Netekome Grigorijaus Kanovičiaus. Nuoširdi užuojauta šeimai, artimiesiems, bičiuliams. Geriausias būdas paminėti rašytoją yra prisiminti jo žodžius, kurie visada liks su mumis.
Beveik lygiai prieš 34 metus, 1989 m. sausio 8 d., buvo sušauktas atkuriamasis "Makabi" suvažiavimas. Suvažiavime dalyvavo delegatai iš visos Lietuvos, daug garbingų svečių. Skambėjo sveikinimo žodžiai, dalyvių kalbos, pasisakymai, diskusijos lietuvių, rusų ir jidiš kalbomis. Paskutinysis prieš istorinį aktą kalbėjo Grigorijus Kanovičius. Štai ši įspūdinga kalba, po kurios visi delegatai plojo atsistoję.
"Mes su jumis šiandien esame labai žymaus, aš net pasakyčiau, istorinio įvykio liudytojai. Mūsų akyse atsiranda mažas stebuklas.
O juk mes, pragmatikai ir realistai, jau seniai nustojome tikėti stebuklais. Mažą stebuklą, kuriam šiandien lemta įvykti, galima įvardinti vienu trumpu, senovišku ir garbingu žodžiu: MAKABI. Žodžiu, turinčiu ne tik sportinę, bet, visų pirma, paslėptą pamatinę, fundamentalią prasmę.
Todėl šiandien, iš pirmo žvilgsnio paprastame fakte - sporto klubo "Makabi" atkūrime, aš asmeniškai matau ne šaukiantį, bet labai aiškų teisingumo triumfą.
Mūsų proseneliai ir seneliai buvo "makabiečiai".
Aš gerai prisimenu Jonavos "Makabi" futbolo komandos dešinįjį gynėją, kepėją Fainą Berke, prisimenu jo "žvakės" stadione su tokių akivaizdžiu ryškumu, kaip ir jo keptas bandeles su cinamonu: nuo jo "žvakių" ir nuo jo bandelių užimdavo kvėpavimą.
Aš prisimenu, kaip teisėjas visiškai teisėtai išvarė jį iš aikštės, kai vyko varžybos su Kėdainių "Sakalo" komanda. Prisimenu, kaip Fainas Berke, įkaitęs, susijaudinęs pavadino teisėją antisemitu, nors tas toks nebuvo, karo metais net išgelbėjo nuo žūties jauną žydaitę.
Aš prisimenu puolėją, mano dėdę stalių Leizerį Gleizerį, prisimenu, kaip patrankos šūviu, per trisdešimt metrų, spirdamas pametęs dešinį batą, jis išlygino rezultatą varžybose su garsiaisiais svečiais iš Kauno - LFLS futbolo komanda.
Aš pamenu mūsų miestelio kapinių prižiūrėtojo Ikero anūką galingąjį Berlą, kuris sergėjo savo vartus, kaip senovės Jeruzalės šventikas Torą. Prisimenu jo šuolius į kairįjį kampą, kaip nesaugodamas savo galvos, jis sugriebdavo kamuolį, skriejantį į "devintuką". Prisimenu, kaip jis, suradęs laisvesnę minutę, taisydavo prakiurusį futbolo vartų tinklą.
Šiandieną jų nėra su mumis.
Nėra ir jų sirgalių.
Mūsų gynėjai žuvo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getuose.
Mūsų puolėjai, turėję patrankos smūgį, sudegė Dachau ir Osvencime.
Mūsų vartininkai guli žemėje prie Oriolo, kur griaudėjo "Tigrai" ir "Ferdinandai".
Ir vis dėlto mes išlikome, nepalūžome.
Am Israel Chai!
Izraelio tauta gyva!" (Iš V. Žeimanto knygos "Lietuvos sporto klubas "Makabi" 1916 - 2016")
Po šios kalbos buvo atkurtas "Makabi" klubas. O Grigorijaus Kanovičiaus žodžiai ir dabar gyvi, ir liks tokie amžinai!