Ir per tas devynias dešimtis su teatrologu, menotyrininku, prof. habil. dr. Marku Petuchausku susidurti neteko, leisiu sau pašmaikštauti.
Tačiau visad žinojau, kad M. Petuchauskas yra – pirmiausia, „Literatūros ir meno“ žvaigždyne, nuo kurio ir prasidėjo mano moksleiviškas prisilietimas prie teatrologijos, tiksliau, teatro kritikos. Yra greta kitų šviesulių – Irenos Veisaitės, Egmonto Jansono, Irenos Aleksaitės, Dovydo Judelevičiaus, visų jau, deja, šviesios atminties.
Prieš aštuonis mėnesius, gal devynis, iš M.Petuchausko gavau fragmentą spaudai rengiamos knygos. Fragmentas buvo pavadintas „Smuikininkas Vilniaus pastogėje“, jis skirtas Vilniuje gimusio smuikininko Jašos Heifeco atminimui.
Autorius turėjo vieną vienintelę sąlygą – nieko nekeisti.
Perskaitęs ištrauką tyliai nusistebėjau – tekstas perfekcionistiškai sutvarkytas, kam gi galėtų ateiti į galvą ką nors taisyti. Tarsi prišoktum prie 40-sios partitūros ir andantėje įpieštum kokį bekarą.
Antra vertus, per tuos dešimtmečius sukaupta patirtis pataria dėl visa ko pasignalizuoti ir tai visiškai suprantama. Pats esu ir nemažai redaktoriavęs, ir susidūręs su mokovais, kuriems stačiai saldu savaip perrikiuoti autoriaus kruopščiai dėliotus sakinius - taip esą kur kas geriau...
Tekstas pasirodė būtent toks, koks ir buvo sumanytas.
Kai M.Petuchausko žmona Sofija, charizmatiško žavesio moteris, užsiminė apie galimybę pakalbinti Marką jo garbingo jubiliejaus išvakarėse, praleisti tokią progą negalėjau.
Su Marku Petuchausku jo jaukiuose namuose Trimitų gatvėje prie įjungtos kameros bendravome beveik dvi valandas. Viena akimi stebėjęs kameros darbą, kita – pašnekovą, trečia sekęs pasakojimo giją, nusiplūkiau jau monologo viduryje. Markui, panirusiam į įvykius, atsitikusius prieš aštuonis, šešis, penkis dešimtmečius, laikas buvo nė motais.
Klausant į galvą atėjo tas banalus posakis, kurį perfrazavus galima būtų drąsiai sakyti: „... o Laikas bijo Marko Petuchausko!“.
Markas vieną kitą dalykėlį buvo užsirašęs ant lapuko, kurio, beje, nė karto neišskleidė. Į klausimą pokalbio pabaigoje, kaip jam pavyko išsaugoti šviesią atmintį ir aštrų mąstymą lipant į šimtmečio kalną, Markas atsakė pasitelkdamas K. Stanislavskį – „kasdienėmis treniruotėmis“.
Treniruokitės ir treniruokite kitus, Markai Petuchauskai, iki šimto dvidešimties! Su tuo neslopstančiu litvakišku atkaklumu!
Ginas Dabašinskas
by Ginas Dabašinskas, Vilnius Jerusalem of Lithuania Jewish Community
And over those nine decades I never happened to meet theater expert, art historian and professor Markas Petuchauskas, I’ll allow myself to say in a bit of fun.
But I always knew Markas Petuchauskas is - first of all, in the constellation of the publication “Literatūra ir menas,” where my student contact with theater studies, more precisely, theater criticism, began. He is among the ranks of the other great lights – Irena Veisaitė, Egmontas Jansonas, Irena Aleksaitė and Dovydas Judelevičius, all of whom, unfortunately, have passed on.
Eight months ago, or maybe nine, I received a passage from a book about to go to press from Markas Petuchauskas. The passage was called “Fiddler on the Roof of Vilnius” and was dedicated to the memory of Vilnius-born violinist Jascha Heifetz.
The author only had one condition: not to change anything. Reading the excerpt I was quietly impressed. The text was structured as if by a perfectionist, so how could it come to mind to change anything? It’s as if you jumped to 40th Symphony and inserted a bécarre on the Andante.
The text ended up the way it was intended.
When Markas Petuchauskas’s wife Sofija mentioned the possibility to interview Markas on the eve of his birthday, I couldn’t pass up the chance.
I spent almost two hours in front of the camera with Markas Petuchauskas in his comfortable home on Trimitų street, Vilnius. I kept one eye on the working of the camera, the other on my interlocutor and the third on the thread of the story, I swam within his monologue. As Markas dived into events which took place eight, six, five decades ago, time seemed to disappear for him.
As I listened this banal saying popped into mind, paraphrased as “but the Time fears Markas Petuchauskas!”
Mark had written down one thing and the other on a leaflet, which, by the way, never unfolded. Mark answered the question at the end of the conversation about how he managed to preserve a bright memory and sharp thinking by climbing the mountain of his century with the help of K. Stanislavsky – "daily workouts".
Train and train others, Markas Petuchauskas! Up to one hundred and twenty! With that Litvak perseverance!
コメント