Lapkričio 8 d. Linos Žemaitytės paskaitos „Sefardų vestuvinės dainos“ metu turėsime progos išgirsti keletą dainų ladino (arba ladinų) kalba. Kas toji ladino ir kaip ji susijusi su sefardais?
UNESCO duomenimis, pasaulyje - daugiau nei 100 tūkst. žmonių, vis dar kalbančių ladino (lietuviškai sakytume - ladinų kalba, nors pasak kalbininkų teiktinas ir variantas ladino). Daugiausia ladinokalbių dabar yra Izraelyje, į kurį per pastaruosius dešimtmečius nemažai žydų persikėlė iš Turkijos, kur gyvena didžiausia žydų bendruomenė Artimuosiuose Rytuose (apie 15 tūkstančių). Didelė tos bendruomenės dalis yra iš Ispanijos XV amžiaus pabaigoje išvarytų žydų palikuonys.
Stebėtina, bet prabėgus daugiau kaip penkiems šimtmečiams buvusioje Osmanų imperijoje vis dar rusena senoji sefardų kultūrinė tradicija. Stambule veikia Sefardų paveldo tyrimų centras, kartą per mėnesį leidžiantis vieno iš Turkijos laikraščių priedą ladinų kalba, kuri yra unikalus senosios ispanų ir hebrajų kalbų darinys su turkų, arabų, lotynų ir graikų kalbų priemaišomis. (Ispanijoje taip pat yra sefardų kultūros centrų, pavyzdžiui, Sefardų muziejus Tolede, užimantis buvusį Kalatravos riterių vienuolyną, prijungtą prie El Tránsito sinagogos, taip pat nedidelis, privatus Granados sefardų muziejus).
Ladinų kalba ėmė plisti kartu su iš Ispanijos bėgančiais žydais, kurių daugelis iš pradžių apsigyveno tuometėje Osmanų imperijoje, paskui pasklido ir Vakarų Europoje - Prancūzijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, o taip pat ir Nyderlanduose, kur susikūrė nemaža ir įtakinga bendruomenė, kurios gyvenimo epizodus fiksavo didysis Rembrandtas van Rijnas, kurį laiką gyvenęs Amsterdamo žydų kvartale). Laikui bėgant ladinų kalba buvo vis rečiau vartojam ir, Europoje ji beveik išnyko (čia galima įžvelgti paralelių su jidiš kalba, kuria kalbėjo aškenaziai (ir, žinoma, litvakai), nors jidiš kultūra kur kas didesne dalimi integravosi į moderniąją Europos civilizaciją, net ir įvertinus Holokausto pasekmes).
Tačiau jei aškenaziai gyveno daugiausiai gyveno Vokietijoje ir į rytus nuo jos, sefardai laikėsi Viduržemio jūros regione, daugiausia Ispanijoje ir Portugalijoje. Ilgainiui sefardais buvo pradėti vadinti ir Šiaurės Afrikos žydai (šiandien Izraelyje sefardais paprastai vadinami Maroko žydai), bet istoriškai sefardai buvo būtent Ispanijos žydai, nes sefardų pavadinimas kildinamas iš biblinės šalies Sfarado, tapatinamo su Ispanija, pavadinimo. (Palyginimui: aškenazių pavadinimas kilęs iš hebrajiško viduramžių germanų žemių pavadinimo Aškenaz, kuris savo ruožtu kildinamas iš biblinio asmenvardžio – Nojaus vaikaičio Aškenazo vardo).
Taigi, „Sefar“ reiškė Ispaniją, o „sefardim“ - ispanus. Kadangi patys sefardai save vadino Sefaro žmonėmis, arba tiesiog ispanais, jiems ir prigijo šis terminas.
Europoje sefardai (kuriems buvo priskiriami ir Portugalijos žydai) buvo aiškiai atskiriami nuo Vokietijoje gyvenusių arba iš jos kilusių žydų aškenazių, kalbėjusių jidiš kalba. Nors vertinimų yra įvairių, istorikai mano, kad prieš išvarymą Ispanijoje gyveno mažiausiai 200 tūkst. žydų sefardų. Daugelis tų, kurie atsisakė atsiversti į krikščionybę ar išvykti, buvo sudeginti ant laužo. Manoma, kad dabar visame pasaulyje yra iki 3,5 mln. sefardų kilmės žmonių. Ispanija teikia pilietybę asmenims, galintiems įrodyti, kad yra žydai sefardai, tų žydų, kurie buvo išvaryti 1492 metais, valdant Izabelei ir Ferdinandui, palikuoniai.
Norinčius geriau susipažinti su sefardų kultūra, ypač muzikine, kviečiame apsilankyti Linos Žemaitytės paskaitoje "Sefardų vestuvinės dainos", kuri vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (Pylimo g. 4) J.Heifeco salėje, lapkričio 8 d., 18 val.
Comments