Ieškoti
  • vilniusjews

Miša Jakobas: “Buvo nelengva, bet esu laimingas“


Miša Jakobas

Su buvusiu Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu kalbėjomės projekto "Istorijos biografijos" kontekste. Projekto sumanymas buvo paprastas: per atskiro žmogaus, jo šeimos, giminės istoriją parodyti tam tikrą laikotarpį - taip, subjektyviai, tačiau su spalvingomis detalėmis, vengiant monochrominių vertinimų. Pagrindinis uždavinys - klausiantį, labai neretai - pro šalį, paversti klausančiu, dėmesingai panyrančiu į pasakojimo tėkmę. Kaip dažnai nutinka, pakankamų resursų projektui vystyti neatsirado, pasibaigus įžanginei fazei liko keli fragmentai, kurie parodo sumanymo gyvybingumą ir gali būti traktuojami kaip visiškai savarankiški. Vieną iš jų ir siūlome Jūsų dėmesiui.

Ginas Dabašinskas


Tuoj pat po karo, 1949 m. rugpjūtį, mažame Telšių miestelyje, Žemaitijos sostinėje, Jakobų šeimoje, gimė pirmoji Chaimo ir Frumos atžala.

Gimiau paprastoje darbininkų šeimoje. Tėvas visą savo gyvenimą vairavo sovietines sunkiasvores mašinas, dirbo Telšių „Masčio“ fabrike, o mama augino mus, tris vaikus, kurie gimė pagal man įdomią sistemą, kas dveji metai, 1951 m. gimė sesuo Zlata, o 1953 m. nelauktai, netikėtai gimė pagrandukas Sima. Trys vaikai to meto Tarybų Lietuvoje buvo gana sunki našta mano tėvui, nes mama nedirbo ir mus augino.

Mano šeima buvo religinga, ne ortodoksinė, bet religinga, ypač seneliai - jie laikėsi kašruto, senelis kiekvieną rytą meldėsi, užsidėjęs tefiliną, mušdamasis sau į širdį ir linkčiodamas į tris puses. Aš ne viską supratau, bet man kartu būdavo ir įdomu, ir norėdavosi pabendrauti su seneliu, o jis gana ilgai melsdavosi. Aš norėdavau jo kažko paprašyti, paklausti, bet tuo metu nieko negalėdavau to padaryti, tad atkakliai sėdėdavau ir laukdavau, kada jis baigs.

Būdamas septyniolikos, 1941 m. birželio 21 d., tėvas su savo tėvais pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, buvo paimtas į Tarybinę armiją. Tėvas apie savo gyvenimą man plačiai yra pasakojęs ir aš daug žinau.

O apie mamą žinau nedaug, karo metu ją slėpė ne viena lietuvių šeima. Aš visiškai atsitiktinai suradau jos gelbėtoją kunigą Jurgį Galdiką. Jis globojo mamą Veiviržėnų miestelyje, kur 1924 m. ji gimė. Šis įžymus dvasiškis po mirties buvo apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kas dar padėjo mamai išgyventi, aš nebežinau, nes mama beveik niekada prie šios istorijos nėra sugrįžusi.

Tėvas armijoje praėjo labai sunkų kelią. Įsivaizduokite: dešimtos-vienuoliktos klasės moksleivis, patupdytas į apkasą, vandens iki juosmens ir dar daugiau. Didžiulė baimė būti nušautam, išgyventi visą šitą siaubą, aptekti skauduliais iš baimės ir begalinis noras gyventi. Ir tas šūkis „Za Stalina, za Rodinu“, skatinęs pulti į ataką, kartais visiškai beprasmę, kai bėgant šalia žūsta tavo draugas.

Tėvas apie karą man daug pasakojo. Lietuvoje karas jau buvo pasibaigęs, o Kurše virė atkaklūs mūšiai – vokiečiai nepasidavė. Smarkiai šaudant vokiečiams, nutrūko ryšys. O tėvas buvo ryšininkas. Nebuvo ko kito pasiųsti, tad kapitonas mano 20-mečiui tėvui pasakė: „Siunčiu tave į mirtį, bet man reikalingas ryšys.“ Tėvui pavyko ryšį atkurti ir jis sugrįžo. Kapitonas verkė.

Negana to, 1945 m. tėvas su 16-ąja lietuviška divizija sugrįžta čia, į Vilnių, ir jam kaip jaunam kariui, sakoma: „Tarnausi dar trejus metus“. Todėl tik 1948 m. tėvas sugrįžo į savo gimtuosius Telšius.

Karui pasibaigus tėvas su 16-ąja divizija per visą Lietuvą atžygiuoja į Telšius. Jis negalvojo, kad iš Sovietų Sąjungos gilumos jau bus grįžę jo tėvas, mama ir brolis. Kitas tėvo brolis buvo žuvęs. Tėvas eina gatve, žvalgosi, vaizdas siaubingas. Ir staiga priešais išbėga jo tėvas su mama! Galima įsivaizduoti, koks buvo džiaugsmas, kada tėvai pamato savo sūnų, sugrįžusį gyvą ir sveiką! Būtent Telšiuose! Tėvas pasakojo, kad tada jis neatpažino savo brolio. Mano tėvas turėjo dar vieną brolį, jaunesnį, gimusį 1929 m., kuris karui prasidėjus buvo dvylikos. Jis jo ir nepažino, tokio pasikeitusio – suaugusio, sugriežtėjusio. Štai ką daro žiaurios gyvenimo sąlygos.

Tėtis sugrįžo, susipažino su mano mama. Du jauni, gražūs žmonės. Gyvenimas buvo ypač sunkus, pats gerai prisimenu, kaip tiesiog nebuvo ko valgyti. Kaip mama, paėmusi mane ir dar vieną seserį, na, kiek man buvo, treji metukai, sesei kokie vieneri, stovėjo eilėje, kad gautume miltų, manų kruopų ar kažko panašaus. Gyvenimas buvo labai sudėtingas, bet viskas po truputį gerėjo. Atsirado vis daugiau maisto, nors šiaip buvo daug vargo.

Aš mokiausi Telšių trečiojoje vidurinėje mokykloje, buvau drausmingas ir geras mokinys, problemų su manimi nebuvo, buvau stropus, mane visada vadino geru vaiku.

Dvasinės vertybės mūsų šeimose buvo aiškios. Aš dabar suprantu, kad mūsų tėvai buvo išauklėti ir mokėsi smetoninėse mokyklose, kur mokytojai turbūt buvo dvasingesni. Mano tėvo šeima, nors ir nelabai raštinga, buvo gana pasiturinti. Jie turėjo savo mašinų, netgi autobusą, sunkvežimį, vežiodavo žmones į Palangą, Varnius, aplinkui Telšių apskritį, visi vairuotojai buvo Jakobai, visi iki vieno. Bet kai atėjo sovietų valdžia 40-tais metais, viską nacionalizavo, atėmė, paliko tik vieną mašiną, „forduką“. Keturiasdešimt pirmaisiais metais, kai vyko trėmimai, bijojo kad ir jų neištremtų, bet neištrėmė vien dėl to, kad jie nesamdė darbo jėgos, neturėjo samdinių. Galbūt dar dėl to, kad vienas iš Jakobų, mano tėvo dėdė, kaip labai geras vairuotojas, buvo paimtas dirbti į rajono komitetą.

Visų svarbiausias man kaip vaikui buvo mokytojo žodis. Tas žodis buvo viskas. Antra, turėjai viskuo dalintis. Netgi privalėjai. Buvo žymiai blogiau gyvenančių vaikų negu, sakysime, aš. Valgyklų tuo metu mokyklose nebuvo, mama įduodavo priešpiečius ir sakydavo: „Būtinai pasidalink su savo suolo draugu, nes aš žinau, kad jie blogiau gyvena ir yra alkani.“

Buvo visko, kartais įžeisdavo mane ir dėl tautybės, labai skaudžiai į tai reaguodavau. To buitinio antisemitizmo buvo, yra ir bus, kartais skaudžiai įžeisdavo ir klasėje, nors aš nemanau, kad aš blogai kalbu lietuviškai, bet vis tiek aš pradėjau vengti žodžių, kurių viduryje yra raidė „r“ („nu pasakyk „kukurūzai, nu pasakyk „kukurūzai“).

Aš prisimenu, kaip labai skaudžiai mane ir mano pusbrolį, su kuriuo mokėmės vienoje klasėje, įžeidė vienas berniukas. Buvo kokie 1959-tieji ir staiga prieš Peisachą, prieš Velykas, dingsta vaikas Plungėje. Kažkam, matyt, to reikėjo. Kilo didžiulis pogromas, esą vienas iš tikinčių žydų, gyvenančių Plungėje, tą vaiką pagrobė. Žinot, tas stereotipas „macoms kraujo“. Ir tai buvo labai rimta, netgi kariuomenė išėjo į gatves. Garsas ataidėjo iki Telšių. Vienas berniukas ir sako: „Va, jūs ten šiokie, anokie.“ Jį palaikė ir mokytoja. Paskui pats direktorius liepė tai mokytojai ateiti į namus atsiprašyti, kad tėvai vėl leistų mus į mokyklą.

Bet vis tiek buvo labai smagu, kad buvo tokia tvirta draugystė tarp žydukų, kurie gyvenome Telšiuose. Ir dabar mes labai gražiai draugaujame ir pasiguodžiame vienas kitam, ir nebijome žiūrėti vienas kitam į akis. Nesakau, kad vien tarp žydų, apskritai – draugystė, mes dabar su savo draugais, su kuriais mokėmės kartu mokykloje, susitinkame kas penkeri metai.

Dar labai svarbu tai, kad mes neįsivaizdavom kitos mokyklos - tik lietuvių. Nors Telšiuose ir rusų mokykla buvo, kai kurie žydai nuėjo į rusų mokyklą, bet mes – ne. Dar tuo metu buvo keletas tokių, kaip mes vadindavome, „smetanskų“ mokytojų, kurie ateidavo į pamoką su kostiumu, kaklaraiščiu, gražiai apsirengę, nepersunkti komunistinės dvasios, jie mums ir davė dvasinio peno.

Aš visus dalykus mokiausi gerai – ypač matematiką, fiziką. Buvau stropus. Aš nesakau, kad aš buvau ypatingai gabus, bet - darbštus. Namų darbus atlikdavau, aš dariau viską, ką galėdavau ir ką reikėdavo padaryti. Žinoma, mes tuo metu labai daug skaitėme, aš puikiai rašiau vadinamąsias laisvas temas. Ir pionieriumi buvau, ir komjaunuoliu, ir net, paskutiniais mokslo metais, Telšių trečiosios vidurinės mokyklos komjaunimo organizacijos sekretoriumi, tai buvo rimtas postas.

Aišku, mes visu tuo netikėjome, juo labiau, kad mano senelis buvo „anti“, jis tikrai netikėjo. Apskritai „smetoniniai“ žmonės tarybų valdžia netikėjo. Seneliui buvo labai graudu, jis vis prisimindavo: „Atėjo, atėmė, nacionalizavo, pavogė.“

Aš negalėjau išvažiuoti toli mokytis, nes pirmiausia trukdė provincialo baimė, antra, aš puikiai supratau, kiek kainuočiau savo tėvams. Todėl važiavau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, įstojau į matematiką. Niekada nepamiršiu, kad kai man prieš pat rugsėjo pirmąją reikėjo važiuoti į Šiaulius, tėvai neturėjo už ką nupirkti bilieto ir duoti nors kiek pinigų pradžiai, kad turėčiau už ką pavalgyti. Jie pasiskolino tuometiniais pinigais 10 rublių ir juos man atidavė.

Stipendija man buvo gyvenimo ir mirties klausimas. Turėjau labai gerai mokytis. Aš ir mokiausi gerai, matematika nėra paprastas dalykas, reikia pagalvoti, kas ir kaip. Taip, aš buvau pakankamai geras studentas. Septyniasdešimt pirmaisiais, būdamas jaunu mokytoju, atvykau į Plungę, vėl sukinėjausi netoli namų, kad man būtų patogu, kad matyčiausi su tėvais. Po truputį pradėjau kopti karjeros laiptais kaip mokytojas, tapau neblogu specialistu.

Tada tėvai tikėjo mokytojais, labai juos gerbė. Buvo net taip, kad mano akivaizdoje bandydavo prasižengusį vaiką mušti. Auklėjimas buvo paremtas, sakyčiau, žiaurumu. Nemažai jo buvo. Matyti, iš to blogo gyvenimo, iš tos ubagystės. Aš ir pats esu nemažai nukentėjęs. Šiandien, tarkime, tai galbūt pavadintų smurtu, gal būtų galima skambinti į tarnybas, nubaustų mano tėvą, ir ne tik jį. Visus kaimynus ar panašiai. Mes gaudavome lupti kaip reikiant, kartais už nieką.

Ir kai paskui apie tai sakydavau tėvui, matyt, jam buvo gėda prisipažinti, jis sako, kad išsigalvoju. Aš jam sakau: „Tu mane lupdavai, ir visai be reikalo. Aš buvau geras vaikas, ko tu iš manęs norėjai?“. Diržu nesu gavęs. Kiti gaudavo diržu, pas draugus diržas būdavo pakabintas ant vinies, juos „ausdavo“. Man užteko tėvo rankos.

Manau, aš jį suprantu. Sunki praeitis, karas paženklino jo gyvenimą. O šiaip jis be galo geros širdies žmogus.

O mano mama atsitvėrė tvora ir viskas. Jos pasakojimai buvo supainioti, pavardės tų, kurie ją gelbėjo, iškraipytos. Apie Frumos Pupsaitės, tokia motinos mergautinė pavardė, gelbėtoją kunigą Jurgį Galdiką atsitiktinai sužinojau iš kolegų mokytojų.

Taigi, dirbau Plungėje, atlikinėjau savo pedagoginį lažą, nors tai buvo labai įdomus periodas, mano didžioji praktika. Aš susipažinau su daugeliu žmonių, man buvo nesunku dirbti, nes aš puikiai kalbu žemaitiškai, pažinojau kai kuriuos žydus, tuo metu gyvenančius Plungėje, ir su jais bendraudavau, paskui atsikėliau čia, į Vilnių, ir dar dvidešimt metų dirbau įvairiose Vilniaus mokyklose.

1989 m, kai mes jau pradėjom po truputį kažką suprasti ir buvome pasirengę keisti, susikūrė Sąjūdis, kuris labai palankiai žiūrėjo į tautines mažumas, ypač į žydų bendruomenę, nes buvo žmonių, kurie suprato, ką žydai davė Lietuvai, ką sukūrė ir skatino mus atkurti žydų mokyklą.

Steigiant mokyklą labai daug ir geranoriškai padėjo ir Vilniaus valdžia, ir tuometinė Švietimo ministerija. Visur labai gražiai sutikdavo, buvo atidarytos visos durys. Ir šiandien, jeigu kas manęs paklaustų, aš galiu pasakyti tik pačius gražiausius žodžius. Ir Sąjūdžiui, ir tuometiniam Seimui bei Vyriausybei.

Buvau prie pačių žydiškos mokyklos ištakų, taip pat tokia Sofija Zibutienė, kuri dabar gyvenanti Amerikoje, Sara Lapickaja, vėliau mirusi Izraelyje, Simas Levinas, kuris dabar yra Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas. Tuo metu mums labai padėjo Emanuelis Zingeris, daug kitų, kurių pavardes istorija kažkaip ištrynė iš atminties. Mes sukūrėme tą mokyklą, pirmuoju direktoriumi tapo S. Levinas, nes jis turėjo patirties, buvo vienos iš Panevėžio mokyklų direktoriumi. Aš tapau jo pavaduotoju.

Na ir po truputį, pradėdami nuo tos vadinamosios vakarinės mokyklos, mes ruošėme mokinius, dėstėme žydams hebrajų kalbą, tada buvo jau laisva emigracija, žydai norėjo surišti savo likimą su Izraeliu, niekas jiems netrukdė, ir tuo metu, aš manau, kad kokie dešimt tūkstančių žydų išvyko iš Lietuvos, išvyko susijungti su savo šeimomis, kurios gyveno Izraelyje, o mes buvome likę čia.

S. Levinas išvažiavo į Izraelį, o pradėjau vadovauti žydų mokyklai, paskui – gimnazijai. Buvo didžiulis noras, tokia atgaiva širdžiai man kaip žydui, kad štai aš, mokytojas žydas, galiu ir turiu mokyti, auklėti žydų vaikus, atiduoti jiems kažką tokio svarbaus... Toks bendras pakilimas buvo apėmęs mus visus. Iš mokyklos, kurioje buvo tik dvylika mokinių, tapome gerai žinoma mokykla, kurioje mokosi apie 400 vaikų. Reikėjo praeiti visus etapus ir nebuvo patirties, nebuvo ko paklausti. Tačiau vieną dalyką žinojome: tai turi būti mokykla lietuvių dėstoma kalba. Iš pradžių buvo ir paralelinių klasių rusų dėstomąja kalba. Aš sugebėjau įtikinti mokyklos bendruomenę, kad tai turi būti lietuviška mokykla, kad tiesiog nėra vietos dviem paralelinėms klasėms, kad turime mylėti, gerbti ir gerai mokėti lietuvių kalbą, jeigu norime gyventi Lietuvoje. Aišku, anglų kalba tada taip pat jau buvo labai paklausi.

Kita vertus, nebuvo ir lengva, kai kam nepatiko. Tai buvo darželių tuštėjimo metas, nes daug mamų vaikus augino šeimose. Vilniaus mieste tokių laisvų darželių buvo nemažai. Mūsų tada jau pasidarė daug ir mes prašėme darželio patalpų. Prisimenu laikraštį „Respublika“: „Žydai atima, žydai skriaudžia“, o tame darželyje Justiniškių gatvėje visai nebuvo vaikų, o pastatas atrodė baisiai. Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė jį mums atidavė ir mes už žydiškų organizacijų suaukotus 50 tūkstančių dolerių jį suremontavome. Nemažai metų mes jame gyvenom, gražu ten buvo, bet vietos mažai. Apskritai žydų problema ta, kad jiems amžinai mažai vietos;)

Dabartinės gimnazijos pastatas Žvėryne dvejus metus stovėjo tuščias. Tuometinis miesto meras Artūras Zuokas apleistą pastatą pasiūlė atiduoti žydams: „Jie susitvarkys“. Iš tikrųjų mes susitvarkėme. Į „bendrą katilą“ sumetė pinigų ir žydiškos organizacijos, ir Lietuvos žydų bendruomenė, ir miestas, ir ministerija, ir šiandien mes turime iš tikrųjų reprezentacinį pastatą Žvėryne, puikią gimnaziją, ir, manyčiau, kad ten vaikams nėra blogai. Galų gale tai svarbiausia, o pastatai tėra priemonė.

Aš vis noriu grįžti prie dvasinių dalykų. Nesu aš giliai tikintis, bet visada sakau, kad Dievas yra. Ir, matyt, Dievas taip panorėjo, kad aš mylėčiau ne vieną, ne du vaikus, bet kad mylėčiau jų daug. Taip jau susiklostė šeiminės aplinkybės, kad mes neturime vaikų ir, matyt, vis tiek tokia tėviška pareiga kiekviename iš mūsų yra, tiesa? Šitą tėvišką pareigą, meilę vaikams aš ir dalinau visą gyvenimą. Ir nė kiek nesigailiu. Svarbiausia yra mylėti žmogų, neišduoti jo, visų gražiausia yra sulaukti to momento, kada kitas žmogus tau sako: „Aš tavim pasitikiu“.

Štai vaikas stovi prie tavo kabineto durų ir tu matai, kad jis laukia tavęs, pipiras, antrokas. "Ką pasakysi?", klausiu. "Aš noriu su Jumis pasikalbėti". "O apie ką mes su tavim kalbėsime?". "Apie gyvenimą...".

Arba, tarkime, kitas labai protingas berniukas, pirmokas, tau sako: „Direktoriau, o kada išeisit į pensiją, ar aš galėsiu būti direktoriumi?“

Kažkas vis dėlto lieka. Jis nesako: „Aš noriu būti gydytoju“, o sako: „Aš noriu būti mokytoju, mokyklos direktoriumi“.

Vadinasi, tu esi reikalingas žmogui. Tu esi „nevaldiškas“, tau jie rūpi. Ir tu jiems. Ir manau, kad Lietuvos mokykla pasiektų žymiai daugiau, žymiai geresnių

rezultatų, jeigu mano kolegos tikrai „sirgtų“ mokykla.

Labai išgyvenu dėl Lietuvos, matau daug tokių dalykų, kurių galėjo nebūti, jeigu būtų buvęs didelis noras „susirgti“ tuo, ką darai. Mes galbūt per daug save mylime, per daug save globojame ir nepagalvojame, kad esame sukurti tam, kad kažką paliktume arba duotume kitiems. Ir vėl grįžtu į vaikystę, kada buvau išmokytas duoti. Mes negalėdavome suvalgyti saldainio, nepasiūlę atsikąsti.

Galiu pasakyti, kad nugyvenau laimingą gyvenimą. Ačiū Dievui, kad tapome laisvi ir nepriklausomi. Mane užbūrė Nepriklausomybė, jos teikiamos galimybės, taip pat ir žydiškam gyvenimui, tas mokyklos kūrimas, na, tiesiog uždegė. Jeigu nebūtų taip atsitikę, matyt, būčiau išvažiavęs.

Buvo nelengva, bet esu laimingas.


Miša Jakobas

Peržiūrų: 173Komentarų: 1
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".