— Ar komunizme bus penktoji grafa?
— Penktos nebus, bet atsiras šeštoji, kuri reikalaus atsakyti: “Ar prie sovietų buvai žydas?” Faina Ranevskaja
“Aš prie sovietų buvau penktosios grupės invalidas” – byloja vyresniosios kartos žydų juodasis humoras. Sveikatos sistemoje tokios grupės, žinoma, nėra, ją sukūrė penktoji grafa. Penktoji grafa (penktasis anketos punktas) – tai diskriminavimas pagal tautybę, reikalavimas nurodyti tautybę sovietų pasuose. Penktasis anketos puslapis žmones skirstė į pirmarūšius ir antrarūšius – kam galima studijuoti prestižiniuose universitetuose, užimti vadovaujamas pareigas, leisti važiuoti į užsienį, o kas nurašomas, nes ne “tos” tautybės. Penktoji grafa sovietų pasuose egzistavo iki pat Nepriklausomybės.
Nuo 2015-ųjų metų sausio pirmos dienos Lietuvos pasuose vėl atsirado tautybės grafa. Tautybė įrašoma laisvanoriškai, rašytiniu prašymu.
Savo paskaitą Vilniuje psichoterapeutas Armandas Volkas simboliškai pradeda nuo etninės kilmės pristatymo:
Mano vardas Armandas Volkas ir aš esu žydas.
Aš esu žydų kilmės.
Aš esu žydų kilmės amerikietis.
Je m‘appelle Armand Volkas et je suis Francais.
Aš prancūzas.
Aš – Holokaustą išgyvenusių tėvų vaikas, Lenkijos žydės ir Lietuvos žydo sūnus.
„Kalbėdamas apie savo etninę kilmę, jaučiu savo protėvių šmėklas“ – sako Armandas.
Aš irgi jas jaučiu, kai dramos terapijos grupėje viešai prisistatau – „Aš esu žydė.“
„Ką dabar jauti?“ – klausia Armandas. Prisipažįstu, kad jaučiuosi nesmagiai, sunkumas spaudžia krūtinę, nevalingai susigūžiu, delbiu akis į grindis.
„Jautiesi purvina žyde, ar ne?“ – sufleruoja psichoterapeutas.
Panašiai. Aš jaučiuosi kalta be kaltės.
Armando Volko psichoterapinis metodas panašus į Viktoro Franklio logoterapiją – padeda įžvelgti prasmę kiekvieno ir kiekvienoje kančioje.
Prasmės paieškos
Armandas Volkas gimė Prancūzijoje, Lenkijos žydės Celine Perla ir Lietuvos žydo Bernardo Volko šeimoje. Celine ir Bernardas susipažino Aušvice. Armandas savo tėvus vadina nuostabiais žmonėmis, kuriems teko išgyventi nežmonišką pažeminimą, bet kančia jų nepalaužė – jie sugebėjo išsaugoti orumą.
Aš sugėriau tėvų patirtis su motinos pienu, per istorijas, prisiminimus ir nutylėjimus, kuriais buvau maitinamas prie pietų stalo. Aš prarijau tėvų kančią nekramtydamas, taip ji, nesuvirškinta, apsigyveno manyje, tapo manęs dalimi. Mėginau apsimesti, tarsi tų istorijų nebūta, tačiau tai buvo neįmanoma, istorijos niekur nedingo, neišsitrynė. Jos apsigyveno mano tapatybės plyšiuose. Iškilo dilema – kaip toliau gyventi su praeities palikimu. Istorinių traumų žaizdos mane įkvėpė padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Ką aš darau? Aš ieškau prasmės. Bendrinu istorijų prisiminimus ir kartu jas liudiju. Aš dirbu su traumomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Aš tiriu, kas vyksta, kai iškyla asmeninės ir kolektyvinės patirtys, kai vieno žmogaus istorija, liūdesys ir gedėjimas tampa visos tautos, visos šalies gyventojų istorija. Prisiminimai yra svarbūs, juos puoselėdami mes rodome pagarbą mirusiems. Bet su prisiminimais reikia elgtis atsargiai – juose išbūti, bet nepasilikti. Kad nepaskęsti kaltėje ir kaltinime.
Armandas Volkas įsitikinęs, kad potencialus pažeidėjas ar netgi nusikaltėlis gyvena kiekviename žmoguje. Niekas nežino, kaip pasielgtų, jei būtų priverstas rinktis – gelbėti savo artimo ar svetimo gyvybę. A.Volkas sako, kad naciai buvo jo vaikystės pabaisos, kurių jis atsikratė sužmogindamas juos. Juk net ir didžiausias niekšas yra kažkieno mylintis tėvas ar mama, dukra ar sūnus. Be abejonės, kur kas paprasčiau skriaudiką nurašyti kaip išgamą, užuot suvokus, kad jis irgi žmogus, kuris myli, juokiasi, kažkuo rūpinasi ir vardan kažko aukojasi. Žmonės klysta, kartais ne savo noru daro lemtingus sprendimus – bet koks pasirinkimas nėra teisingas, jei aplinkybės priverčia rinktis tarp dviejų blogių.
Tėvai
Armando tėvas Bernardas Volkas litvakas – gimė Jonavoje, religingoje šeimoje. Skirtingai nuo savo tėvų, Bernardas buvo ateistas, prijautė komunistinėms idėjoms. Jo kairiosios pažiūros susiformavo kaip atsakas į antisemitizmą, ekonominę bei socialinę neteisybę. 1936 metais Bernardas prisijungė prie Tarptautinės Brigados, Ispanijoje kovojo prieš fašistinę Franco diktatūrą. Pilietiniam karui pasibaigus, Bernardas trumpam sugrįžo į Lietuvą, aplankė tėvus. Jis nežinojo, kad savo tėvus mato paskutinį kartą. Bernardo visą šeimą išžudė naciai – suvertė į bendrą duobę, kurią privertė patiems sau išsikasti.
1942-aisiais, būdamas 26 metų, Bernardas kartu su dar 12 savanorių parašiutu nusileistas Baltarusijoje organizuoti pasipriešinimo judėjimą. Tik jam ir dar vienam pavyko gyvam nusileisti. Bernardas metus laiko dalyvavo pogrindžio žydų Geto pasipriešinimo judėjime. Galiausiai buvo suimtas kaip žydas ir deportuotas į Aušvicą.
Bernardas – antrasis Celine Perla vyras. Su savo pirmuoju vyru Celine pabėgo į Paryžių 1930-aisiais. Armandas – antrasis Celine sūnus. Armando brolis gimė tais pačiais metais (1940), kai naciai užėmė Paryžių. Celine vyras buvo paimtas karo belaisviu. Celine nusišviesino plaukus, pakeitė vardą, dokumentus ir prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo – kontrabanda gabeno ginklus, literatūrą ir padėjo žydų vaikus išvežti į Šveicariją. Celine žinojo, kad pasipriešinimo judėjimo dienos suskaičiuotos. Norėdama išgelbėti savo pirmagimį, kuriam tuomet buvo 2,5 metų, jį atidavė prancūzų šeimai Normandijoje. Netrukus Celine suėmė ir išvežė į Aušvicą. Išsipildė blogiausias scenarijus – ji atsidūrė medicininių eksperimentų bloke („Blokas 10“), kuriame daktaras Josefas Mengele ir Klauberis atliko sterelizavimo eksperimentus.
„Aš – gyvas įrodymas, kad mama išgyveno“ – šypsosi Armandas Volkas.
Likimas lėmė, kad mano tėvai susipažino Aušvico lageryje. Išgirdęs, kad mamai reikia batų, tėtis slapta juos perdavė. Taip karo siaube susitiko dvi sielos ir pamilo viena kitą.
Bernardas savo išlaisvino diena vadina 1945 m. balandžio 11 d., o Celine – 1945 m. balandžio 15-ąją.
Celine sugrįžo į Prancūziją, pasiėmė savo vaiką. Sužinojo, kad jos pirmasis vyras liko gyvas, mėgino kartu gyventi: Bet tai buvo neįmanoma. Karo metų patirtys juos išskyrė. Mano mama jau mylėjo kitą žmogų. Ji mylėjo mano tėvą.
Po karo Bernardas atvyko į Paryžių, susirado Celine. Armandas gimė Paryžiuje, tačiau tėvai nenorėjo gyventi krauju permirkusioje Europos žemėje. Volkų šeima emigravo į Ameriką.
Amerika, transformacija
Gyvenimas Amerikoje buvo kupinas paradoksų: Europoje užgyventas karo siaubas persipynė su materialistine Amerikos kultūra. Volkai nebuvo religingi, bet labai stipriai save tapatino su žydiškumu, tarpusavyje kalbėjo jidiš kalba. Armando tėvas didžiavosi savo jidiš, pabrėždavo, kad Lietuvos jidiš aukščiausios prabos, aristokratiška, ne kokia prasčiokiška lenkų jidiš.
Armando vaikystė nebuvo lengva. Pietų Kalifornijoje jis buvo vienintelis žydas savo klasėje. Jo tėvai buvo kairuoliai, o Amerika bijojo komunistų – šalį valdė dešinieji.
Armando tėvai buvo ne aukos, o didvyriai, bet ir juos persekiojo praeities šmėklos. Bernardą kamavo potrauminio streso sindromas, nevalingo pykčio protrūkiai, kuriuos išliedavo ne tik žodžiais, bet ir kumščiais.
Drovusis Armandas surado prieglobstį teatre: Teatras mane išlaisvino, išmokė ne tik paleisti emocijas, bet ir jas transformuoti. Jei ne teatras, aš būčiau kaip reikiant depresuotas jaunuolis. A.Volkas baigė menų magistrą (MFA), ėmė dirbti su eksperimentine teatro grupe Los Andžele. Gimė unikalus spektaklis – apie Holokaustą išgyvenusių tėvų vaikus. Ant scenos suvaidintas tikras gyvenimas, aktoriai vaidino save, savo tėvų istorijas – neišliūdėtą skausmą, užgniaužtą pyktį, kaltinimus: Mes palietėme jautriausią nervą. Po karo praėjo 30 metų, išgyvenusieji pagaliau pradėjo kalbėti. Jų vaikai pradėjo atrasti vieni kitus. Mes visi jautėme poreikį suvirškinti Holokausto patirtis ir tokiu būdu iš jų išsilaisvinti.
8 dešimtmečio viduryje ėmė kurtis paramos grupės, Holokausto palikuonys pradėjo dalintis patirtimis. Iš pradžių tai buvo labai sveikas reiškinys, bet jis užtruko. Per ilgas kapstymasis, skausmo rakinėjimas žaizdos negydo – tik gilina. Tai suvokęs, A.Volkas pradėjo ieškoti būdų kaip transformuoti viktimizaciją:
Man parūpo mano kartos vokiečiai. Ką mąsto, kaip jaučiasi karo nusikaltėlių vaikai. Panūdau suprasti potencialų nusikaltėlį kiekviename mūsų. Ar jis sutramdomas ir jeigu taip, tai kaip?
1986 metais A.Volkas metus laiko dirbo su 21 metų jaunuoliu, kuris peiliu nužudė moterį ir 18 mėnesių vaiką:
Aš mėginau perprasti nusikaltėlio mąstymą. Panaudojau dramos terapiją, kad jį grąžinčiau į akimirką, kai jis išsitraukė peilį ir įsmeigė į aukų kūnus. Aš norėjau pažinti nusikaltėlio protą. Stengiausi suvokti nužmogėjimo mechanizmą, kaip žmonės tampa nusikaltėliais, kaip ir kas juos priverčia žudyti, prievartauti. Jaunuolis buvo nuteistas mirčiai, bet mano liudijimų dėka bausmė buvo sušvelninta.
Ši patirtis A.Volką įkvėpė toliau dirbti su vykdžiusiais nusikaltimus. Norėjo suvokti Holokausto blogį, kodėl naciai atėjo į valdžią, kaip atsitiko, kad jiems dauguma pakluso.
1989 metais Oklende (Kalifornija) A.Volkas surengė Holokaustą išgyvenusiųjų ir Trečio Reicho palikuonių susitikimą. Jie tris dienas praleido kartu, tyrinėdami praeities traumas:
Mes vaidinome, persikūnijome, inscenizavome savo ir kitų istorijas bei sapnus, prisiminimus, neatsakytus klausimus ir abejones. Mes ginčijomės, šaukėme, verkėme. Mes piešėme, tapėme, kūrėme eiles. Kūrėme personažus. Mes liūdėjome. Mes lietėmės, glamonėjomės, apsikabinome... Rezultatas pribloškė – visi pajutome tarpusavio ryšį. Transformacija įvyko. Tai mane įkvėpė vystyti savo dramos terapijos metodą.
Pokyčių žingsniai
Terapinį poveikį patiria ne tik dramos terapijos dalyviai. Poveikis raibuliuoja kaip vanduo, kai į jį metamas akmenukas. Seminaro dalyviai kalba, bendrina savo patirtis, apie jas sužino kiti. Taip pradeda keistis nuostatos, griūna įsitikinimai.
Pirmas žingsnis sunkiausias – reikia įtikinti konfliktuojančias puses susitikti. Be gyvo susitikimo neįmanoma sugriauti mito, kad susišnekėjimas neįmanomas. Kad kalbėjimasis su „priešu“ yra išdavystė. Kalbėjimasis – tai emocinio gijimo pradžių pradžia.
Antras žingsnis – bendrystės užmezgimas per istorijas. Klausydami kitų istorijų, girdėdami kito skausmą, mes žadiname empatiją. Draugystė, atjauta nugali istorinį priesaką nekęsti vienas kito. Suvokimas, kad ekstremali situacija gali pažadinti žiaurumą, sutaiko ir išlaisvina.
Trečias žingsnis – liūdesys, gedėjimas. Žmonės turi išverkti, išgedėti savo protėvių skausmą. Kol to nepadarysime, skausmas toliau bus perduodamas iš kartos į kartą.
Ketvirtas žingsnis – bendra kūryba, kurios dėka gimsta spektakliai, prisiminimų ritualai. Spektaklyje vaidinami jausmai pradžioje žadinami, vėliau tirštinami. Galiausiai pasiekia kulminaciją, virsta katarsiu ir tik tuomet atslūgsta. Emocinę transformaciją patiria ne tik spektaklio dalyviai, bet ir žiūrovai.
1995 metais, 50 metų po karo pabaigos, Armandas aplankė Aušvicą. 10 bloką, kuriame jo mama buvo operuota. Dujų kameras. Birkenau lagerio „degančius laukus“, kuriuose savaitėmis buvo deginamos milžiniškos lavonų krūvos.
Aš nemačiau gražesnių lauko gėlių, nei tos, kurios žydi „degančiuose laukuose.“ Štai taip gamta siaubą transformavo į grožį. Mano tėvų didvyriškumo ir išgyvenimo istorijos tapo mano gyvenimo alegorijomis, vertybėmis ir pamokomis. Jos mane išmokė, kad tylėti negalima, jei matai neteisybę. Privalai kalbėti. Kokie bebūtų sunkumai, negalima prarasti vilties.
Politiniai sprendimai bejėgiai ir beprasmiai, jei nesuprantame žmogaus prigimties, neišsiaiškiname svarbiausių poreikių.
Armandas Volkas įsitikinęs, kad dramos terapija gali transformuoti visuomenę. Dramos terapija – tai mūsų laikų pasipriešinimo judėjimas, tai parašiutas, kuris padeda nusileisti už neapykantos, agresijos, nesantaikos zonos:
Mes visi esame istorijų paveldėtojai. Paklausk savęs, kokią istoriją nešioji savo širdyje, ar tai nėra iš kartos į kartą perduodamos depresijos našta? Gal atėjo laikas ją paleisti, palikti praeičiai?
Dramos terapeutas Armandas Volkas rengia istorinių žaizdų gydymo seminarus visame pasaulyje: japonams ir kinams, izraeliečiams ir palestiniečiams, Kosovo serbams ir albanams, armėnams ir turkams.
Dingtelėjo mintis ir paklausiau: „Armandai, gal būtų įdomu panašų projektą įgyvendinti ir Lietuvoje – su Holokaustą išgyvenusių ir naciais kolaboravusiųjų vaikais ir vaikaičiais?“
„Mielai, man būtų garbė, labai norėčiau tokio projekto“ – sako A.Volkas, su kuriuo kalbamės po Tarptautinės konferencijos „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai.“ Konferencija vyko Vilniuje, kovo 5-6 dienomis, ją surengė Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerija.
Comments