Su Raimondu Savicku susitikome Lietuvos žydų bendruomenės erdvėse, dar prieš įvykius Ukrainoje, anoje epochoje, arba, kaip sakysime vėliau - dar prieš Karą. Ore įtampa jau tvyrojo, kaupėsi net ne įtampos rūkas, o sunkūs akmenys, rieduliai, kuriems pajudėti reikėjo mažiausio akmenėlio, lašelio, todėl, visai natūralu, kad pokalbis prasidėjo nuo tų mūzų, kurios tyli atsidūrusios pabūklų taikiklyje.
Šiaip, norėjosi pakalbėti ne apie tą piktą triukšmą, ardantį kasdienybę, priverčiantį nutilti patį gyvenimą, kreipiantį jį keliais šalutiniais ir klystkeliais, o apie dalykus amžinus, aktualius visais laikais.
Su Raimondu anksčiau esame susidūrę. Kažkada šnekinau jį Žinių radijuje, tačiau tai buvo senokai. Esame buvę kaimynais, mūsų langai Vilniaus senamiestyje kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą. Raimondo tėvą Augustiną Savicką, sakyčiau, įspūdingų matmenų ir tapytoją, ir asmenybę, prisimenu iš vaikystės, jis padraugaudavo su mano tėvais, lankėsi pas tuometiniuose mūsų namuose P.Cvirkos (dabar J.Jasinskio) gatvėje.
Norėjosi pakalbėti apie laiką, individualų ir istorinį, amžinybę ir amžiną pasimetimą amžinų klausimų akivaizdoje. Apie gyvenimo prasmę, kiek dar šiandien tai aktualu ir ką su tuo daryti. Apie menininko saviraišką, neapribotą vaizdų, spalvos, linijos, formos.
Norėjosi šnektelėti apie nestilingą šiuolaikinį stilių, kai regis ir nebelieka tų -izmų, nes viskas susimaišo ir persimaišo greičiau, negu koks impresionizmas ar fovizmas išsikristalizuoja ir tampa pastebimas bei įtakingas.
Ir apie Savicko dailės mokyklą, kuri veikia Lietuvos žydų bendruomenės erdvėse ir leidžia prisiliesti prie meno pagrindų labai skirtingų patirčių žmonėms.
Beje, kiek teko patirti, atmosfera studijoje tikrai kūrybinga, skatinanti ne tik pažinti tapybos meistriškumo paslaptis, bet ir pažinti save, susivokti savyje. Studijoje mėginau pagauti vieną kitą vaizdą, bet filmavimui, kaip ir tapymui, reikalingi tvarūs - toks dabar madingas žodelis - įgūdžiai, todėl kaip susidėliojo, spręsti Jums. Kaip įprasta tokiais atvejais sakyti - kas nenusisekė ar nusisekė mažiau, tai dėl netobulo vaizdo ir nevikriai suformuluotų klausimų, kuriuos iš esmės jau atpasakojau ir kuriuos palikau už borto, kad neblaškytų dėmesio. O kas pavyko - tik pašnekovo, gelbėjusio padėtį, dėka;) Na, o po Raimundo savotiško prieštakčio apie pabūklus ir mūzas, pradėti pamėginau nuo tam tikros provokacijos, turėjusios supurtyti tolimesniam pašnekesiui. Galėjau rizikuoti imtis modernios skulptūros pradininko Lietuvoje Juozo Mikėno paminklo P.Cvirkai, bet pasvarstęs apsistojau ties kito skulptoriaus, Vlado Urbanavičiaus, kūriniu "Krantinės arka" - toks, beje, oficialus vadinamojo vamzdžio prie Gedimino kalno ir Neries vingio, pavadinimas. Menas tai ar nemenas, piktinantis jis, ar nepiktinantis. Nes bet kuriuo atveju - provokuojantis. Šis kūrinys, manyčiau, sukėlė tiek kalbų apie tai, kas yra menas, o kas - ne, kad vien todėl teisėtai galėtų vadintis ir meno faktu, ir lakmuso popierėliu, pasakančiu kažką ne tiek apie tą krantinės arką, o apie tą, kuris ją vertina.
Ginas Dabašinskas
With the painter Raimondas Savickas, member of Our Community - about vita brevis, short-term life and ars longa, eternal art;)