„Yiddishe Mame“ iš Vilniaus: meilė, intelektas ir šiek tiek „žydiško penicilino“
- vilniusjews
- prieš 7 dienas
- 2 min. skaitymo
Atnaujinta: prieš 6 dienas
Gegužė Lietuvoje prasideda pačia šilčiausia švente – Motinos diena. Nors žydų kultūroje motinos kultas yra fundamentalus, vilnietiška, litvakiška mama – tai fenomenalus reiškinys. Tai moteris, sugebanti vienu metu virti tobulus „kneidlach“, tikrinti lotynų kalbos linksnius ir viena ausimi klausytis, ar vaikas teisingai griežia smuiko partitūrą.
Meilė, telpanti dainoje ir lėkštėje
Daugelis mūsų esame girdėję legendinę dainą „A Yiddishe Mame“. Jos žodžiai – „Mano Jidiš mama, aš ilgiuosi tavęs labiau nei bet kada... Kaip norėčiau pabučiuoti tavo veido raukšles“ – suvirpina giliausias sielos stygas. Kas neteko mamos, tas, kaip ir dainos herojus, trokšta vėl priglausti jos ranką ir maldaudamas atleidimo nušluostyti tas ašaras, kurias kartais sukeldavome visai neapgalvotai.
Litvakų šeimose mamos meilė visada pasižymėjo unikaliu deriniu: šimtamečių tradicijų puoselėjimu, stipriu intelektualiniu pagrindu ir beribiu pasiaukojimu. Ji turi labai jausmingą pagrindą ir itin praktišką formą. Kaip teigė dainos autorius, žydų mama dažnai atsisakydavo gyvenimo malonumų, jai nerūpėjo „mados vėjai“ – visus savo sielos turtus ji rasdavo sūnaus ar dukros šypsenose.
„Pavalgyk, o tada kalbėsime apie tavo ateitį“
Ar vilnietiška mama savo meilę reiškė tik apkabinimais? Tikrai ne! Ji stiprino šeimą gyvenimiška išmintimi ir žiniomis. Jei vaikas pavalgęs, šiltai aprengtas ir skaito gerą knygą – vadinasi, mama savo užduotį šiandien atliko puikiai.
„Pavalgyk, o tada pakalbėsime apie tavo ateitį“ – tai frazė, kurią girdėjo ne viena karta Vilniaus žydų. Šiaurės Jeruzalės mamos garsėjo tuo, kad jų ambicijos vaikams neturėjo ribų: sūnūs turėjo tapti bent jau profesoriais, o dukros – labiausiai išsilavinusiomis moterimis mieste.
Intelektualinis stuburas ir virtuvės burtai
Istoriškai litvakai garsėjo racionalumu ir pagarba knygai, tad ir litvakiška mama – tai pragmatiškas šeimos strategas. Būtent iš jos paveldėjome tą garsųjį norą „viską suprasti iki šaknų“. Skirtingai nei pietų žydų bendruomenėse, kur motinos dažnai asocijuojasi su emociniu audringumu, litvakiška mama išlaiko vėsų protą ir karštą puodą.
Jos virtuvėje iš kelių paprastų ingredientų gimsta stebuklai:
Karališkoji gefilte fiš (įdaryta žuvis);
Aštrus foršmakas;
Auksinės latkės;
Saldžiarūgštė jautiena su slyvomis ir medumi.
Ir, žinoma, garsioji vištienos sriuba – „žydiškas penicilinas“, kuris, kaip sako legendos, gydo viską: nuo slogos iki nelaimingos meilės.
„A Yiddishe Mame“ šiandien
„Mama mato tavyje geriausią, net kai tu pats to nematai“, – juokaujama mūsų tautos išmintyje. Šiandien, sveikindami savo mamas ir močiutes, mes lenkiamės visai nenutrūkstamai tradicijai. Prisimename rankas, kurios minkė chalas, ir balsus, kurie dainavo lopšines jidiš kalba. Net jei dabar tos lopšinės skamba lietuviškai ar angliškai, jų esmė išlieka ta pati – besąlygiškas tikėjimas savo vaikų sėkme.
Mielos mūsų mamos ir močiutės, ačiū, kad esate mūsų gyvenimų ir mūsų „Šiaurės Jeruzalės“ saugotojos. Jūsų dėka mūsų bendruomenė išlieka stipri, išmintinga ir, žinoma... visada soti!
Su Motinos diena! 🌸🕯️
Natalja Samp
Komentarai