Šiais metais spalio 2-ąją (būtent šią dieną šįmet išpuola žydų kalendoriaus Tišrio (arba Tišrėjaus) mėnesio 15-oji) pažymima viena svarbiausių (ir džiaugsmingiausių) švenčių Sukot, kuri tęsiasi visą savaitę.
Šventė, kaip įprasta, turi dvi reikšmes. Kasdienė būtų tiesiog pasidžiaugimas gausiu derliumi. Panašios šventės būdingos daugeliui tautų.
Gilesnis šventės lygmuo, būdingas tik žydų tautai – dvasinio išsivadavimo kelionė. Istoriškai tas išsilaisvinimo kelias siejamas su išėjimu iš Egipto ir Sukot - pirmoji iš švenčių ciklo, skirto atminti išvadavimui iš vergijos, kelionei per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimui ant Sinajaus kalno. Sukot metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje – palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas, per jį turi matytųsi dangus, todėl neretai suka dengiama šakomis. Suka kaip laikinas būstas simboliškai primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“. Palapinėje praleista šventė – tai „dykumos kartos“ padėties bei kelionės, kurioje buvo įteikta Tora ir kuri baigėsi įžengimu į Pažadėtąją žemę, atkūrimas.
Giliausia Sukot šventės prasmė - sutvirtinti potyrį, jog egzistenciškai esame nuolatinėje kelionėje, kurios metu neturi būti jokių pertvarų tarp mūsų ir Aukščiausiojo, kurį simbolizuoja dangus.
Nuotrauka taip pat simboliška: čia apleistas namas Žydų gatvėje, Kėdainiuose. Namas atrodo nedaug kuo išsiskiria, tačiau tokių yra išlikę tik keletas. Visų pirma, jis yra vienas seniausių gyvenamųjų namų Lietuvoje, statytas XVIII a. pab.-XIX a. pradžioje. Antra, matomas nedidelis medinis priestatas nėra įprasta patalpa – tai suka.
Chag Sameach!
Nuotrauka iš Kėdainių krašto muziejaus internetinio resurso