Rašytojas Kornejus Čiukovskis rašė: „Jis buvo maloniausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jis gydė vaikus ir vargšus nemokamai. Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, dažniausiai vietoje vaistų paskirdavo pieno ir maisto davinį. Kitą dieną galėdavai pamatyti tą pačią mergaitę, pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių dienų prie jo durų laukdavo jau būrys vaikų."
Taip savo atsiminimuose K.Čiukovskis rašė apie vilnietį gydytoją Cemachą Šabadą (Tsemakh/Zemach Shabad, 1864–1935), kuris vėliau tapo pasakos apie Daktarą Aiskauda prototipu. O aprašytą situaciją skulptorius Romualdas Kvintas (1953-2018) pavertė skulptūrine kompozicija, kurią dabar kiekvienas gali pamatyti sostinės senamiestyje, buvusiame žydų gete.
Gydytojas Cemachas Šabadas, gimęs 1864 m. vasario 5 d., didesniąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Kaip tik šiandien jam sukaktų lygiai 157 metai. Tai netrumpas tarpsnis, netgi daktarui, bet kur kas svarbiau tai, kad C.Šabadas jau yra Istorijoje, o ji gyva dėka atminties ir dėkingumo, kuris - beribis.
C.Šabado biografija buvo turtinga ir vingiuota.
Lankė jis Vilniaus realinę gimnaziją, paskui su tėvais persikėlė į Maskvą. 1889 m. baigęs Maskvos universiteto medicinos fakultetą gavo vaistininko ir gydytojo diplomą. Rusijoje prasidėjus dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijoms, su medikų grupe išvyko į Tombovo guberniją kovoti su cholera. 1895 m. grįžo į Vilnių ir įsidarbino žydų ligoninėje. Prasidėjus choleros epidemijai Švenčionyse, dalyvavo ją likviduojant. Už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose suimtas ir įkalintas Lukiškių kalėjime, kuriame išbuvo pusmetį. Vilniaus gubernatoriaus slaptame rašte teigiama, kad „Daktaras Šabadas, 40 metų, Vilniaus žydų ligoninės ordinatorius, yra „Bundo" komiteto ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys. Aprūpino pinigais nusikalstamas organizacijas ginklams įsigyti. Kartu su kitais asmenimis organizavo Vilniuje „savigyną". Labai agitavo rengti ir palaikyti streikus 1905 m. spalio ir gruodžio mėnesiais. Visą laiką rinko pinigus „savigynai", taip pat geležinkelių bei pašto ir telegrafo streikininkams remti." Už tai C. Šabadas nuteistas trejiems metams tremties Sibire, tačiau nuosprendis pakeistas tremtimi užsienyje. Vėliau jam buvo leista grįžti į Vilnių.
1900 m., praėjus keleriems metams nuo rentgeno spindulių atradimo, C. Šabadas Vilniaus žydų ligoninėje atidarė rentgeno kabinetą. Siaučiant tuberkuliozei C. Šabadas, subūręs įvairių tautybių gydytojus, ragino nedelsiant imtis priemonių.
C. Šabadas buvo aktyvus Vilniaus žydų bendruomenės narys, dalyvavo sprendžiant visus bendruomenės reikalus, 1919-1920 m. jai vadovavo. Nuo 1919 m. iki mirties buvo Vilniaus miesto tarybos narys. C. Šabadas - vienas iš žydų mokslinio instituto (JIVO), 1925 m. pradėjusio veiklą Vilniuje, organizatorių ir įkūrėjų.
Daktaras ypač daug dėmesio skyrė vaikų sveikatos problemoms. Jo dėka buvo įkurta Žydų labdaros draugija, vaikų poilsio stovyklos, našlaičių prieglauda Šopeno gatvėje, kiekvienoje mokykloje buvo paskirtas gydytojas. Nuo 1920 m. jo vadovaujama organizacija rėmė 11 mokyklų valgyklų, kuriose kasdien maitinosi 2500 nepasiturinčių šeimų vaikų. Įgyvendino labai svarbų projektą „Pieno lašas" - kūdikius turinčioms Vilniaus gyventojoms nemokamai buvo suteikta pieno ir maisto davinių, drabužių.
Apie C. Šabado gerumą žmonės kūrė legendas. Jis užsiėmė labdaringa veikla, nemokamai gydė nepasiturinčius vilniečius. Bendravo su gydytoju Antanu Vileišiu, susirašinėjo su Europos intelektualais, iš kurių vertėtų paminėti Albertą Einšteiną, taip pat buvo pažįstamas su Jozefo Pilsudskio broliu gydytoju, jį gerai pažinojo ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
C. Šabadas bendradarbiavo su rusiška, lenkiška, jidiš spauda, rašė straipsnius, leido brošiūras. Paskelbė labai vertingų sanitarinės statistikos darbų apie miesto gyventojų sergamumą ir mirtingumą. C. Šabadas atkreipė dėmesį į tai, kad nemažai ligų lemia blogos gyvenimo sąlygos ir higienos normų nepaisymas. Jis mokė miesto gyventojus, ragino laikytis švaros, skaitė paskaitas, dalijo leidinukus. Savo darbuose pabrėžė fizinio grūdinimosi reikšmę vaikystėje. Ypač dideli jo nuopelnai medicinos ir higienos mokslinei literatūrai jidiš kalba. 1922-1933 m. C. Šabadas redagavo populiarų medicinos žurnalą „Liaudies sveikata" (Folksgezunt). Daug nuveikė kurdamas medicinos terminologiją jidiš kalba. Buvo vienas iš medicinos skyriaus redaktorių rengiant visuotinę žydų enciklopediją, kurią Semiono Dubnovo fondas išleido Paryžiuje.
Daktaras C. Šabadas mirė 1935 m. sausio 21 d. Jo mirties dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir bankai, o į kapines daktarą lydėjo tūkstančiai žmonių. Kalbėjusieji prie kapo sakė, kad nors Šabadas buvo Vilniaus gydytojas, pas jį gydytis žmonės vykdavo iš visų pakraščių. Jis buvo medikas, visuomenės veikėjas, kultūrininkas, politikas, mokslo žmogus, bet „visas šias veiklos sritis viršijo jo didelė asmenybė, tokia pilnatviška, tokia tobula, tokia dora". C. Šabado įkurtos vaikų sanatorijos kieme buvo pastatytas paminklas (skulptorius S. Šmurla) su užrašu „Daktaras T. C. Šabadas - didysis vaikų bičiulis", kuris karo metais buvo nugriautas, bet vilniečiai jo biustą išsaugojo ir po karo perdavė Valstybiniam žydų muziejui. 1940 m. viena iš Vilniaus gatvių buvo pavadinta Šabado vardu. 2007 m. Vilniaus senamiestyje, Mėsinių gatvėje, atidengta skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta skulptūra, vaizduojanti daktarą, kalbantį su vaiku. Daktaras C. Šabadas - svetimam skausmui jautrus gydytojas, vienas iš tauriausių humanistų, sugebėjęs suvienyti visų tautybių žmones.