Nechama Lifšicaitė gimė 1927 m. spalio 7 d. muzikalioje Kauno žydų šeimoje, tad dainuodavo ji nuo ankstyvos vaikystės. Nechamos tėtis Judelis Lifšicas dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų Tarbut (hebr. „Kultūra“) gimnazijoje, vėliau – gydytoju nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir Kauno karo ligoninėje. J. Lifšicas tapo pirmuoju Nechamos muzikos mokytoju – mokė griežti smuiku ir dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Nechamai kartu su mama teko trauktis į Uzbekistaną. N.Lifšicaitės dukra Roza Litay pasakoja: „Prasidėjus karui mano mama kartu su močiute atsidūrė Uzbekistane. Joms ten tikrai nelengvai sekėsi, teko badauti, bet kažkaip išgyveno. Paskui prisimindavo: galvodavom, Dieve mano, kai grįšim į Lietuvą ir papasakosim, kaip mums buvo sunku... Kai sužinojo, kas nutiko likusiems čia, suprato, kad ten visai nebuvo sunku.”
Po karo Nechama mokėsi tuometinėje Kauno konservatorijoje, vėliau LTSR konservatorijoje Vilniuje ir savo muzikinę karjerą pradėjo kaip operos solistė. Tačiau tradicinės žydų melodijos ir dainos, su kuriomis ji užaugo tėvų namuose, nuolat skambėjo merginos atminty ir širdyje, todėl tėvo paraginta ji grįžo prie savo muzikinių ištakų ir su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais pradėjo kurti muzikinę programą jidiš kalba.
Nepaisant Sovietų Sąjungoje vykdytos antisemitinės politikos, N. Lifšicaitė į savo repertuarą ėmė įtraukti vis daugiau jidiš dainų, pavyzdžiui, dainas, skambėjusias Vilniaus ir Kauno getuose. Tai ji darydavo apdairiai, po naujais, neutraliais pavadinimais slėpdama tradicines žydų melodijas. Nechama savo balso, žodžių, gestų magija scenoje atkūrė tai, ką du totalitariniai režimai buvo nugramzdinę į praeitį – tradicinį žydų gyvenimą miestuose ir miesteliuose. Jos asmenyje klausytojai regėjo ir rabiną, ir batsiuvį, kepėją ir siuvėją. Dainininkė tapo viena pirmųjų kūrėjų, išdrįsusių gaivinti Holokausto atmintį. Jos progamoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų. Pasirodymų metu būdavo platinama ir keičiamasi draudžiama literatūra, slapta minimos žydų šventės ir kitaip skatinamas žydų tautinis samoningumas.
Žmonės, lankę jos koncertus šiapus, paskui ir anapus geležinės uždangos, vadino Nechamą „žydų lakštingala“, „nutildytu Sovietų Sąjungos žydų balsu“. Net ir 1969 m. išvykusi gyventi į Izraelį dainininkė niekada nepamiršo Lietuvos. N. Lifšicaitė lydėdavo Izraelio politikus ir diplomatus kelionėse į užsienį, ten pasakodavo apie Sovietų Sąjungos žydų padėtį, taip tapdama tuo nutildytu Sovietų Sąjungos žydų balsu.
Vos tik Lietuva paskelbė apie Nepriklausomybės atkūrimą, Nechama Lifšicaitė atvyko su koncertine programa į tėvų žemę. Jidiš lakštingalos gyvybė tyliai užgeso Tel Avive 2017 metų balandį. N.Lifšicaitės dukra Roza Litay didelę N. Lifšicaitės dokumentų ir fotografijų archyvo dalį padovanojo Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.
Vasario 25 d. virtualiame susitikime muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė kalbino Nechamos Lifšicaitės (1927-2017) dukrą Roza Litay. Susitikimo metu buvo galima išgirsti apie vieno žmogaus gyvenime sutilpusius kontrastus: vaikystę muzikalioje šeimoje prieškario Kaune – tėvo, Lietuvos kariuomenės gydytojo, jidiš ir hebrajiškas dainas, smuiko pamokas bei mamos dainuojamą Maironio poeziją. Apie profesionalią operos dainininkės karjerą ir grįžimą prie tautinių melodijų bei dainų, skambėjusių Vilniaus ir Kauno getuose, taip pat - apie repatriaciją į nauja tėvyne tapusį Izraelį ir meilę gimtajai Lietuvai, į kurią nuolatos sugrįžtama kūryba, mintimis, prisiminimais.
Dalis susitikimo įrašo yra čia: