Atkurti orumo saitai arba Kaip tai buvo prieš tris dešimtmečius

Šiandien Seimo lankytojų centre įvyko parodos „Atkurti orumo saitai“ pristatymas, kurio metu buvo paminėtas istorinis momentas (ir pagerbti prie jo prisidėję asmenys), susijęs su Lietuvos ir Izraelio valstybių santykiais.

Daugiau kaip prieš 30 metų, 1995 m. kovo 1 d., sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą.

Lietuvos prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė.

„Kaip Lietuvos Respublikos prezidentas ir jos pilietis aš jaučiu didelį palengvėjimą, pasakęs Jeruzalėje atgailos žodžius dėl žydų tautos genocido”, pareiškė prezidentas A. Brazauskas žurnalistams lėktuve, grįždamas iš oficialaus trijų dienų vizito Izraelyje. „Tai buvo žodžiai ir tos lietuvių dalies, kuri mano taip, kaip ir aš. Kurie mano kitaip — tai jų reikalas”.

Tuomet, 1995 m. kovo 1 d., visi pasisakymai Izraelio parlamente Knesete priėmus prezidentą A. Brazauską buvo apie Holokaustą. Posėdyje kalbėjo Kneseto vadovas Shevach Weiss, jo pavaduotojas D. Shilanski, ministras pirmininkas Yitzchak Rabin. Šis pasakė, kad kiekviena tauta, dalyvavusi Holokauste, tarp jų ir Lietuva, turi padaryti sąžinės sąskaitą ir išpirkti praeitį: „Mes ginsime kiekvieną žydą, kur jis bebūtų. Tikiu, kad jūs surasite žmogžudžius”.

Ilgiausią kalbą pasakė Lietuvoje gyvenęs ir tik per stebuklą likęs gyvas D. Shilanski. Jis paminėjo, kad Lietuvoje buvo 250 tūkst. žydų, ir 94% jų žuvo nacių laikais. Pasakojo, kaip Šiauliuose jį ir 200 žydų varė į mirtį lietuviai, „nebuvo vokiečių šalia”.

Paskutinis Kneseto posėdyje kalbėjo Lietuvos prezidentas A. Brazauskas. Jis nupasakojo Lietuvos žydų gyvenimo istoriją ir pasakė: „Per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį tarp lietuvių ir žydų nebuvo ženklesnių konfliktų”.

A. Brazauskas retoriškai klausė, ir kur gi 1940-1941 metais kilo tas konfliktas, nuožmus ir kruvinas, bet nepateikė aiškaus atsakymo. A.Brazauskas tik konstatavo, kad lietuvių „tamsusis gaivalas ėmė nuožmiai niokoti žydų tautą”. Lietuvos prezidentas nesutiko, kad „kokia nors tauta būtų kolektyviai kaitinama, tačiau yra tautos moralė ir asmeninė pareiga...” A. Brazauskas ne tik prašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie "žudė, kurie trėmė, plėšė", bet ir pareiškė pasiryžęs atkurti tiesą ir išreiškė įsitikinimą, kad toks procesas jau prasidėjo, „tiriant reabilitacijos atvejus įtariamiems”. Pasak Prezidento, lietuviams okupacijoje taip pat teko patirti kalėjimų, tremtinių dalią, tačiau "tik vienintelė žydų tauta, kaip tauta, tapo auka”.

Izraelio ministras Yitzchak Rabin baigiamoje kalboje iškėlė iš esmės tik du esminius klausimus Lietuvai: kad nebūtų reabilituojami nusikaltėliai ir būtų pakirstos antisemitizmo šaknys Lietuvoje. Tuomet Izraelis būtų pilnai pasiruošęs vystyti įvairiapusius santykius su Lietuva.

Šiandien, praėjus trims dešimtmečiams po tų istorinių įvykių, galima konstatuoti: santykiai tarp dviejų valstybių, Lietuvos ir Izraelio, dabar yra iš esmės pavyzdiniai, tačiau yra ir tamsių dėmių - ir aiškiai įvardijant nusikaltėlius, ir užkertant kelią antisemitizmui.