Ieškoti
  • vilniusjews

Kelios mintys apie Vilniaus žydų identitetą

Atnaujinta: 2021-11-04

Noriu pasidalinti kai kuriais pamąstymais apie Vilniaus žydų paveldą ir jo atminimą, tiksliau, apie šio paveldo ir atminimo pateikiamą viešame diskurse, formuojamame tiek žydų, tiek nežydų.

Daug metų dirbdama su Vilniaus žydų spausdintiniu ir rankraštiniu palikimu, matau didelį neatitikimą Vilniaus žydų bendruomenės paveikslo su joje gyvavusiais pradais bei nuotaikomis, kokį leidžia susidaryti dokumentai, jos šiandienos vaizdavimui. Dėl šio mažai istorinę tikrovę atitinkančio vaizdo egzistuoja keistas įvairių mūsų visuomenės segmentų, dažnai karštai diskutuojančių ir nesusikalbančių kitomis temomis, konsensusas. Būtent šiomis vizijomis dažniausiai yra paremti siūlomi sprendimai dėl Vilniaus žydų ir jų paveldo įpaminklinimo ir kito įamžinimo.

Vizijos pagrindą sudaro beveik neginčijimas postulatas, kad Vilniaus žydų tapatybę visada determinavo religiją bei nepertraukiamas judaizmo tradicijų laikymas ir jo padiktuotas gyvenimo būdas. Pirma, o dažnam ir vienintelė visuomenei žinoma svarbi figūra tarp Vilniaus žydų yra, be abejo, Vilniaus gaonas Elijas. Simboliška, kad jo vardą turi ir vilnietiškas žydų istorijos muziejus – ne religinė, o valstybinė institucija, skirta bendrai žydų kultūrai ir paveldui reprezentuoti. Tačiau ir Vilniaus žydų bendruomenė suvokia Gaoną kaip asmenybę, su kuria nekvestionuojamai sieja savo istoriją ir formavimosi. 2020 m. vykę Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės minėjimai, prie kurių prisidėjo ir institucija, kurioje dirbu, dar daugiau sutvirtino visuotinį įsitikinimą, jog Vilniaus žydų bendruomenės vaizdinyje Gaonas Elijas užima centrinę vietą.

Tuo tarpu tikras (kiek iš viso galim šią tikrovę pažinti) Vilniaus Gaonas gyveno uždarą, su bendruomenės kasdienybe mažai tikrų sąlyčių turintį gyvenimą, o jo paveldas yra ganėtinai ezoteriškas ir sunkiai prieinamas nespecialistui. Dabartinės gi bendruomenės raidą kur kas stipriau veikė kiti istorijos tarpsniai ir jų veikėjai. Tačiau religingumo, pamaldumo ir tradicionalizmo įvaizdis, jų laikymas nekintančiomis Vilniaus žydų bendruomenės vertybėmis, ir toliau stiprina Vilniaus Gaono kaip kelrodės žvaigždės idėją, šešėlyje ar visiškoje užmarštyje paliekant kitus įtakingus intelektualius ir visuomeninius lyderius - nuo 19 a. švietėjų iki tarpukario profesionalų, literatų, menininkų ir mokslininkų, kurių veikla ne konkuravo, o harmoningai sąveikavo su aktyviu religinių autoritetų ir institucijų darbu. Šio pasaulietinio elito indėlis į modernią Vilniaus žydų tapatybę buvo itin svarus.

Spausdintiniai ir rankraštiniai dokumentai, o ir Vakarų bei Izraelio istoriografija pateikia Vilniaus žydų bendruomenės paveikslą kaip bendruomenės, kuri jau nuo 19 a. pirmos pusės gyveno dinamiškoje ir net dramatiškoje kultūrinio reformizmo, besikeičiančių religingumo išraiškų ir vis augančių pasaulietiškumo siekių atmosferoje. II Pasaulinio karo išvakarėse būtent stipri sekuliari tapatybė buvo Vilniaus žydų skiriamuoju bruožu. Kaip tik su šia bendruomenės raidos stadija būtų natūralu sieti ir dabartinės žydų bendruomenės identitetą. Tačiau beveik mitinių „protėvių“ vaizdai, su kuriais sieja neva nepertraukiama kartų grandinė, kažkodėl atrodo patrauklesni. Nėra skiriamas tinkamas dėmesys ir faktui, kad Holokaustui brutaliai pertraukus bendruomenės istoriją negrįžtamai pakito tiek jos sudėtis, tiek tapatybė. Juk daugelis pokario bendruomenės narių neturėjo šaknų Vilniuje, kuriame apsigyveno vien dėl to, kad jų šeimos ar ištisos bendruomenės miesteliuose buvo sunaikintos. Kai kurie buvo net nekilę iš Lietuvos ir atsirado čia dėl sovietinio režimo okupacinės politikos demografinių manipuliacijų (taip tapau vilniete ir pati). Bendruomenė buvo toli gražu ne homogeniškai autochtoninė ir kaip tokia, žinoma, turėjo nedaug natūralių ryšių su Lietuvos žydų praeitimi. Šį faktą galima nutylėti kaip nereikšmingą ar nepatogų, vengti jo minėjimo ir ypač stengtis, kad apie jį nebūtų kalbama už žydų bendruomenės ribų. Bet tokia pozicija mus verčia likti to fakto įkaitais ir visada jaustis nesaugiai. O galima jį priimti, jam atsiverti, jį reflektuoti ir panaudoti kaip atspirtį gilintis į Vilniaus istorinę žydų kultūrą ir ieškoti joje elementų, kurie padėtų aktyviai konstruoti naują, su praeitimi sąšaukų turinčią, bet jo pasyviai neatkartojančią tapatybę.

Žydų bendruomenės savirefleksijos stoka lemia, kad ji nenoromis prisideda prie visuomenei patogaus diskurso, pagrįsto sustingusiais „garbingais stereotipais“ ir vedančio į klaidingus paveldosaugos ir žydų kultūros įprasminimo sprendimus. Nepaisant atminimo lentų ir memorialų, skirtų pasaulietinės žydų kultūros veikėjams, pamatinis pasakojimas nėra pasikeitęs, nes kiekvienas tokio įpaminklinimo veiksmų tėra paskira, dažnai su tam tikru jubiliejumi susijusi iniciatyva, o ne sąmoningo ir nuoseklaus Vilniaus žydų tapatybės atkūrimo proceso etapas. Kol visuomenė, su visais savo segmentais, nepakeis šių orientyrų, neatsigręš į savo įvairove žavinčius autentiškus dokumentus, mažai težinosime, koks gi buvo tikrasis žydų Vilnius prieš jam išėjus į istoriją.


Dr. Lara Lempertienė

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo departamento Judaikos tyrimų centro vadovė.


Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centras įsteigtas 2017 m., pagrindinė centro užduotis – užtikrinti žydų dokumentinio paveldo tyrimą, edukacinių-informacinių projektų organizavimą, išsamios informacijos apie jų rezultatus sklaidą. Centras yra atvira ir į edukacinį bendradarbiavimą orientuota įstaiga, aktyviai skleidžianti informaciją apie žydų dokumentinę kultūrą savo renginiuose, kultūrinėje šalies ir užsienio spaudoje, socialiniuose tinkluose, taip pat kaupianti modernių judaikos leidinių rinkinį.


92 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską