Ieškoti
  • vilniusjews

SMUIKININKAS VILNIAUS PASTOGĖJE

(Marko Petuchausko rengiamos spaudai knygos ištrauka)


Vienas scenos meno reformatorius yra sakęs, kad po kokių septynerių kūrybos metų teatras miršta. Jį reikėtų uždaryti arba iš pašaknų pertvarkyti. Lietuvos žydų kultūros klubą pradėjau kurti 1994-aisiais, tačiau po septynerių metų jis ne tik nesužlugo, bet apie 2000-uosius įgavo netgi naują kvėpavimą. Ant XXI amžiaus slenksčio pasijutau tvirčiau stovįs ant kojų. Tad ryžausi imtis tarptautinių projektų.

Tarptautinės meno dienos, skirtos Josifui Brodskiui ir Vilniaus geto teatrui atminti, sulaukė netikėtai plataus atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Jos tapo įkvepiančiu akstinu surengti šimtąjį Jaschos Heifetzo gimtadienį, priminti visuomenei „smuiko karaliaus“ vilnietišką kilmę. Apie ją okupacijos dešimtmečiais mažai kas težinojo. O ir ne vienas amerikietis iš nuostabos išplėtė akis išgirdęs, kad didis jų tėvynainis yra gimęs Lietuvoje. Ilgus metus žemėlapyje juk nebuvo Lietuvos.

Pirmuosius devynerius gyvenimo metus Jascha mokėsi muzikos mokykloje Vilniuje, pas litvaką Elijahu (Ilja) Malkiną. Čia vyko ir mažojo vunderkindo koncertai.

Pirmasis mokytojas profesorius Malkinas, talentingas smuikininkas solistas ir pedagogas, mokėsi, kaip vėliau ir Heifetzas, pas įžymųjį Leopoldą Auerį, garsiosios Peterburgo smuikavimo mokyklos pradininką.

Ir Aueris, ir Heifetzas, neturtingų tėvų vaikai, panašiai skynėsi kelią į muzikos mokslus. Heifetzas, kaip ir Aueris (kilęs iš mažo Vengrijos miestelio Vesprėmo), pirmąjį platesnį publikos pripažinimą pelnys grodami F. Mendelssohn-Bartoldy Koncertą smuikui su orkestru. Vienas Budapešte, kitas po pusės amžiaus – Vilniuje.

Vilniaus žydų bendruomenės surinktomis lėšomis buvo išnuomota Miesto salė mažojo smuikininko debiutui su simfoniniu orkestru. Ši sėkmė atvers kelią Heifetzo studijoms Peterburge. Panašiai ir Aueriui sėkmė Budapešte nuties kelią į Vienos konservatoriją. Mokytojo ir mokinio kūrybos ir draugystės keliai dar ne kartą susisieks tiek Rusijoje, tiek vėliau ir Amerikoje.

Man atrodė, kad JAV ir Lietuvos istorijoje nerasime kito tokio masto menininko, suartinančio dviejų šalių kultūras. Jam skirtas Smuiko dienas suvokiau kaip JAV ir Lietuvos tautų meno sąsajų įprasminimą, kaip multikultūrinio Vilniaus, kuriame tarpo lietuvių, žydų, lenkų, rusų nacionalinių menų bendravimo tradicijos, išraišką. Kaip smuikavimo meno, kuriam Jascha Heifetzas atvėrė naują epochą, šventę.

Susitikęs Prezidentūroje su Prezidentu Valdu Adamkumi papasakojau jam apie Tarptautinių meno dienų Heifetzui atminti sumanymą. Paprašiau jo tapti šių Smuiko dienų globėju. Prezidentas iš karto sutiko ir teigiamai atsiliepė apie šį sumanymą.

Paprašiau muzikologės Onutės Narbutienės, senos bičiulės, daugelio mano programų lankytojos, parengti straipsnį apie Heifetzą Vilniuje. Onutė iš pradžių suabejojo, sakė, kad niekad specialiai nerašiusi apie smuikininkus. Vis dėlto pavyko ją įkalbėti. Narbutienės straipsnis „Skrydis į pasaulį prasidėjo Vilniuje“, manyčiau, yra bene vienas ryškiausių ir išsamiausių lietuvių muzikologų rašinių apie didįjį mūsų žemietį. Jis buvo išspausdintas laikraščio „Lietuvos Jeruzalė“ specialiame leidinyje, kurį incijavau ir Klubo surinktomis lėšomis pavyko išleisti Smuiko dienų pradžiai.

Čia paskelbėme ir Prezidento Valdo Adamkaus atsiųstą mums sveikinimą. Jis rašė: „Vertinu Vilniaus smuiko dienų renginius kaip dar vieną žingsnį, artinantį Lietuvos tautas, Lietuvos ir pasaulio kultūras, dvasinių vertybių pagrindu telkiantį mus bendros ateities kūrybai. Kultūrinis litvakų palikimas, Šiaurės Jeruzalės dvasinis paveldas šioje kūryboje negali būti pamirštas. Sveikinu Jascha Heifetz atminimo renginius kaip krašto kultūrai svarbią meno šventę. Kuo geriausios kloties visiems Vilniaus smuiko dienų dalyviams, rengėjams bei svečiams.“ (Atsiųstą sveikinimo originalą su Prezidento parašu saugau savo archyve).

Sėkmingai bendradarbiavome ir su Lietuvos muzikos akademijos Styginių instrumentų katedra, profesoriais Jurgiu Dvarionu ir Petru Radzevičiumi. Jie drauge su Nacionaline filharmonija surengė Pirmąjį tarptautinį smuikininkų konkursą Jaschos Heifetzo 100-sioms metinėms atminti. Konkursas svariai pratęsė Smuiko dienas, tapo tradiciniu.

Saulius Sondeckis su kuriuo mudu sutarėme rengti Smuiko dienas, lankydamasis Paryžiuje, pakvietė garsų smuikininką Pierre`ą Amoyalį, vieną mylimiausių Heifetzo mokinių, kad šis atvyktų koncertuoti į Vilnių.

Pirmą vakarą susitikimą su klausytojais surengiau ir vedžiau Vilniaus rotušėje. Pierre`as Amoyalis daug pasakojo apie savo mokytoją. Dvi vertėjos vos spėjo versti, kai smuikininkas temperamentingai tai anglų, tai prancūzų kalba dalijosi savo prisiminimais.

Kitą dieną Nacionalinėje filharmonijoje Amoyalis su Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru griežė garsųjį F. Mendelssohn–Bartholdy Koncertą smuikui su orkestru e-moll. Tą patį, kurį mažasis Jascha 1909 m. grojo toje pačioje Filharmonijos (tuometinės Miesto salės) scenoje.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais ant namo J. Tallat-Kelpšos gatvėje buvo atidengta atminimo lenta, liudijanti, kad čia, muzikos mokykloje, mokėsi Jascha Heifetzas.

Istorikas Genrichas Agranovskis man pasakojo, kad drauge su archyvo darbuotoja Galina Baranova suradęs archyvinių dokumentų, liudijančių tikrąją jaunojo smuikininko studijų vietą: Vilniaus gatvėje Nr. 25 veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi Heifetzas.

Suvokiau, kokia tai sudėtinga situacija, koks šurmulys kils, jeigu apie tai prabilsiu. Prieš dešimtmetį atminimo lentą inicijavo Saulius Sondeckis. Žinojau, kiek jis vargo, kad išsaugotų namą Maironio gatvėje, kur augo mažasis Jascha.

Parodžiau jam archyvinių dokumentų kopijas. Pamąstęs, tiesa, ilgokai, Saulius palaikė mane. Viskas buvo ne taip paprasta, juk Sondeckis į pirmąjį lentos atidengimą buvo pakvietęs į Vilnių Heifetzo sūnų Robertą... Reikėjo kreiptis į savivaldybę dėl lentos perkėlimo, įtikinti visus, dalyvavusius atidengiant pirmąją lentą J. Tallat-Kelpšos gatvėje.

Tik po antro audringo posėdžio Vilniaus savivaldybėje ant stalo padėtos archyvinių dokumentų kopijos vis dėlto persvėrė. Po ilgokų derinimų savivaldybės vadovai mus palaikė. Nutarta perkelti atminimo lentą, atidengimo ceremoniją surengti mūsų Tarptautinių smuiko dienų metu, kad galėtų dalyvauti ir Heifetzo mokinys Amoyalis.

Lietuvių patarlė sako: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Muzikos mokyklos pastatas J. Tallat-Kelpšos gatvėje, perduotas bažnyčiai, buvo anuomet remontuojamas, atminimo lenta nukabinta. Tačiau ir po remonto ant namo sienos ji negrįžo. Sklandė gandai, kad neatsitiktinai. Esą bažnyčios atstovai ir nelabai norėję, kad ant jų namo atsirastų smuikininko, nors ir labai garsaus, pavardė. Dargi ne visai katalikiška. Šios aplinkybės, atrodo, pagreitino miesto galvų apsisprendimą.

Kai tarėmės su Pierre`u Amoyaliu dėl Smuiko dienų, jis jau buvo pažadėjęs koncertuoti Heifetzo metinių proga Milane, Šlėzvig-Holšteino festivalyje Vokietijoje, Los Andžele... Ir vis dėlto smuikininkas surado laiko atvykti į Lietuvos Jeruzalę, mokytojo gimtąjį miestą.

Tos kelios dienos Vilniuje buvo tiek įtemptos, kad aš su Amoyaliu vos spėdavau derinti jo dalyvavimą renginiuose – iš pradžių Vilniaus rotušėje, vėliau repeticijose su Sondeckio kameriniu orkestru, Tarptautinių smuiko dienų baigiamajame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Koncertui pasibaigus dar reikėjo pasirūpinti Amoyalio garsiuoju Stradivarijaus „Kochanski“ smuiku, kurį muzikas labai brangino. „Man tai buvo svajonės išsipildymas,- prisiminė smuikininkas,- galimybė prabilti tomis keturiomis stygomis ir gabalėliu medžio, kuriuos stebuklingai suderino Stradivarijaus genijus.“ Tą stebuklingai prabilusį balsą iš tikrųjų išgirsti, klausydamasis temperamentingo, jautraus Amoyalio grojimo.

Keliaujant iš Filharmonijos į Turniškes, Prancūzijos ambasadoriaus Jeano-Bernard`o Hart rezidenciją, vėl teko rūpintis garsiojo smuiko saugumu. Iš paskos važiavo policijos ekipažas, reikėjo Ambasadoriaus rezidencijoje įkurdinti ir policininkus, kad priėmimui pasibaigus, jie galėtų toliau „lydėti“ Amoyalio smuiką.

Tik susėdus už stalų, kai visi atsipalaidavome, mums pirmąkart pagaliau pavyko žmoniškai išsikalbėti. Amoyalis vis dar gyveno ką tik pasibaigusio koncerto įspūdžiais. Jis žavėjosi Sondeckio per dešimtmečius išaugintu muzikos kolektyvu, kuriame jau grojo ir pirmųjų orkestrantų vaikai. Pierre`as pabrėžė jam labai svarbų orkestro kolektyviškumo jausmą, ansamblišką grojimą, inspiruojamą dirigento, kuris kartu ir jautrus pedagogas. Amoyalis sakė, kad grojęs su daugeliu orkestrų, tačiau yra vos keli, su kuriais koncertuojąs su ypatingu malonumu. Dabar tarp jų atsirado dar vienas – Lietuvos kamerinis.

Amoyalis pasakojo man, kad persikėlęs į Lozaną ėmė galvoti apie savojo jaunų muzikų orkestro sukūrimą. Prie Lozanos konservatorijos, kur jis dėsto. Po pažinties su Sondeckio praktika jis galutinai apsisprendęs tokį orkestrą įsteigti.

Amoyalis labai susidomėjo mano organizuojamais renginiais, ypač skirtais Vilniaus geto teatrui ir Josifui Brodskiui.

Grįžęs namo, pranešęs naująjį adresą, Pierre`as rašė: „Esu Jums dėkingas už labai jaudinančią Jūsų veiklos programą, atsiųstas nuotraukas, kurios atgaivino nuostabius prisiminimus. Kaip smuikininkas ir kaip žydas aš jaučiu ypatingą ir nenusakomą ryšį su Jūsų šalimi“. Dar po kiek laiko gavau elektroniniu paštu laišką, kuriame smuikininkas pranešė, kad jau ėmėsi kurti jaunimo kamerinį orkestrą. Vėliau Pierre`as paštu atsiuntė naujametinį sveikinimą – originalų atviruką, kur Maestro nusifotografavęs su pirmaisiais dvylika jaunatviško kolektyvo narių.

...Mūsų vakaronė Turniškėse baigėsi paryčiais. Ją dar pratęsė prie mūsų staliuko prisėdęs ambasadorius, susižavėjęs Amoyalio griežimu. Jis pasirodė įdomus ir malonus pašnekovas, su kuriuo man teko vėliau ne kartą bendrauti.

Išvykdamas Pierre`as sakė man, kad tik pabuvęs čia, Šiaurės Jeruzalėje, geriau suvokęs savo mokytojo litvakiškus būdo bruožus: darbštumą, reiklumą, užsispyrimą, energiją.

Išsiskirdami tarėmės būtinai susitikti. Artimiausiu laiku. Bet širdies gilumoje, atrodo, abu nelabai tuo tikėjome. Ir vis dėlto susitikimas įvyko. Po gero dešimtmečio.

2012 metų pavasarį elektroniniu paštu atskriejo Amoyalio žinutė, kad atsirado galimybė vėl susitikti su Vilniumi. Pierre`as rašė, kad labai džiaugiasi galėsiantis vėl groti Nacionalinės filharmonijos salėje, ten, kur koncertavo Heifetzas. Jam tai būsianti dviguba premjera Vilniuje: kamerinės muzikos koncertas ir pirmas muzikavimas su vienu garsiausiu pasaulyje jaunesnės kartos pianistu Jeanu-Marcu Luisada.

Pakviečiau Pierre`ą į svečius, nors abejojau, ar tai pavyks. Amoyalis vėl atvyksta trumpam ir darbotvarkė įtempta, kaip ir per pirmąjį vizitą. Amoyalis pažadėjo surasti laiko ir visą vakarą praleisti kartu.

„Aš nelabai gerai žinau, kur esu. Kažkur už miesto, miške, - išgirdome telefono ragelyje kiek pasimetusį, bet nestokojantį humoro Pierre`o balsą. Pasirodo, lėktuvas smarkiai vėlavo ir Amoyalis su Luisada atsidūrė miške vėlyvą vakarą. Rūpestingieji organizatoriai, matyt, norėdami apsaugoti muzikus nuo miesto triukšmo, apgyvendino juos komfortiškame užmiesčio viešbutyje gamtoje.

Amoyalis norėjo, kad pokalbį per spaudos konferenciją vesčiau aš. Tačiau į ją sugužėjo daugiausia reporteriai ir telereporteriai. Pasipylė vėl banalūs klausimai apie smuiko vagystės istoriją, smuiko kainą ir etc. Klausimai, kuriuos girdėjau ir prieš dešimt metų, per pirmąją Amoyalio viešnagę. Pierre`as išraiškingai žvilgterėjo į mane. Abu supratome, kad vienintelis laikas susitikti – šis vakaras. Mes su žmona pakvietėme į svečius Luisadą, jo vilnietį mokinį ir koncerto organizatorius. Priminiau Pierre`ui jo žodžius: muzikams užtenka dešimties minučių, kad suvoktų, ar jie vieno „tikėjimo“. Pierre`as supratingai žvilgterėjo į laikrodį: „iki šešių pasistengsime surepetuoti.“

Prieš šešias jau pasigirdo skambutis prie mūsų durų – ir visa kompanija sugužėjo į vidų. Mūsų namuose svečiai negrojo. Pasakodamas apie Heifetzą, kurio principais vadovaujasi gyvenime bei kūryboje, Amoyalis prakalbo apie save. Anot Pierre`o, Heifetzas visados prisiminė savo vilnietišką kilmę, mėgo pasakoti apie tėvus, savo vaikystę Vilniuje. Heifetzo gyvenimo būdą galima būtų pavadinti vilnietišku.

Plačiai žinomas didžiojo smuikininko nelengvas charakteris, kurio jis ne tik neslėpė, bet atvirai demonstravo. Amoyalis tokio masto menininkų aroganciją aiškina bandymu paslėpti savo drovumą. „Daugelis galbūt nustebtų sužinoję, kokie nedrąsūs šie žmonės. Jeigu pavyksta tas drovumo sienas sugriauti, prieš mus iškyla šilčiausios, jautriausios ir įstabiausios asmenybės.“ Bendraudamas su Pierre`u ne vienerius metus, galiu patikinti, kad jis tokia asmenybė. „Išmokęs“ Heifetzo gyvenimo pamokas, jis plačiai dėstė pagrindines savo kūrybos ir pedagogikos nuostatas, kurios jam „moralinė skola – tiek Heifetzui, tiek apskritai pasauliui.“ Per vakaronę pamačiau Pierre`ą, kokio anksčiau nepažinojau. Didį talentą, mažakalbį, drovų, bet atvirą ir šiltą žmogų.

Kitą dieną Nacionalinėje filharmonijoje koncerto metu prisiminiau Pierre`o žodžius: „Muzikams užtenka dešimties minučių suvokti, ar jie yra „vieno tikėjimo“. Įsitikinau, kad Pierre`as ir Jeanas-Marcas iš tikrųjų tiki į tą patį muzikos dievą. Pasitvirtino ir Amoyalio mintis, kad per kamerinį muzikavimą giliau atsiskleidžia atlikėjo asmenybė, mezgasi glaudesnis ryšys su klausytojais. W.A. Mozart`o ir C. Franck`o Sonatos smuikui ir fortepijonui bei J. Massnet „Meditacija“ išryškino skirtingas menininkų asmenybes, jų gilų žmogiškąjį pradą. Santūriai tvardomą Amoyalio temperamentą ir atvirai impulsyviai besiliejantį Luisados. Salė berods pajuto muzikavimo intymumą. Jo apogėjų finale, kai grojant bisui Amoyalis, neslėpdamas susijaudinimo, nužvelgė salę ir iškėlęs stryką į viršų, garsiai sušuko: „Jaučiu, kad Jis, Jascha Heifetzas, yra kažkur čia!..” Salė suvokė, kam nusilenkia abu virtuozai ir stovėdama entuziastingai pritarė jiems.


Teksto autorius - menotyrininkas, teatrologas prof. habil.dr. Markas Petuchauskas


Peržiūrų: 55Komentarų: 0