Kai mėgini prisiminti žydų bendruomenės narius, tarpukario Lietuvos politiniame bei visuomeniniame gyvenime palikusius ryškiausią pėdsaką, viena pirmųjų į galvą atėjusių pavardžių - Vygotskis (1857-1941).
Jakovo (lietuviai jį vadino Jokūbu) Vygotskio politinė veikla – gyvenimą trukęs (ir, deja, tragiškai užsibaigęs) tarnavimas ne tik žydų bendruomenei, bet ir Lietuvos valstybei. Todėl J.Vygotskio pavardė aukso raidėmis yra įrašyta į Lietuvos valstybės istoriją.
Jakovas Vygodskis gimė 1857 m. birželio 3 d. Bobruiske (Baltarusija) pamaldžių chasidų šeimoje. Tėvas Jechielis Vygodskis su šeima 1860 m. iš Baltarusijos persikėlė gyventi į Lietuvą. Jakovas mokėsi ješivoje Vilniuje, vėliau – Marijampolėje, ten šeimai persikėlus darbo reikalais (Jakovo tėvas organizavo Rusijos armijos aprangos tiekimą).
Pasirinkęs gydytojo profesiją J.Vygotskis sėkmingai įstojo į Peterburgo Karo medicinos akademiją, ją baigęs keletą metų žinias gilino Vienoje, Berlyne, Paryžiuje. Vertėsi ginekologine ir pediatro praktika, kaip gydytojas buvo gerbiamas ir puikiai vertinamas. J.Vygotskis, turėjęs galybę įvairiausių pareigų, beveik visą gyvenimą ne tik gilinosi į savo srities mokslinę literatūrą, bet ir pats dirbo mokslo tiriamąjį darbą.
Įveikęs keturiadešimties metų amžiaus ribą J.Vygotskis pradėjo labiau domėtis politika bei visuomeniniais judėjimais. 1903 metais į Vilnių atvykus Pasaulio sionistinio žydų judėjimo iniciatoriui Teodorui Hercliui susidomėjo sionizmo idėjomis, įsitraukė į sionistinį judėjimą. Nors J.Vygotskis tapo sionistų bendruomenės pirmininku, vadovavo Vilniaus skyriaus valdybai, tačiau nevengė ir visuomeninių darbų, susijusių su profesine veikla - 1908 m. buvo įkurta Žydų gydytojų sąjunga ir J.Vygotskis tapo jos pirmininku. Iš J.Vygotskio akiračio taip pat neišsprūdo ir Rusijos, kuriai tuo metu priklausė istorinė Lietuva, politinės aktualijos. J.Vygotskis kartu su bendraminčiais Vilniaus regione įkūrė kadetų partijos (Rusijos imperijos liberalų politinė jėga) skyrių, tapo jo pirmininku.
Pirmojo pasaulinio karo metais J.Vygotskis - Pagalbos žydams dėl vokiečių okupacijos komiteto narys, okupacinės vokiečių valdžios persekiotas, 1917 m. ištremtas. J.Vygotskio konstituciniai demokratai iš esmės rėmė Lietuvos nepriklausomybės idėją, todėl jis (kartu su Šimšonu Rozenbaumu ir Nachmanu Rachmilevičiumi) 1918 m. gruodžio 11 d. buvo kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą (LVT), kuri buvo pagrindinis Nepriklausomybės variklis. J. Vygodskis, kiek tik leido jo jėgos, prisidėjo prie Lietuvos valstybės stiprinimo sunkiausiu jaunai Lietuvos valstybei laikotarpiu.
J.Vygotskis 1918 m. lapkričio 11 d. - 1918 m. gruodžio 26 d. Augustino Voldemaro Ministrų kabinete - ministras be portfelio žydų reikalams, organizavo žydų savivaldą. 1918 m. gruodžio 26 d. - 1919 m. sausio 5 d. Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete - taip pat ministras be portfelio žydų reikalams. Antrojoje Lietuvos Vyriausybėje J. Vygodskio iniciatyva ir jo didžiulėmis pastangomis buvo priimtas svarbus nutarimas – perimti į LVT rankas visą Vilniaus miesto miliciją (savigynos būrius), o vėliau, ir visą Vilniaus ūkį. J.Vygodskio ir jo artimų bičiulių pastangomis buvo rengiami ir platinami atsišaukimai „Į Lietuvos piliečius“ raginantys visų tautų vilniečius telktis kovai ir ginti Vilnių nuo artėjančios bolševikų kariuomenės. Kai Raudonoji armija užėmė Vilnių, o Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, J.Vygotskis liko Vilniuje. Savo pareigas J. Vygodskis perdavė Maksui Soloveičikui.
1919 metais Lenkijai okupavus Vilnių, J. Vygodskis ėjo visuomenines Žydų bendruomenės Prezidento pareigas. 1919-1929 m. buvo išrinktas Vilniaus Tarybos nariu. 1922 metais, kai Lenkijos valdžia nutarė organizuoti plebiscitą dėl Vidurio Lietuvos įtraukimo į Lenkijos sudėtį, J. Vygodskis Vilniaus Taryboje griežtai protestavo, kviesdamas žydų bendruomenę ir Vilniaus gyventojus boikotuoti tą nutarimą. Buvo iškviestas į Varšuvą aiškintis ir turėjo nusileisti lenkams. Nuo 1922 iki 1930 buvo renkamas atstovu į Lenkijos Seimą, kuriame priklausė tautinių mažumų sekcijai ir rūpinosi švietimo reikalais.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių J. Vygodskis ir jo artimi bičiuliai sveikino Lietuvos kariuomenę ir nuoširdžiai džiaugėsi Lietuvai atgavus Vilnių. Prasidėjus vokiečių okupacijai J.Vygodskis, puikiai mokėjęs vokiečių kalbą, kreipėsi į okupacinę vokiečių vadovybę, protestuodamas prieš žydų žudynes. Po kelių dienų, 1941 m. liepos 24 d., J. Vygodskis, kaip politinis veikėjas, buvo gestapo areštuotas ir įkalintas Lukiškių kalėjime.
Istoriko Izraelio Lemperto duomenimis Lukiškių kalėjime Jokūbas Vygodskis mirė 1941 m. liepos 28 d. (Izraelis Lempertas. Litvakai. – V., 2005. – p. 61). Žurnalistas Vilius Kavaliauskas rašo, kad „Jokūbas Vygodskis (1857-1941) – gydytojas, Lietuvos žydų politinis veikėjas. Nuo 1918 metų lapkričio iki 1919 metų balandžio Žydų reikalų ministras. Sušaudytas Paneriuose (Vilius Kavaliauskas. Pažadėtoji žemė. – V., 2013. – p.54.).
Jakobo (Jokūbo) Vygodskio vardas yra tarp tų, kurie aukso raidėmis įrašyti į Lietuvos istoriją. Tiesa, tos raidės dar nepakankamai ryškiai šviečia, tačiau neabejotina: J. Vygodskis, jo gyvenimas ir veikla – pamokantis, įkvėpiantis pavyzdys, galintis suartinti ir sutelkti.
Parengė Rasa Lazauskaitė