Jo nepavadinsi batsiuviu be batų – jis ne tik klientus rengia nepriekaištingai, bet ir pats stiliaus ikona. Mados dizaineris Seržas Gandžumianas save vadina kitokios erudicijos ir kitokio mąstymo žmogumi. Jis – kūrėjas, kosmopolitas, darboholikas. Seržui depresija – tai prabanga, kurios jis negali sau leisti. Armėnai sako, kad jis žydas, žydai – kad armėnas. „Armėnų tarpe aš kitoks ir žydų tarpe ne visai toks – galvoju ne taip, ne apie tai ir ne kaip visi“ – atvirauja Seržas.
Pagal pavardę ir šalį, kurioje gimei ir augai, tave tradiciškai tapatina su Armėnija. Sakyk, ar nebijai nuvilti gerbėjų, pritraukti antisemitų dėmesį, jei visi sužinos, kad Seržas Gandžumianas pagal halachą yra žydas?
Iš dainos žodžių neišimsi, mano mama Laura Martirosova 75 proc. žydė, jos mama, mano močiutė Tatjana Frouman – 100 proc. žydė. Mamos tėvas, mano senelis Sergej Martirosov – pusiau žydas. Viskas taip, pagal halachą esu žydas, o pagal armėnus – armėnas, nes аrmėnai tautybę kildina pagal tėvą.
Aš gimiau Jerevane, mano tėvai susitiko Tbilisyje. Tbilisis – tai dar vieni namai, čia gyveno mano abi močiutės. Mylimiausia močiutė – iš mamos pusės, ji mano pirmoji piešimo mokytoja. Močiutė turėjo meninį išsilavinimą, buvo dailininkė inžinierė. Iš jos paveldėjau darboholizmo geną, kuris jai labai pagelbėjo per Antrąjį Pasaulinį, kai buvo priversta naktimis dirbti, kad galėtų išmaitinti vaikus. Aš irgi miegu mažai, vakaras man šventas – beveik visus savo projektus atlieku naktimis, o rytais gelbsti joga.
Močiutė buvo labai inteligentiška, be galo charizmatiška ir stipri moteris. Jos kalba niekada nebuvo tiesmuka ar banali, niekaip nenuobodi – ji turėjo žydišką taktiškumą ir nuostabų humoro jausmą.
Močiutė mane išmokė, kaip bendrauti, kad būtų kuo mažiau nesusipratimų. Paprotino, kad megzdamas pokalbį turiu pirmiausia galvoti apie pašnekovą. Apie tai, kas jam įdomu ir svarbu.
Kai manęs klausia, kas man žydiškumas, sakau – tai iniciatyvumas, veiklumas, žmogiškumas. Toks užimtumas, kuriame nelieka vietos depresijai. Depresija – tai prabanga, kurios žydai sau negali leisti. Būtent tokį požiūrį į gyvenimą puoselėjo mano mama, jos mama ir mano teta (mamos sesuo). Jos buvo inteligentės, optimistės, su humoru ir ironija... Šiek tiek kitokios negu mano armėniškos pusės giminės.
Ką reiškia „šiek tiek kitokios“? Gal galėtum paaiškinti, kuo žydiškas mąstymas skiriasi nuo armėnų?
Žydai visada buvo už progresą. Tuo tarpu armėnai turi labai stiprų, jiems primestą aukos sindromą. Jie nuolat prisimena arba jiems nuolat primena, kaip juos žudė, naikino. Manau, tai manipuliavimas, šis kelias veda į niekur. Aš žinau, kad tai nepasikartos, o kita vertus nenoriu nei pats apie tai prisiminti, nei kad man primintų. Armėnai eidami į pasaulio areną dažnai skundžiasi – „mus žudė.“ Taip, tai baisi tragedija, bet kodėl nesididžiuoja, kokia talentinga ir kūrybinga armėnų tauta? Kodėl jie pasauliui kalba apie skriaudą, o ne apie kultūrą? Armėnai tai perduoda vaikams, vaikai perima. Taip tęsiasi užburtas ratas. Liūdna, bet čia pastebiu daug sąsajų ir su žydų savimone.
Aš žinau skriaudą, pažįstu skausmą, bet neužstringu. Liūdna matyti, kaip kai kurie veikėjai tuo manipuliuoja ir kraunasi politinį kapitalą. Labai gerbiu Armėnijos ambasadorių, nes jis kitoks, jis teisingai pristatinėja Armėniją ir jos kultūrą Baltijos šalims ir pasauliui.
Aš vengiu apibendrinimų ir etikečių, man armėnai ir žydai tokie kaip ir kiti žmonės – jie visokie. Protingi ir kvaili, gabūs ir niekuo neišsiskiriantys. Stengiuosi kuo mažiau bendrauti su tais, kuriems patinka maigyti aukos ar puikybės mygtuką. Esu žydas, bet ir armėnas, esu armėnas, bet ir žydas. Būtent tai man dovanojo laisvą pasaulėžiūrą – kosmopolitiškumą.
Kai 1989 metais atsiradau Vilniuje, Lietuva kaip ir Armėnija buvo vienos tautos šalis. Prisimenu, kaip mano išvaizda badė akis: buvau visas juodas, vilkėjau juodą ilgą daugiasluoksnį lietpaltį, kurį žinoma pats sukūriau. Turėjau juodą barzdą, juodus garbanotus blizgančius plaukus... Man įlipus į troleibusą ar autobusą, visų akys susmigdavo į mane. Jaučiausi keistai – niekad tiek smalsumo, dėmesio savo personai nesu gavęs...
Turbūt koketuoji? Tu prieš tai beveik du metus gyvenai ir kūrei amžinai nemiegančiame mieste, negi Maskvoje į tave niekas nekreipė dėmesio?
Maskava – didžiagalis, veržlus, kosmopolitiškas miestas. Čia mano kitoniškumas ne trikdė, o motyvavo. Dėmesį į mane kreipė, bet kitaip. Po šešis, septynis kartus per dieną stabdydavo milicija. Periodiškai tampydavo po milicijos poskyrius asmenybės tapatumo patikrai. Mano tėvas tuo metu dirbo Kuboje, aš turėjau „Vnešposyltorg“ čekių, už kuriuos valiutinėse parduotuvėse sau pirkdavau kokybiškus apatinius baltinius. Prie beriozkų nuolat būriuodavosi milicija, gaudydavo „valiutčikus“, čekių perpardavinėtojus ir nelegalius prekeivius. Po čekinės mane dažnai pasiimdavo į kutuzkę ir paleisdavo po poros valandų, nes nerasdavo prie ko prikibti. Kartą pasitaikė įžūlūs pareigūnai, aš netekau kantrybės. „Patys žiūrėkite“ – švystelėjau savo krepšį, kai manęs paklausė, kas jame. Pareigūnai įsiūto, „ak tu taip su mumis!“, man užlaužė rankas ir išsivežė į pačią tolimiausią nuovadą. Ar įsivaizduoji, ką reiškia tolimiausia nuovada Maskvoje? Tai maždaug 80 kilometrų nuo centro. Bet jie neturėjo prie ko prikibti, po dviejų valandų paleido. Išeinu ir visiškai nesuprantu, kur esu – stoviu plyname lauke, jokio transporto. Klausiu, „kur man eiti“, jie pirštu rodo – eik ten. Aš –„ar toli stotelė?“, jie – „visai netoli.“ Nurodyta kryptimi ėjau kokius septynis kilometrus, po valandos pasiekiau stotelę ir dar pusantros valandos važiavau iki Maskvos.
Ar nepasiilgsti Maskvos triukšmo, jos šėlsmo ir vienatvės minioje?
Aš iš Maskvos neketinau ir nenorėjau išvažiuoti. Pasiryžau, kai Viačeslavas Zaicevas pasakė, kad tautinės mažumos atstovas neturi jokių šansų pakliūti į Maskvos institutą. Armėnijoje ir Lietuvoje jau buvo prasidėję neramumai, neoficialiu KGB nurodymu buvo įsakyta nepriiminėti studentų iš sovietų respublikų. Zaicevas pasiūlė bandyti laimę Baltijos šalyse. Aš paklausiau.
Vilniuje anksčiau nebuvau buvęs, atvažiavau 1989-ųjų liepą. Puikiai prisimenu tą dieną, nes jos išvakarėse išsipildė mano svajonė – Artiomo Troickio dėka patekau į savo mylimiausios grupės Pink Floyd koncertą. Tiesiai iš traukinio, nešinas savo darbais nuskubėjau į Vilniaus Dailės Akademiją, kuri tuo metu vadinosi Dailės institutu. Susipažinau su tuometiniu rektoriumi Vytautu Brėdikiu, jis nepagailėjo laiko, apžiūrėjo darbūs, pagyrė... Pasidžiaugė, kad Dailės institute mokysis talentingas berniukas iš Armėnijos, pramoks lietuviškai kalbėti.
Pasidalink savo pirmu įspūdžiu, koks tau pasirodė Vilnius? Ar pirmas įspūdis nemelavo?
Žmonės pasirodė kažkokie vieniši, liūdni. Gal todėl, kad ta diena buvo apsiniaukusi... O kartu maloniai nustebau, kaip čia neįtikėtinai ramu. „Kaip čia būtų gera gyventi ir kurti! – pagalvojau. – Pirmai pradžiai tegu neilgai, na bent metus ar du čia norėčiau pasimokyti...“ Ir va – jau 31 metai gyvenu Vilniuje.
Ar pasikeitė pirmas įspūdis? Jau 31 kartą pasikeitė! Myliu Lietuvą, neabejoju sakydamas – MANO Lietuva! Tikrai nenoriu niekur iš jos išvažiuoti.
Seržai, sakyk, tu dalyvauji žydų ar visgi labiau armėnų bendruomenės gyvenime?
Aš neturiu prioritetų, neieškau ir neskirstau draugų pagal tautybes. Žydų bendruomenės neieškojau, mane su ja supažindino. Iš pradžių užsukdavau į bendruomenės susibūrimus, bet vėliau atitolau... Į bendruomenę grįžau, kai vaikai pradėjo lankyti žydų darželį ir mokyklą. Aš nesu aktyvus bendruomenės narys, neslėpsiu, man tautinis klausimas nėra svarbiausias.
Tegu ne 100 procentų, ir visgi antrinu Šopenhauerio pozicijai tautinio pasididžiavimo klausimu: „Pati pigiausia didžiavimosi rūšis – tai tautinis pasididžiavimas. Visi juo sergantys neranda savyje jokių individualių savybių, kuriomis jie galėtų didžiuotis, ir didžiuojasi tuo, kas yra pas milijonus. Juk kas turi iškilias, išsiskiriančias asmenines savybes, tas ypač gerai mato savo nacijos trūkumus. O kiekvienas dvasios ubagas, kurio užantyje nieko nėra, didžiuojasi ta nacija, kuriai jis priklauso. Tai suteikia jam atramą ir jis todėl su dėkingumu gina visus savo tautos privalumus ir trūkumus. Aišku, jog didžiuotis reikia ne atskira tauta, nes visos jos turi ir gerų ir blogų pusių. Didžiuotis reikia atskirais individais, kurie įneša indėlį į pasaulio kultūros lobyną.“
Kiek pamenu, tavo profesinė karjera Lietuvoje prasidėjo dar studijų laikais, „Oda Lux“ bendrovėje. Papasakok, kaip viskas prasidėjo.
Viskas prasidėjo tą vakarą, kai abu su Ramune Piekautaite užsibuvome Akademijoje, niekaip negalėjome atsiplėšti nuo piešimo. Užeina du džigitai – Artūras ir Kęstutis. Artūras sveikinasi –„barhi jereko!” (armėniškai – labas vakaras), ir klausia, gal norėčiau dirbti jo tėvo Viačeslavo bendrovėje, kurios specializacija odos gaminiai. Aš suklusau, visada svajojau dirbti su oda. Artūras gundo toliau, sako – oda itališka, važiuosime rinktis į Italiją. Man akys dar labiau sužibo – kaip, negali būti, į Italiją! Aišku, kad sutikau. Čia prieina jo draugas Kęstutis ir prašo, kad supažindinčiau su Ramune. Ramunė kad pasišiaušė – „Aš nenoriu su juo pažindintis!” O Kęstutis ramiai sako – „Gerai, dabar nenori, aš palauksiu.“ Ir va – sulaukė.
Jau kitą dieną atsidūriau „Oda Lux“. Man paaiškino taisykles, kas galima, ko negalima. Pokalbyje dalyvavo Artūro mama, ji pradžioje į mane žiūrėjo prisimerkusi, labai įtariai. Atėjo ir močiutė – tikra kovinė moteris, man vis atrodė, kad ji tuoj išsitrauks revolverį. „Na, ir kas tu per velnias“ –kamantinėjo močiutė. – „Aha, taip, aha, supratau. Na tai su kuo iš armėnų bendrauji?“ Sakau, aš su žydais bendrauju. „Su kokiais žydais?“ – močiutė neatstoja. Pasakiau. Matyt pažintys neprasilenkė su kompanijos politika, mane priėmė į darbą.
„Oda Lux“ strategija buvo tokia: gražiausi, kokybiškiausi gaminiai kuriami kolekcijai, ja prekiauja parduotuvė, o iš likučių, atraižų – produktai Gariūnams. Mano užduotis – sugalvoti kaip tuos likučius estetizuoti, kad juos geriau pirktų. Viskas gavosi – striukes išpirkdavo akimirksniu, eilės rikiuodavosi. „Oda Lux“ gerai uždirbo ir man mokėjo gerus pinigus. Atsidarė parduotuvė Žydų g. 3 adresu. Turistai vis užeidavo, klausdavo: „Ar Žydų gatvėje yra žydų?“ „Žinoma yra!“ – sakydavau. Turistai už mano gaminius mokėdavo po kelis šimtus dolerių. „Oda Lux“ klientais buvo ne vien turistai, juos šlavė ir vietiniai – lietuviai, rusai, lenkai, žydai. Banditai pas mane siuvosi, aš pažinojau praktiškai visus „Vilniaus brigados“ narius. Juokiuosi, kad kažkas juos žino iš blogos pusės, o aš pažinau iš gerosios. O kaip gi kitaip, juk jie buvo mano klientai! Prie siuvyklos dažnai patruliuodavo policijos mašinos. Tvarkos sergėtojai manydavo, kad čia kokia brigadininkų sueitis, ir nusivildavo, kad tai tik primatavimai. Banditai didžiavosi, kad siuvasi pas „odos dizaino guru“, kurio nuotraukas spausdina madingi žurnalai. Aš didžiavausi, kad banditai pas mane tapdavo šilkiniais. Jie taikiai, ramiai eilėje laukdavo primatavimų.
Tuo metu konstruktoriumi sukirpėju dirbo vienas kurčnebylys, kuris skaitė iš lūpų, kalbėti negalėjo. Norėdamas išspręsti bendravimo problemą, aš greitai išmokau jo kalbą. Taip mudu susidraugavome. Kurčnebylys buvo neįtikėtinai stropus – manęs klausė labiau, nei firmos šeimininkų. Matuodamas klientus jis mėgdavo riebiai pakomentuoti. Kokia laimė, kad niekas nesuprasdavo, ko mudu plyšavome iš juoko.
O koks tavo santykis su Lietuvos žydų istorija, ar esi su ja susipažinęs?
Kur gi ne... Kažkada artimai draugavau su Aiku, Operos ir Baleto teatro vyriausiuoju apšvietėju, jis man daug pasakojo apie Lietuvos žydus. O dar ta knyga, kuri 1990 metais netyčia pakliuvo į rankas... Tai buvo Lietuvos Holokausto liudininkų istorijos. Prisiminimai žydų, kurie išgyveno, spėjo pasitraukti, pabėgo.
Gerus tris mėnesius jaučiausi šokiruotas ir visiškai pasimetęs. Draugė paliko, išsigando mano „nepatogių“ klausimų. Tuo metu netgi norėjau į Izraelį išvažiuoti. Tikras stebuklas, kad man pavyko išlaikyti egzaminus.
O kaip šiandien, ar vis dar esi Holokausto temoje? Ar pasisekė susitaikyti, palikti praeitį, kuri ne tavo – juk anksčiau neturėjai šaknų Lietuvoje...
Knygas apie Holokaustą sukišau į tolimiausią lentyną, kad akys nematytų ir širdies neskaudėtų. Apsikroviau darbais. Padėjo. Tačiau mintys iki šiol nenurimo, sukasi apie tai – kaip, kodėl, už ką toks žiaurumas...
Žydai visada buvo progresyvūs, arčiausiai naujovių, revoliucingų idėjų. Jie visada pirmųjų gretose. O su pirmais kas dažniausiai atsitinka? Jie nukenčia. Mūsų per amžius klausia – „ko nerimsti, ko tau dar reikia?“ Ir mane ilgą laiką Lietuvoje persekiojo klausimai: „kam tau, negi neužtenka, kodėl reikia daugiau? Gal geriau „Starkos“ išgerkime...“
Seržai, tavo sesuo ir tėvai emigravo į Ameriką, kodėl tu neišvažiavai? Negi niekada nenorėjai?
Norėjau ir nenorėjau, sunku išskirti vieną priežastį... Labai gerbiu Amerikos galimybes, tai dydi šalis su milžinišku SĖKMĖS egregoru. Amerikoje pirmą sykį lankiausi 1997-aisiais, čia pamačiau, ko nebuvau matęs. Kaip armėnai, žydai, meksikiečiai, italai, puertorikiečiai, rusai – visų tautų dizaineriai buriasi dėl vienos idėjos. Dėl kūrybos, jos sėkmės. Skirtingai nei Lietuvoje, čia svetima sėkmė nebaugina. Priešingai – ji stimuliuoja stengtis dar labiau. O Lietuvoje kito sėkmę neigia, pavydi, ignoruoja. Nori užgniaužti, nes jos fone jaučiasi mažiukai. Pavydas – tai provincialumo sindromas. Vienas protingas užsienietis taikliai pastebėjo – Lietuvos dangus per žemas, jis baugina, spaudžia. Bet su laiku pripranti, žemas dangus tampa tavo namais.
Aš galėjau išvažiuoti į JAV, bet gavosi konfūzas. Mane supažindino su sėkmingu armėnų verslininku, Bostono mados butikų tinklo savininku. Žinojau, reikia jam patikti, nes jis gali padėti su karjera. Bet nesigavo. Jis su manimi kalbėjo arogantiškai, o aš puikybės negaliu pakęsti. Tuomet ir nusprendžiau – „Na ir tiek to! Aš Lietuvoje karalius, čia visi mane žino, tiki mano kūryba.... Nereikia man tos Amerikos.“ Draugę turėjau Lietuvoje, ji nenorėjo išvažiuoti.
Grįžau į Lietuvą, sutikau antrąją žmoną, atsirado vaikai... Štai taip galutinai ir įsišaknijau. Šiandien mano dukra Ani – Dailės akademijos studentė, jai 20 metų, sūnui Aaronui 15. O Eminui, sūnui iš pirmos santuokos – 32. Eminas gyvena Armėnijoje.
Prisipažink, savo vaikus atidavei į žydų darželį ir žydų mokyklą dėl mados ar iš patriotizmo?
Iš gryno pragmatizmo. Prieš priimant sprendimą atlikau namų darbus: apsilankiau rusų ir lietuvių darželiuose, ir supratau – netinka, vaikai čia jausis baltomis varnomis. O žydų darželyje bus gerai. Ir ne dėl to, kad čia saugiau. Čia laisviau, nes niekas netramdo vaikų judrumo, išdykavimo.
Žydų darželis ir žydų mokykla, žinoma, turi ir trūkumų, bet juos nustelbia tai, kad darbuotojai tikrai stengiasi. Nori, kad jų auklėtiniai išaugtų atviri, žingeidūs, kritiškai mąstantys, drąsūs žmonės. Šolomo Aleichemo mokykloje nebuvo patyčių, kitoniškumo nepriėmimo, susiskaldymo grupelėmis.
Kitoniškumas akivaizdžiai mūsų pokalbio raudonasis siūlas. Daugybė anekdotų sklando apie mados dizainerius ir klientus, kurie nežino, ko nori. Ar tavo klientas kitoks? Sakyk, koks klientas pats geidžiamiausias?
Tai tas, kuris konkrečiai žino, ko nori ir gali papasakoti ar net parodyti, kas jam patinka. Kai ateina klientas, kuris nežino, – dirbti įdomiau, bet jis gali ir nesužinoti, ko jis nori. Ypač, jeigu tai moteris. Geidžiamas klientas – tai savarankiškas žmogus, jis pas mane ateina pats, ne žmonos ar mamos už rankutės atvestas. Su tokiu klientu tikras malonumas kalbėtis, keistis nuomonėmis, diskutuoti apie dizainą. Būna, kad prireikia virtinės susitikimų, daugybės eskizų, kol išsiaiškiname, ko klientas nori. Būna ir tokių, kurie jaučia estetinį malonumą mane „kankindami“. Prisipažįstu, man malonu, kai klientas sako, kad jis apstulbęs, kaip aš puikiai paišau... Kad niekada anksčiau nėra gavęs tokios pasiūlymų gausos.
Kaip manai, kuo tu pelnai savo klientų pasitikėjimą?
Turbūt tuo, kad sugebu bendrą kalbą rasti beveik su visais. Kai kurie dizaineriai klientus rūšiuoja – su kuo dirbs ar už jokius pinigus nesiims. Mano požiūris kitoks. Būna, kad ir aš atsisakau, bet tai išimtis. Atsisakau, jei sutinku itin kaprizingą žmogų. Deja, su metais pakantumas mažėja. Turiu omenyje kaprizus be pagrindo. Tarkim, aš žinau, kas klientui tiktų, siūlau, paišau kelis komplektus, o klientas reikalauja, kad viską perpieščiau. Galvoju iš naujo, eikvoju laiką, savo kūrybinę energiją... Jeigu matau, kad žmogus prašo to, kas jam visiškai netinka ir tikisi, kad padarysiu taip, kad jam tiktų, aš pradžioje klausau, mėginu. Bet jei darbo eigoje klientas „prisimena“, kad šis stilius jam iš esmės netinka, tuomet po kelių tokių bandymų, ramiai pasiduodu – sakau „panašu, kad jums reikia kito dizainerio. Parekomenduoti?“ Po kurio laiko man skambina kitas dizaineris ir sako, „ką tu čia man atsiuntei. Už ką!!!“
Seržai, jeigu prašyčiau prisistatyti keliais žodžiais, kaip prisistatytum?
Atviras, kosmopolitiškas žmogus. Pragmatiška, kūrybinga asmenybė. Taip, aš kūrėjas, bet jeigu savo kūrybos neparduosiu, tai kam ji iš viso reikalinga? Esu praktiškas, negaliu pakęsti, jei mano darbai užsiguli. Savo kolekcijas kuriu taip, kad jos būtų nešiojamos. Aš nekaupiu archyvų, nenoriu, kad jie dulkėtų. Man kūrybingumas yra viskas ir jis man svarbiausias.
Kokiais savo darbais didžiuojiesi labiausiai?
Tais, kuriais džiaugiasi klientas. Didžiuojuosi, kad iki karantino pradžios spėjau aprengti visą „Trimito“ orkestrą. Jiems sukūriau gražius, stilingus marškinius, liemenes, kaklaskares. 2019-aisiais dirbau su prabangiomis avialinijomis Klas Jet, kūriau jų pilotams ir stiuardesėms. Užsakovas man davė visišką laisvę, jų vienintelis reikalavimas – drabužis turi būti prabangus ir išskirtinis. Auksas – Klas Jet firminė spalva, todėl jiems sukūriau auksinius diržus, specialiai pagal Klas Jet logo išpjautas tikras paauksuotas sagtis. Kiekvienai stiuardesei kūriau drabužį individualiai, milimetriniu tikslumu pagal jų figūras. Džiaugiuosi, kad klientai sugebėjo įvertinti. Klas Jet klientai ypatingi – nuo „Žalgirio“ komandos, iki arabų šeichų.
Kas dar? Sceniniai marškiniai Lietuvos kameriniam ir simfoniniam orkestrui. Didžiuojuosi, kad mano klientų tarpe daugybė pasaulinio lygio muzikantų, tarkim, smuikininkas Sergejus Krylovas, dirigentas Modestas Pitrėnas, dirigentas Robertas Šervenikas, pianistas Gabrielius Alekna iš Niujorko, pianistas Petras Geniušas.
Seržai pasidalink, kaip keitėsi tavo stiliaus samprata?
Tu dvidešimt metų virei mados žurnalų versle, tad puikiai žinai, jog mada ir stilius gali būti visiškos priešingybės. Stilius tvarus ir ilgaamžis, pritaikytas žmogui, asmenybei. Mada – beveidė, tai žinutė visiems. Mada nepastovi, labai greitai keičiasi. Kaita skatina nesveiką vartojimą, sezono „akcentai“ gali būti visiškai ne „tavo“... Stilius paprastai nesikeičia septynis, dešimt, kartais netgi penkiolika metų. Mano pagrindinė užduotis – padėti klientui surasti savo stilių. Arba jo stilių padaryti labiau šiuolaikišką, aktualų. Kiekvienas turime savo spalvas, proporcijas, manieras. Jeigu viskas tinka ir patinka, jautiesi savimi ir laimingas, tai net nekyla klausimas, ar tai „madinga“.
Desertui gal galėtum pasidalinti kokia smagia istorija?
Gal tiks apie tai, kaip Seržas Gandžumianas kūrė stilių rusų oligarchui iš Piterio? Oligarchas Aleksandras mane pakvietė į Milaną ir Florenciją, paprašė jam sukurti tokį stilių, kad tautiečiai užsienyje nepažintų, o butikuose rusiškai nesisveikintų.
Mes dirbome visą savaitę. Aprengiau Aleksandrą, įtikinau, ko vengti, kad geriau nesidėti, tos storos auksinės grandinės. Viskas gerai, su juo rusiškai nebesisveikina. Jau paskutinė diena, vakare lėktuvas ir čia oligarchas susigriebia – „velnias, žmoną pamiršau.“ Pats jau šimtą tūkstančių paliko, o žmonai dovanos nenupirko. Maldauja – patark, žmonai simbolinės dovanėlės reikėtų. „Simbolinę dovanėlę nupirksi oro uoste už dešimt eurų“ – sakau. Bet oligarchas juokauti nenusiteikęs, sako, kad reikia ko nors nedidelio, už dešimt tūkstančių, ne brangiau. „Tai gal į Cartier užeinam? – siūlau. – Ten dabar nuolaidos, mačiau laikroduką, kuris kainavo dvylika tūkstančių, o dabar devynis.“ Einam į Cartier, prie parduotuvės pravedu oligarchui instruktažą: „Aleksandrai, maldauju, nieko rankomis nelieskite, po lentynas nelandžiokite. Klauskite ir pardavėjas prekę parodys.“ Aš nežinojau, kad už durų stovi rusakalbis pardavėjas ir girdi mūsų pokalbį. Pardavėjas svetingai atidaro duris, plačiai šypsosi ir sako – „Dobro požalovat, zravstvujte.“
Oligarchas pamanė, kad jo rusiškumą iš aprangos atpažino ir įsiuto. Puolė mane kaltinti, kad neįvykdžiau užduoties. Sakau, žiūrėk, čia dešimt minučių stovėjome, rusiškai kalbėjome, mus girdėjo. Šiaip ne taip nuraminau, Aleksandras nupirko žmonai tą laikroduką. Vėliau dėkojo, parašė, kad žmonai labai patiko simbolinės lauktuvės.