„Buvo buvo Vilnius“, taip skelbė Iljos Bereznicko sukurtas plakatas apie pirmąjį viešą pasirodymą
Vaidino aktoriai Arūnas Sakalauskas, Kristina Mauruševičiūtė, Vilma Raubaitė, Marius Povilas Elijas Martynenko ir Rafailas Karpis, kuris taip pat ir dainavo. Muzikinę dalį atliko ansamblis Rakija Klezmer Orkestar.
Tai pjesė apie prieškarinį Vilnių, tiksliau, žydų gyvenimą Vilniuje čia gyvenusio rašytojo Abraomo Karpinovičiaus (1918-2004) akimis. Karpinovičius rašė jidiš kalba, rašė tik apie Vilnių, nes vidiniu savo gyvenimu negalėjo nuo jo atitrūkti iki pat mirties, ir išleido keletą apsakymų rinkinių. Lietuviškais vertimais jis prakalbo 1998 m., kai leidykla "Tyto Alba" išleido rinkinį, pavadintą „Paskutinis Vilniaus pranašas“.
Kai 2017 m. Vilniaus žydų teatras, įregistruotas 2015 m., ėmėsi šio projekto, negalėjo įsivaizduoti, kokie kūrybiniai sunkumai jo laukia A. Karpinovičiaus kūrybą bandant perkelti į sceną. Jo su didele meile vaizduojamas paprastų Vilniaus žydų gyvenimas, persmelktas jautraus humoro, o kartais tragizmo nuojautos ir liūdnos baigties, skleidžiasi daugiausia autoriaus naratyvu, o įsipinantys, kad ir sodrūs, gyvi bei vaizdingi dialogai ar polilogai nepateikia pakankamai medžiagos sceniniam vaizdui. Bandant kurti scenas vien šių dialogų ir įmanomų kontekstinių užuominų pagrindu prarandama didžioji dalis tos ypatingos A. Karpinovičiaus dvasios. Kita vertus, visi apsakymai turi savo skirtingus herojus ir pasakoja visiškai skirtingas istorijas. Juos vienija tik Vilniaus erdvė su autentiškais gatvių pavadinimais, namų numeriais ir vietovėmis. Tai liudija, kad apsakymuose veikia realūs prototipai. Bet niekas nerado rakto, kaip apjungti keletą apsakymų į vieną bendrą istoriją, nors pradžioje toks sumanymas buvo ir jis nepavyko.
Trumpiau tariant, šis pirminis iššūkis labiausiai trukdė pajudėti iš vietos. Keitėsi režisieriai, kurie imdavosi, o paskui mesdavo šį darbą, iš sudarytos trupės pasitraukė keli aktoriai.
Vienu metu atrodė, kad atsirado labai šviesi ir daug žadanti perspektyva, kai žinomas Holivudo aktorius ir pedagogas Barry Primus susidomėjo ir sutiko režisuoti spektaklį. Jis pasiūlė kolektyvinės kūrybos kelią, kai kiekvienas aktorius, pasirinkęs herojų, ima jį improvizuoti. Čia įsijungia kiti su savo herojais, gimsta scenos, kažkas stebintis užrašinėja labiau pavykusius momentus, ir taip pamažu randasi kolektyvinės kūrybos vaisius. Matėsi, kad aktorių akyse sužibėjo susidomėjimo liepsnelės, jie užsidegė nerti į tokį kūrybinį eksperimentą, bet tai buvo Barry Primus asmeninės charizmos dėka. Labai panašu, kad viskas būtų puikiai pasiteisinę, visi galėjo patirti aktorinį azartą, bet čia kirto karantinas, o B. Primus liko už Atlanto. Bandyta kažką komunikuotis per zoom, bet tai buvo ne tas, o ir įkvėpimas ėmė vėsti.
Nuostabu, kad Arūnas Sakalauskas liko gal labiausiai užsikrėtęs Barrio inspiracija ir kantriai neleido užgesti rusenančiai vizijai. Įsijungė Marius Povilas Elijas Martynenko, prisidėjęs prie sceninio sprendimo paieškų ir teksto adaptacijos, vietoj iškeliavusio Anapilin Fausto Latėno muzikos ėmėsi Rakija Klezmer Orkestar.
Viso to rezultatas, kad į nedidelę Vilniaus žydų viešosios bibliotekos salę (o paskui visi sutiko, kad spektakliui labai dera būti kameriniam), reikėjo stabdyti norinčių registraciją, kad pusantros valandos vaidybos ir muzikos niekam neprailgo. A. Sakalauskas virkdė žiūrovus Paskutinio Vilniaus pranašo monologu, R. Karpis kilnojo stogą savo dainavimu, o žiūrovai pabaigoje plojo atsistoję.
Visi šio nedidelio ir pirmą kartą į viešumą išėjusio teatro dalyviai supranta, kad po premjeros pasimato, ką reikia glaistyti ir tobulinti. Norisi sau palinkėti, kad projektas išaugtų į ne tik Vilniuje vykstančius pasirodymus, bet taip pat ir į gastroliuojantį po Lietuvą (pradžiai) teatrą.
Daugiau pamatyti bus galima per LRT žydų kultūros laidą "Menora", o taip pat Vilniaus žydų viešosios bibliotekos youtube profilyje.
Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Pasaulinio žydų kongreso Tarptautinis jidiš centras.
Žilvinas Beliauskas