Šiemet sukanka lygiai šimtmetis, kai Šarnelės kaime, šalia Žemaičių Kalvarijos, gimė Vytautas Mačernis, didžiulio talento ir tragiško likimo poetas.
2021-uosius Seimas yra paskelbęs V. Mačernio metais. Pagerbiant kūrėją vyko daug renginių – ir visoje Lietuvoje, ir ant Šarnelės piliakalnio, ir šiuose bendruomenės namuose.
Poetas V. Mačernis priklausė kartai, kuri atėjo į šį pasaulį, kai Lietuva galų gale gavo tarptautinį pripažinimą ir pradėjo visavertės valstybės gyvenimą. V. Mačernio bendraamžiai – pasaulinio garso antropologė Marija Gimbutienė, skulptorius Antanas Mončys, kardiologas Bernardas Lounas, defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio Taikos premijos laureatas. Metais jaunesni – rašytojas Jonas Avyžius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, menininkas Jonas Mekas.
Tai buvo pajėgi karta, jau kūrusi planus įsitraukti į aktyvų socialinį, kultūrinį, valstybinį gyvenimą.
Antrasis pasaulinis karas juos užklupo studentiško amžiaus, jų likimai susiklostė labai skirtingai. Vieni tragiškai žuvo, kiti spėjo pasitraukti į Vakarus, dar kiti liko Lietuvoje. Nemaža dalis šios kartos žmonių, paprastai kartu su savo šeimomis ar artimais žmonėmis, prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus duomenimis, yra išlikę žinių apie daugiau kaip 2300 šeimų, kurioms Lietuvoje pavyko išgelbėti apie 3000 žydų. Jad Vašem institutas Jeruzalėje šiai dienai yra pripažinęs 918 Lietuvos piliečių Pasaulio tautų teisuoliais. Lietuvoje Žūvančių gelbėjimo kryžiais už žydų gelbėjimą yra apdovanoti 1556 asmenys.
Tai nėra maži skaičiai, ypač nedideliam kraštui.
Pasaulio tautų teisuolių duomenų suvestinėje Lietuva, įvertinant gyventojų skaičių, yra antra Europoje, po Nyderlandų.
Tačiau reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad tragedijos mastas taip pat buvo išskirtinis. Lietuvoje per rekordiškai trumpą laikotarpį beveik visiškai buvo išžudyta šimtmečiais gyvavusi litvakų bendruomenė, apie 200 tūkstančių žmonių. Sunaikintas savitas, gyvybingas, labai daug pasauliui davęs jidiš pasaulis.
Pasaulio tautų teisuolių medalyje yra įrašas: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį“. Tai nuoroda į Babilono Talmudą, kuriame rašoma: „...tas, kuris sunaikina vieną sielą, laikoma lyg sunaikintų visą pasaulį, o tas, kuris išgelbsti vieną Izraelio sielą, tarsi išgelbėtų visą pasaulį“. Naikinimas ir gelbėjimas minimi kartu. Gelbėjimas tarsi nuolatinis būdravimas, nepailstanti apsauga nuo naikinimo. Pastanga, kurios dėka vis dar esame. Esame - žmonės.
Kaip sakė vienas žydų išminčius: „Apsidairykime! Juk vis dar gyvename tame pačiame pasaulyje, kurį sukūrė Viešpats. Vadinasi, ačiū Dievui, gelbėtojų pasaulyje vis dėlto daugiau, negu naikintojų“. Ir tai įkvėpia optimizmo!
Amžinai neblėstanti pagarba tiems, kurie patys, kurių šeimos ir artimieji tais tragiškais laikais prisidėjo prie gelbėjimo savo draugų, artimųjų, kaimynų ar visai nepažįstamų žmonių. Valstybės pagrindą sudaro ne galia ir net ne gerovė, o piliečių sąmoningas apsisprendimas visada išlikti žmonėmis, o, iškilus reikalui - drąsiai ir pasiaukojančiai ginti savo vertybes.
Ir jei tokio sąmoningo žmogiškumo turėsime daugiau, negu kitko, visada bus galimybė išlikti.