My late grandmother Altke Silverman (nee Slep) left Dusiat for England in the mid 1930s to join her fiancé, Abraham, who came from a nearby town. Little did she know it would be the last time she would see her parents, her grandparents and her brothers and sisters. In 2010 I visited Dusiat with Altke’s son and daughter, my uncle and my mother. I immediately felt connected to the place, elated to stand in the streets where she stood, but deflated knowing what happened to her remaining family in this tiny pocket of the Baltics. I am a filmmaker with a deep sense of connection to the place and the story of what happened here. I returned to make a documentary called REWRITING HISTORY. Feeling even more bound to the place I returned in 2017 to film a scene in my BBC film MY MOTHER’S LOST CHILDREN. Both those films were my way of grappling with what I confronted here, of coming to terms with the unimaginable events that happened 80 years ago. What I discovered, that turned the tragedy of the past into a trauma in the present, was the way that the genocide of the Jews in Dusiat, and across Lithuania, was compared to suffering under the Soviets. Thus the victims became victims again, this time of a false equivalence. Soviet oppression was brutal, but if everything is the Holocaust then nothing is the Holocaust. But most galling of all was, and tragically still is, the refusal by many to accept that local Lithuanians killed local Jews, a community that had existed in Lithuania for hundreds of years, as was the case here. We cannot wind back the clock. We cannot dismantle ghetto boundaries that once existed, or bring back to life the thousands of Jews, including my family, that lie in the nearby death pit. All we can do is be honest about what happened, however hard it is to come to terms with what local Lithuanians were complicit in doing. A mantra of the Holocaust is “never again”, but it only stands a chance of becoming a truth rather than a platitude if we are honest about what happened. It was thus an honour and delight to meet someone like Marija.While there is the ongoing darkness of the Holocaust and those who distort and deny the truth, people like Marijada cast a light and give cause for hope, as do all of you for being here today. The reason why my words are being read by a stranger and I am not delivering them in person is because of the COVID pandemic. I am based in Australia and the government forbids international travel. But maybe there is some meaning in the fact that I will be so far away on this day. For the descendants of the Jews of Dusiat are indeed scattered around the world physically. But your small village remains a part of us, even people like me who are three generations on from a relative who came from here. And we the descendants of those who perished here 80 years ago remain committed, like you, to ensuring “zachor”, the Hebrew word “to remember”. But more than just remember we will act, to ensure that the truth of what happened here and across Lithuania, and who was responsible, remains clear. That is the least we can do. Coming to terms with the past is not easy, every country has darkness in its history, but coming to terms with it is the only way to move forward. That is why today is so important, that is why I am so indebted to Marija and rest of today’s organisers. I want you to know that while I grew up in the safe surrounds of the United Kingdom, born over 20 years after the end of WWII, the legacy of what happened here on this day is something I lived with in the form of an unnatural unspokeness by my grandmother Altke. It left a gaping hole which I still feel deeply about the family I never knew; of cousins and great aunts and uncles I was denied because of what occurred here 80 years ago. But we would be wrong to think that what happened here was a purely Jewish experience. That misses the point. And with this I will conclude. It was a
Lithuanian experience, a Dusiat experience. It is, or at least should and must be, a central part of the history not only of the Jews from here, but for the entire Duisiat community. Acknowledging that is the least we can do for those brutally murdered past, and the best we can do for the future so that subsequent generations, of all people and all faiths, will never experience genocide again. Shalom,
Danny Ben-Moshe VIENA DIENA. PO 80 METŲ.
Mano a. a. močiutė Altke Silverman (merg. pavardė Slep) išvyko iš Dusetų į Angliją apie 1935-uosius metus, kad prisijungtų prie savo sužadėtinio Abrahamo, kilusio iš gretimo kaimo. Ji nežinojo, jog tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė savo tėvus, savo senelius, brolius ir seseris.
2010-aisiais aš apsilankiau Dusetose kartu su Altkės sūnumi ir dukra - mano dėde ir mano mama. Aš tuoj pat pajutau tamprų ryšį su šia vieta, buvau pakylėtas, stovėdamas tose gatvėse, kuriomis ji vaikščiojo, tačiau kartu ir liūdnas, žinodamas, kas nutiko jos čia likusiai šeimai šiame mažame Baltijos kampelyje.
Aš esu dokumentinių filmų kūrėjas, turintis gilų sąsajos jausmą su šia vieta ir su tuo, kas čia įvyko. Aš grįžau, kad sukurčiau dokumentinį filmą, pavadintą „Perrašyti istoriją“. Jausdamas dar didesnį ryšį su šia vieta, aš vėl grįžau 2017-aisiais, kad nufilmuočiau vieną sceną mano BBC filmui „Mano mamos prarasti vaikai“. Abiem šiais filmais aš savotiškai mėginau suvokti tą liūdną realybę, su kuria susidūriau čia, mėginau susigyventi su tais neįsivaizduojamais dalykais, kurie čia vyko prieš 80 metų.
Čia aš supratau tai, kas paverčia praeities tragediją šių dienų trauma – tai yra tai, kaip žydų genocidas Dusetose ir visoje Lietuvoje lyginamas su kančiomis sovietinio režimo laikais. Tokiu būdu aukos vėl tapo aukomis, naudojant klaidingą palyginimą. Sovietinė priespauda buvo brutali, tačiau jei viskas yra Holokaustas, tai niekas nėra Holokaustas. Tačiau labiausiai apmaudu buvo ir vis dar, deja, yra tai, kad daugelis atsisako pripažinti, jog vietos lietuviai žudė vietos žydus, tą bendruomenę, kuri gyveno čia, Lietuvoje, šimtus metų.
Mes negalime atsukti istorijos laikrodžio atgal. Mes negalime sugriauti kažkada čia pastatytų geto sienų ar sugrąžinti tuos tūkstančius žydų, kartu ir mano šeimą, kurie guli šalia esančiame mirties griovyje. Viskas, ką mes galime padaryti, tai būti sąžiningiems dėl to, kas čia nutiko, kaip sunku bebūtų susitaikyti su tuo, jog vietos lietuviai patys tame dalyvavo. Holokausto mantra yra „daugiau niekada“, tačiau ji gali tapti tiesa, o ne vien banalybe tik jei mes būsime sąžiningi dėl to, kas įvyko.
Todėl man buvo garbė ir malonumas sutikti tokį žmogų, kaip Marija. Nors Holokaustą dar vis gaubia tamsa, kol yra tų, kurie iškraipo ir neigia tiesą, tokie žmonės kaip Marija neša šviesą ir suteikia vilties, kaip ir visi Jūs, susirinkę šiandien čia.
Dėl COVID pandemijos mano žodžius dabar skaito kitas žmogus, o ne aš pats. Aš gyvenu Australijoje, ir mūsų vyriausybė draudžia užsienio keliones. Bet gal būt yra tam tikra prasmė tame, kad aš esu taip toli šią dieną, nes Dusetų žydų palikuonys yra fiziškai išsibarstė po visą pasaulį. Tačiau Jūsų mažas miestelis lieka mūsų dalimi, netgi tokių žmonių kaip aš, kurie yra per tris kartas nutolę nuo tų giminaičių, kurie iš čia kilo. Ir mes, palikuonys tų, kurie čia žuvo prieš 80 metų, liekame tvirti, užtikrindami tai, kas Hebrajų kalboje vadinama žodžiu „zachor“, t. y. „atminti“. Tačiau mes turime ne vien atminti, bet ir veikti, kad užtikrintume, jog tiesa apie tai, kas įvyko čia ir visoje Lietuvoje ir kas už tai atsakingas, būtų aiški. Tai yra mažiausiai, ką mes galime padaryti. Nėra lengva susitaikyti su praeitimi, kiekviena tauta turi juodų dėmių savo istorijoje, tačiau susitaikyti su jomis yra vienintelis kelias eiti pirmyn. Štai kodėl ši diena yra tokia svarbi, štai kodėl aš esu labai dėkingas Marijai ir visiems kitiems šios dienos organizatoriams.
Noriu, kad žinotumėte, kad kol aš, gimęs 20 metų po II-jo pasaulinio karo, saugiai augau Jungtinėje Karalystėje, visgi teko kartu gyventi ir su pasekmėmis to, kas čia tada įvyko šią dieną – tai pasireiškė nenatūraliu mano močiutės Altke tylėjimu. Tai paliko gilią žaizdą, kurią aš ir šiandien jaučiu dėl mano šeimos, kurios niekada nepažinau: mano pusseserių ir pusbrolių, tetų ir dėdžių, kurių netekau čia prieš 80 metų.
Tačiau mes būsime neteisūs, jei galvosime, kad tai, kas įvyko čia, yra vien tik žydų reikalas. Tai nėra taip. Tai ir Lietuvos reikalas, ir Dusetų reikalas. Tai yra, ar bent jau turėtų ir privalo būti, svarbi ne tik iš čia kilusių žydų istorijos dalis, bet ir visos Dusetų istorijos dalis. Pripažinti tai yra mažiausia, ką mes galime padaryti visų čia žiauriai nužudytųjų praeičiai, ir geriausia, ką galime padaryti ateičiai, kad ateinančios visų tautų ir tikėjimų kartos niekada daugiau nepergyventų genocido.
Šalom,
Denis Ben-Mošė
Vertė Aleksandras Federas