Kiekvienas miestas ar miestelis praeina tam tikrą susivokimo etapą, kai pradedama ieškoma atsakymo į klausimą „Kas iš žinomų žmonių yra susijęs su šia vieta“?
Nedidelis Lietuvos miestelis Druskininkai – ne išimtis.
Pirmoji pavardė, kuri ateina į galvą - Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, lietuvių dailininkas ir kompozitorius, kurį laiką gyvenęs Druskininkuose. Prisimena ir Lenkijos diktatorius Juzefas Pilsudskis, mėgdavęs čia ilsėtis ir gydytis. Pedagogas Karolis Dineika, gydomosios kūno kultūros specialistas - jo vardu pavadintas vienas iš miesto parkų. Visi šie žmonės vienaip ar kitaip prisidėjo prie Druskininkų garsinimo.
Bet tikrą europinę, netgi pasaulinę dimensiją Druskininkams suteikė skulptorius Žakas Lipšicas, kiekviena patogia proga pabrėždavęs savo kilmę.
1996 m. Druskininkuose atidaryti Ž. Lipšico memorialinis muziejus (Šv. Jokūbo g. 17) ir menininko vardo skulptūrų parkas (Maironio g. 22), eksponuojantis net 19 įvairių skulptorių darbų.
Tačiau daugiau kaip prieš šimtmetį, XIX a.-XX a. pradžios Druskininkuose, Žakas tebuvo vienas iš daugelio berniukų, svajojančių apie plataus pasaulio galimybes. Tuo tarpu jo tėvas Abraomas Lipšicas buvo gerbiamas klestinčios žydų bendruomenės narys, puikiai žinomas visiems druskininkiečiams ir miesto svečiams, 1909 m. Druskininkuose įkūręs prestižišką viešbutį „Central“. Jį galima pamatyti ir šiandien – viešbutis (Šv. Jokūbo g. 22) išsaugojo autentišką architektūrą ir išorės dekorą.
Nors žydai Druskininkuose įsikūrė gana vėlai – tik XVIII a. pab., tačiau jau XIX a. pusė druskininkiečių buvo žydų tautybės. 1853 m. Druskininkuose buvo atidaryti pirmieji labdaros namai, į kuriuos atvykdavo gydytis neturtingi žydai iš aplinkinių vietovių, o netrukus gydytojo J. Pileckio iniciatyva Druskininkuose buvo atidaryta ir neturtingų žydų ligoninė.
Druskininkų sinagoga stovėjo pačioje kurorto širdyje – greta Vilniaus alėjos. Aplink ją buvo įsikūręs visas žydų amatininkų kvartalas. Čia žydai, kaip ir daugelyje Lietuvos miestų bei miestelių, aktyviai vertėsi amatais, prekyba. Po Antrojo Pasaulinio karo mieste nebeliko gausios ir iniciatyvios žydų bendruomenės, nebeliko ir sinagogos, o buvusių parduotuvėlių vietas perėmė kiti.
Apsupti miškų Druskininkai visada didžiavosi trimis gamtos stebuklais: mineraliniu vandeniu, gydomuoju purvu ir tyru oru. Sakoma, kad miesto vardas susijęs su mineralinių druskų turinčiomis versmėmis, o žodis „druskininkas“ apibūdina besiverčiantį druskos gamyba bei pardavimu.
Druskininkų šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietos gyventojai, kurie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos šaltinius greičiau gyja žaizdotos kojos. Vilniaus universiteto profesoriui Ignacijui Fonbergui atlikus ir paskelbus mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimus, Rusijos imperatorius Nikolajus I patvirtino Druskininkų kurorto įkūrimo projektą. Tačiau tik iniciatyvios ir verslios žydų bendruomenės dėka Druskininkuose atsirado gydyklos ir miestas tapo populiariu kurortu.
XIX a. vid. - XX a. pr. tapo kurorto klestėjimo periodu, kai Druskininkai buvo ne tik gydymo sūriaisiais šaltiniais, purvu traukos objektu, bet ir pramogų vieta – čia vykdavo koncertai, spektakliai, šokiai. Prieš pirmąjį Pasaulinį karą Druskininkai pagal lankomumą carinėje Rusijoje užėmė trečiąją vietą po Krymo ir Kaukazo kurortų.
1924 - 1939 m. Druskininkuose dirbo jauna žydaitė gydytoja Eugenija Levicka. Jos dėka atsirado moderni gydykla-parkas, kuriame buvo gydoma buvimu gryname ore, fiziniu aktyvumu bei saulės voniomis. Vėliau jos veiklą tęsė garsus Druskininkų gydomosios mankštos propaguotojas Karolis Dineika.
1846 m. šiame miestelyje gimė kantorius, dainininkas ir dirigentas Jokūbas Mošė Abelow, savo talentu išgarsėjęs visoje Lietuvoje ir dažnai kviestas giedoti Didžiojoje Vilniaus sinagogoje.
Šiandien iš kitados gausios Druskininkų žydų bendruomenės, jos gyvenimo ir palikimo teliko senosios žydų kapinės. Kapinės įrengtos XIX a. antroje pusėje, jose laidoti Druskininkų žydų bendruomenės gyventojai. Čia buvo palaidota skulptoriaus Žako Lipšico motina Rachelė. Kapinės veikė iki 1941 m. birželio mėn.
Neveikiančios kapinės 1967 m. buldozeriu sulygintos su žeme, o antkapiniai paminklai panaudoti Druskininkų kurorto statiniams: įmūryti „Gulbės“ parduotuvės pamatuose, „Saulutės“ sanatorijos fontano baseinėlyje bei suguldyti šaltiniuotose Ratnyčios upės žiotyse.
Rūpinantis žydų kultūros paveldu, kapinės buvo sutvarkytos. 2015m. kapinėms suteikta teisinė apsauga, jos registruotos Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registre ir paskelbtos vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektu, turinčiu memorialinį vertingųjų savybių pobūdį. Jose įrengta memorialinė lenta su įrašais hebrajų rašmenimis ir lietuvių kalba, menančiais, kad čia veikė senosios žydų kapinės, šalia pastatyta trejetas išlikusių antkapinių paminklų. Deja, tai paskutiniai kadaise šlovingos Druskininkų žydų bendruomenės liudininkai.
Rasa Jordanaitė