Kiekviena tauta ieško žmonių, kurių kūryba ir gyvenimas gali būti kelrodžiu, pavyzdžiu jaunąjai kartai - ypač neramiais, vertybių aižėjimo laikais.
Poetas Kazys Binkis (1893–1942) buvo vienas originaliausių kūrėjų, mėgęs iššūkius ir eksperimentus, jautęs būtinybę atnaujinti poezijos žodyną, įkvėpęs „Keturių vėjų“ sąjūdį. Jo kūryba įvairiaplanė, skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams, jai būdingas vitališkas temperamentas, demokratizmas, dėmesys visų pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonėms.
1912 m. rudenį K.Binkis pirmąsyk atvyko į Vilnių, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų inteligentų namuose klausėsi privačiai skaitomų garsių profesorių paskaitų. K.Binkis tada debiutavo kaip rašytojas ir vertėjas, pirmojo pripažinimo sulaukė 1913 m., pradėjęs spausdintis žurnale ”Vaivorykštė”.
Pirmojo pasaulinio karo metus praleido mokytojaudamas Papilyje. Karui baigiantis įsitraukė į politinę veiklą ir, jausdamas, kad artėja palankus metas krašto nepriklausomybei, svajojo apie demokratinėmis vertybėmis grįstą santvarką, buvo įsitraukęs į eseriškos (socialdemokratinės) krypties Biržų apylinkės tarybą, tačiau nuolat keičiantis valdžioms jautėsi nesaugus ir 1919 m. vėl persikėlė į Vilnių. Čia K.Binkis įstojo į aukštuosius mokslo kursus, susipažino su modernistine, avangardine literatūra.
K.Binkio akiratį itin išplėtė išvykos į Berlyną, kur poetas įstojo į universitetą laisvojo klausytojo teisėmis (studijavo literatūrą ir filosofiją).
1920 m. tarnavo savanoriu dragūnų Geležinio Vilko pulke, vėliau su kitais kultūros veikėjais važinėjo po pafrontę su koncertais (kartu su dainininku Kipru Petrausku, kompozitoriumi Stasiu Šimkumi ir keliais kitais scenos žmonėmis jis rengė koncertus besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniuose). Tais pačiais metais K.Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį ”Eilėraščiai”.
Nuo 1922 m. poeto bute Kaune reguliariai rinkosi jaunų literatų draugija, vėliau sudariusi žurnalo ”Keturi vėjai” branduolį.
Rašytojos A. Ruseckaitės teigimu, K. Binkis niekuomet nebuvo piktas: „Jis buvo šmaikštus, pašėlęs, vėjavaikiškas. Norėjo naujų idėjų, norėjo griauti ir atstatyti pasaulį, bet niekuomet piktai nesispardė.“
Mirė K. Binkis sulaukęs 49-erių. Jau sunkiai sirgdamas karštai palaikė žmonos Sofijos pastangas išgelbėti nuo nacių siautėjimo žydus, kuriuos Binkių šeima slėpė savo bute per karą. Po mirties Kaziui ir Sofijai Binkiams suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Izraelio Jad Vašem muziejuje, Teisuolių alėjoje, pasodintas medis, skirtas Sofijos ir Kazio Binkių garbei (Nr. 660).
Jūsų dėmesiui - nedidelis K.Binkio atsiminimų fragmentas, ir rodantis, kokioje aplinkoje formavosi poetas, ir atskleidžiantis jo kaip pasakotojo talentą.
Kazys Binkis. Kodėl aš nekenčiau poetų (ištrauka iš atsiminimų, 1937)
Asmeniškas patyrimas, sako, negali pretenduoti į visuotiniškumą, tad, sako, palikime tetulėms savo asmens išgyvenimais argumentuoti ir aiškinti sudėtinguosius gyvenimo reiškinius. Tačiau, kai matai aplink jaunuosius tas pačias klaidas bedarančius, ką ir patsai jaunystėj darei, — tai sunku susilaikyti nepasidalijus su jaunimu savo liūdnais potyriais, nors vien informacijos dėliai. Tad tebus man atleista, kad prisiminęs keletą savo jaunystės klaidų atvirai čia noriu jas išpasakoti (saugok, Dieve, — ne visas...).
Pradžios mokyklą lankiau Papily 1906 ir 1907 m. Du „učiteliai“ (atseit mokytojai) su 200 vaikų vienoje klasėje dirbo išsijuosę. Ypač gulė ant rusų kalbos. Neišmokęs „unt pometies“, atseit atmintinai, per 50 eilėraščių, nepamatysi 4-jo skyriaus, kaip savo ausų. Pradedant antruoju skyrium skaitymų knygos buvo storos, vadinamos „Viešnije vschody“, t. y. „Pavasario daigai“, šių „daigų“ buvo trys dalys kiekvienam sekančiam skyriui ir kiekviena dalis vis storesnė, ir nemielaširdingai prikimšta eilėraščių. Reikia pripažinti, kad ano meto chrestomatijų autoriai nė kiek nebuvo geresni už dabartinius mūsiškius, — kimšdavo į savo „kūrinius“ visokį šlamštą, o iš geresnių autorių taip pat stengdavosi parinkti pačius prasčiausius jų dalykus.
„Unt pometies“ mokydavomės, kaip Dievas davė. Deklamacijos niekas nereikalaudavo. Eilėraštį iškaldavome ir atbūbnindavome, kaip ant kariško būgno. Per pusantrų metų baigęs pradžios mokyklą atmintinai taip buvau iškalęs per 100 eilėraščių ir apie dešimtį prozos gabalų.
Su Puškinu, Lermontovu, Krylovu, Kolcovu, Gogoliu, Turgenevu buvo baigta... Tai buvo didžiausi pasaulyje vaikų priešai. O poezija, eilėraščiai — tai inkvizicijos liekanos, įrankiai, kurių pagalba buvo nežmoniškai kankinami.
Pamenu, su kokiu liepsningu entuziazmu skaičiau anuomet Pisarevą, 1860-70 metų rusų kritiką ir visuomenininką, kuris Puškiną ir kitus poetus su žemėmis maišė, tepripažindamas tik vieną Nekrasovą.
Tuo tarpu po nenusisekusios 1905 m. revoliucijos „visų idealų sudužimo“ metu Rusų imperijos visuomenė su nuostabiu užsidegimu puolė prie naujosios literatūros. Ko negalėdavo išskaityti periodinėj spaudoj, Stolypino cenzūrai siaučiant, ieškodavo ir rasdavo ano meto rašytojų kūriniuose. Gorkis, Andrejevas, Korolenko, Veresajevas ir mažesni, kaip Kuprinas, Čirikovas, Arcibaševas, Amfiteatrovas ir šimtai kitų buvo į padanges keliami ir dievinami. Gorkis įsteigė leidyklą „Znanije“, kuri leisdavo dešimtimis ir šimtais tūkstančių tiražo mėgiamųjų autorių knygas. Ėjo dešimtys storulių žurnalų. Keletas savaitinių žurnalų už menką metinę prenumeratą duodavo 52 tomų įvairių rusų ir užsienio naujųjų rašytojų raštų rinkinių. Buvo universalinė biblioteka, kur už 10 kapeikų galėjai nusipirkti puikiausiai išverstą ir padoriai ant plono popierio petitu atspaustą patinkamo rašytojo veikalą. Tad suprantama, kad ir jaunimas puolė prie šios naujosios literatūros, Gorkis, Andrejevas, Čirikovas (Junost) — buvo dievaičiai, kurių raštus imdavai į rankas su mistiniu šventybės jausmu širdyje. Būti neskaičiusiam visų Gorkio ar Andrejevo raštų — reiškė galutinę jaunuolio kompromitaciją, atsilikimą. Skaitėme tik naujuosius ir tik tuos, kurių vardai skambėte skambėdavo laikraščių ir žurnalų skiltyse. Apie rusų ir pasaulio klasikus, žodžio meno kolosus, kurie šimtmečiais formavo žmonijos mintį, — tegirdėdavome tik iš literatūros istorijos vadovėlių arba teskaitydavome kurį, po porą puslapių perversdami, ir tik prieš rašto darbą.
Vilniuje, be tautinių, — lietuvių, gudų, lenkų, žydų mokinių kuopelių, buvo 18 literatūros bendrų kuopelių, kurias jungdavo Vilniaus mokinių žurnalas „Molodyje poryvy“.
Kokia šiose kuopelėse buvo dvasia, galima spręsti kad ir iš to, kad „Žvėryno“ kuopelėj vieną kartą kilo ko ne muštynės dėl vieno Andrėj Bielyj eilėraščio interpretacijos, kai susirinkusių nuomonės pasidalijo pusiau (realistinė ir simbolistinė interpretacija!).
Kai vieną kartą žydaitė aštuntokė nedrąsiai pasiūlė, ar nevertėtų, turint galvoj artėjančius brandos egzaminus, panagrinėti ir klasikus, — ji buvo išjuokta, išniekinta ir vos iš kuopelės neišstumta už „reakcionieriškas“ pažiūras.
Kartą bevaikščiodamas Paneriais, matau, guli žolėje mūšų kuopelės didžiausias pamokslininkas ir gabus žurnalo bendradarbis knygą apsikniaubęs.
— Ką skaitai? — klausiu.
Mano oratorius krūptelėjo lyg jį ką blogą darant būčiau nutvėręs:
— Žinote, nutariau dar kartą(?) peržiūrėti Balzako visą „Comedie humaine“ čia iš tos jo serijos „Le dernier Chouan“ IV tomas, senovė... — rodo jis man „Paskutiniojo Šuano“ rusišką vertimą.
Ir abu nuėjom Panerio kalnais, kalbėdamiesi apie daug triukšmo tada kėlusį F. Sologubo „Smulkųjį kipšą“.
Apie Balzaką kalbėti buvo stačiai „nepadoru, negražu, sena“.