Šis tekstas - pratęsiant temą Apie sefardų kultūrinę tradiciją (vilniauszydai.lt), kurią savo puikia paskaita praeitų metų pabaigoje atvėrė mūsų bendruomenės narė Lina Žemaitytė, ne tik supažindinusi su sefardų kultūrine tradicija, bet ir atlikusi (kartu su Glen Strachan) keletą sefardų vestuvinių dainų ladino kalba Lina Žemaitytė: sefardų vestuvinės dainos (vilniauszydai.lt).
Šimtmečiais abi Amerikos, Šiaurės ir Pietų, buvo prieglobsčio vieta žmonėms, dėl įvairių priežasčių bėgantiems iš Senojo pasaulio. Ten buvo nemažai galimybių pradėti naują gyvenimą toli nuo Europoje galiojančių taisyklių ir apribojimų.
Kaip žinia, Amerikos žemynus Europai atrado keliautojas Kristupas Kolumbas. 1492 metų spalio 12 dieną Kolumbas išsilaipino vienoje iš Bahamų salų, išskleidė Ispanijos vėliavą ir užėmė šią teritoriją karaliaus Ferdinando ir karalienės Izabelės vardu.
Tais pačiais metais Ispanijos monarchija paskelbė, kad visi šalies judėjai, sefardai, turi atsiversti (arba būti jėga atversti) į krikščionybę. Siekiant apkrikštyti buvo naudojami įvairūs būdai – kaip įkaitai grobiami vaikai, apribojama teisė naudotis turtu, grasinama tremtimi. Tikėtina, kad nemaža dalis į Ameriką imigravusių žmonių buvo Ispanijos konversai, "naujieji krikščionys", kurie verčiami atsisakė judaizmo, tačiau norėjo kuo toliau atsidurti nuo inkvizicijos teroro. (Beje, yra versija, kad ir pats Kolumbas buvo kilęs iš vadinamųjų maranų, persikrikštijusių žydų).
Pagrindinis srautas emigrantų prasidėjo Ispanijai ėmus kurti Naujajame pasaulyje savo kolonijinę imperiją. Pagal Ispanijos įstatymus naujiesiems atsivertėliams buvo draudžiama emigruoti į naujas imperijos valdas (buvo abejojama jų lojalumu), tačiau to ne visad buvo laikomasi. Nors vis dar skirtingai vertinama, kiek šių "naujųjų krikščionių" perplaukė vandenyną, prieš keletą metų moksliniame žurnale "Nature Communications" paskelbtame tyrime pateikiama išsami Lotynų Amerikos gyventojų genetinės istorijos analizė ir tvirtinama, kad beveik ketvirtadalis (23 proc.) jų turi reikšmingų genetinių šaknų, siejančių jų šeimą su pietų ir rytų Viduržemio jūros baseinu, įskaitant Ispanijos žydus. Tyrimo autoriai teigia, kad tai daug labiau paplitęs reiškinys, nei manyta anksčiau, ir pažymi, kad konvertitų palikuonių genetinis paplitimas Lotynų Amerikoje yra dar ryškesnis nei Ispanijoje ir Portugalijoje.
Apytikslis Pietų Amerikos gyventojų skaičiaus įvertinimas, kurį 2016 m. atliko Jungtinės Tautos, parodė, kad ten gyvena daugiau kaip 650 mln. žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjus maždaug 55 mln. lotynų amerikiečių, gyvenančių JAV, taip pat ankstesnių genetinių tyrimų duomenis, rodančius, kad apie 20 % iš dabartinių 60 mln. gyventojų Pirėnų pusiasalyje turi žydų protėvių, statistika tampa stulbinanti. Gali būti, kad šiuo metu pasaulyje yra net 200 milijonų Ispanijos ir Portugalijos žydų bendruomenių palikuonių.
Kiek yra žinoma apie giminystę su žydų tauta ar domimasi ja?
Organizacija "Reconectar", padedanti Ispanijos ir Portugalijos žydų bendruomenių palikuonims atkurti ryšį su žydų pasauliu, atliko keletą tyrimų, kuriuose tyrė dešimčių tūkstančių sefardų palikuonių požiūrį į savo protėvius. Organizacija nustatė, kad net 30 proc. susimąsto apie savo galimai žydišką kilmę, o 14 proc. norėtų kokiu nors būdu susitapatinti su žydų tauta. Tai reiškia, kad dešimtys milijonų žmonių, nepriklausančių įprastoms žydų bendruomenėms, ieško būdų, kaip atkurti ryšį su žydiškumu ir su savo paveldu, pradedant paprasčiausiu protėvių šaknų tyrinėjimu ir baigiant aktyviais bandymais grįžti į žydų tautą ir net alija. Kai sefardų palikuonys artimiau susipažįsta su savo žydiška kilme, sužino apie žydų istoriją ir susipažįsta su dabartiniu žydų gyvenimu, jie tampa daug palankesni žydų reikalams ir Izraelio valstybei.
Komentáře