų jėgų nuolat studijuodamas Torą".
Ar šioje šimtmečius gyvavusioje sistemoje nepasitaikydavo išimčių? Taip, nors ir nedažnai. Talmudas pasakoja apie „išmintingą Bruriją“ – moterį, kurį taip gerai išmanė žydų religinius tekstus, kad galėjo sugėdinti ir kai kuriuos vyrus. Nepaisant draudimų, daugelis melamedų priimdavo į chederius mergaites, bent jau pirmame studijų etape. Europos žydų bendruomenei pradėjus modernėti suaktyvėjo moterų pozicija siekti mokslų. Štai ką apie vaikystę savo atsiminimuose pasakoja Balstogėje gimusi Pua Rakowska (1865-1955), tapusi pedagoge, sioniste ir žydų moterų teisių aktyviste:
"Iki šešių metų studijavau chederyje kartu su berniukais. /.../ Pas ... melamedą mokiausi tik vieną semestrą. Po to jis atėjo pas mano tėvą ir jam pranešė: - Pone Mendlai, nebegaliu nieko daugiau dėstyti Jūsų dukrai. Jai reikia geresnio žinovo, nei aš. Tuo tarpu Jūsų sūnelis dar gali pasilikti pas mane chederyje.
Be mokslų chederyje, dar turėjau jidiš mokytoją. ...
/.../ Po chederio, kai man buvo septyneri, mane atidavė į privačią žydų mokyklą, kur dėstoma rusų kalba, o programa atitiko pradines valstybines mokyklas. /.../ Be to, į namus ateidavo mokytojas man dėstyti Penkiaknygės.
/.../ Baigusi mokyklą prašiau tėvo man leisti studijuoti toliau. Tais laikais Balstogėje veikė privati keturių klasių progimnazija bei valstybinė gimnazija. Tačiau tėvo įkalbėti nesugebėjau, jis priešinosi mano norui mokytis tokiose vietose... Tuo pačiu tikrai norėjo, kad ėjau mokslus toliau, dažnai apgailestavo: „Kodėl gi gimiai mergaite, o ne berniuku“. Deja, tokia būdavo tėvų pozicija, net ir inteligentų šeimose: mergaitėms didelis švietimas nereikalingas, o jau ką ir kalbėti apie dukros hebrajiškas studijas – taip daroma tik pas eretikus, juk parašyta: „Kas moko savo dukteris Toros, moko jas niekų“ [citata iš Jeruzalės Talmudo – LL].
Mūsų tauta brangiai sumokėjo už tokias pasenusias pažiūras. Jeigu mūsų seneliai, tėvai, mokytojai ir dvasiniai vadovai nebūtų laikęsi šio principo, o atvirkščiai, nustatytų, kad Toros žinios nepriklauso nuo lyties, o dukros, taip pat, kaip ir sūnūs, turi studijuoti Torą, žydų kultūrą ir papročius – kas žino, galbūt nemažai žydų motinų išvengtų asimiliacijos, taip pat ir krikšto, o kartu ir jų žydų sūnūs nebūtų auklėti savo asimiliuotų motinų“.
Ideologija, panaši į Puos Rakovskos apibendrinimą, įsigalėjo XX a. Lietuvos ortodoksų švietėjų ratuose. Čia suklestėjo religinės mokyklos mergaitėms Beys Yankev bei gimnazijos Javne, kur jos studijavo ne tik Torą ir Talmudo pradmenis, bet ir žydų religinę filosofiją bei bendro lavinimo dalykus. Religiniai edukatoriai teisingai samprotavo, kad jei mergaitės išmoks užsienio kalbų, matematikos ir gamtos mokslų religinės mokyklos aplinkoje, tai jas galimai apsaugos nuo asimiliacijos ir žydų identiteto praradimo. Tačiau XX a. Lietuvoje ir Lenkijoje, net ir žydų pasaulietinėse mokyklose, tiek hebrajų, tiek jidiš dėstymo kalba, Tora bei žydų išminčių tekstai buvo plačiai studijuojami kaip klasikinė žydų literatūra, prie kurios ir mergaitės turėjo laisvą prieigą.
Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja moterims skirtos religijos studijų institutai ir net moterų ješivos. Universitetiniai Toros, jos komentarų bei Talmudo kursai atviri visiems. Tačiau konsensusas dėl problemos „moterys ir Tora“ nėra pasiektas. Vienas pavyzdžių – problemos, su kuriomis nuolat susiduria grupės „Vakarų Sienos moterys“ narės, siekiančios užtikrinti savo teisę skaityti iš Toros ritinio prie Vakarų sienos Jeruzalėje, bet iš ten fiziniu būdu skandalingai išstumiamos vyrų ultraortodoksų. Reikia tikėti, kad moterys iškovos savo teisę į Torą, juk joje parašyta, kad Sinajaus kalne ji buvo dovanota visai žydų bendruomenei - be išlygų.
Dr. Lara Lempertienė,
Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo departamento Judaikos tyrimų centro vadovė