In memoriam: Feliksas Dektoras (1930 m. birželio 21 d.–2020 m. balandžio 12 d.)
Feliksas Dektoras nugyveno du gyvenimus – sovietų inteligento ir žydo. Apie save Feliksas sakė: „Pavardė – mamos, vardas – budelio garbei.“
Feliksas Dektoras gimė Minske, litvakų žydų komunistų idealistų šeimoje, kurie trečiame dešimtmetyje pabėgo iš Lietuvos į SSRS. 1933 metais tėvai persikraustė į Vitebską. Tėvas Adolfas (Jankelis) Kantoras (anksčiau Portnovas) dirbo geležinkelio valdyboje, motina Ida Dektor dėstė matematiką žydų mokykloje ir neakivaizdžiai mokėsi institute. 1936-ųjų vasarą Felikso tėvą pašalino iš VKP (b) lyg už tai, kad nuslėpė priklausęs „Po‘alei Zion“ organizacijai. Jį suėmė ir nuteisė penkeriems metams.
„Žiemą atėjo suimti mamos. Broliui buvo pusantrų metų, aš gulėjau karščiuodamas. Palikti mūsų nebuvo su kuo, todėl ir mes pakliuvome į kalėjimą. Ten mus išskyrė: mamą nuvedė į kamerą, broliuką į kalėjimo lopšelį, mane – į vietos ligoninę. Po kelių dienų mus paleido. Mama sakė – „nekaltų nesodina“, tačiau 1938 vasarą ją ir vėl suėmė. Broliuko jau nebuvo, jis mirė nuo plaučių uždegimo, o aš buvau sveikas, ir manęs nepaėmė.“
Feliksas atsidūrė Ukrainos represuotų vaikų našlaičių namuose. Kaip tik tuo metu „geležinis Stalino vidaus reikalų liaudies komisaras“ Nikolajus Ježovas, netikėtai pats tapo „liaudies priešu“ ir buvo sušaudytas. Jį pakeitęs Kremliaus pilkasis kardinolas Lavrentijus Berija ėmėsi dvigubo žaidimo: pristabdė masines represijas, 1939-1940 m. paleido iš kalėjimų ir lagerių apie 200 tūkst. žmonių. Tarp jų pateko ir Felikso motina.
„1940 metais Lietuva tapo sovietinė. Mama jau daugelį metų nesimatė su savo tėvais ir seserimi, bet norint patekti į sovietinę Lietuvą, reikėjo specialaus leidimo. Tetos Liubos, mamos sesers, vyras tarnavo „organuose“. Jis mums padėjo gauti leidimą įvažiuoti.“
1941 metų birželio 21 dieną Feliksas Kaune šventė savo gimtadienį. Beje, gimtadienis buvo dvigubas – Feliksas ir jo dėdė gimę tą pačią dieną. Feliksas džiaugėsi dovanų gavęs odinį portfelį, pačiūžas „Nurmis“ ir storą pašto ženklų albumą. Vakare visa šeima nuėjo į koncertą, o paryčiais juos pažadino vokiečių lėktuvai. Bombardavo Kauną.
„Mes gimę po laiminga žvaigžde, dėdės ryšių dėka mes su mama patekome į vienintelį ešeloną su evakuotaisiais ir išvykome iš Kauno pačią pirmą karo dieną. Daugiau tokių ešelonų nebuvo.“
Visą karą Dektorų šeima praleido Sibire, prie Irkutsko. Galiausiai prisijungė ir tėvas, atsėdėjęs penkis metus Amurlage. Dėl amžiaus ir sveikatos būklės tėvo nepaėmė į armiją, jis įsidarbino buhalteriu. Po karo Feliksas su šeima grįžo į Lietuvą.
„1945-aisiais, grįžę iš evakuacijos, mes su motina nuvažiavome į Rokiškį. Ten mums papasakojo, kad jos senolius tėvus nužudė iškart... Mums ten esant, atėjo kaimynas Stankevičius – atvedė senelio ir močiutės karvę Palšę – viską, kas liko. Mama pasamdė „polutorką“, parvežė Palšę į Vilnių, o aš ganydavau Lukiškių aikštėje. Ten dar nebuvo paminklo Leninui. Kaip nėra jo ir dabar.“
Feliksas Dektoras 1945-49 metais mokėsi Vilniaus gimnazijoje ir vidurinėje mokykloje. 1951 metais pašalintas iš kurso komjaunimo biuro su griežtu papeikimu „už žydiško buržuazinio nacionalizmo apraiškas.“ 1955 metais baigė studijas Vilniaus universiteto istorijos–filologijos fakultete ir išvažiavo į Maskvą studijuoti meninį vertimą Gorkio vardo literatūros institute. Feliksas Dektoras į rusų kalbą išvertė Justino Marcinkevičiaus, Juozo Požėros, Alfonso Bieliausko, Mykolo Sluckio ir kitų lietuvių sovietinių rašytojų eilėraščius ir prozą. Kad ir kaip sovietai bijojo ir vengė žydų temos, visgi žurnalai „Družba narodov“ ir „Junost“ neatlaikė Dektoro spaudimo ir sutiko spausdinti Icchoko Mero romanus „Lygiosios trunka akimirką“ ir „Ant ko laikosi pasaulis.“ Cenzūros išvengti nepavyko: Vasilijus Smirnovas, „Družba narodov“ vyriausiasis redaktorius, sutrumpino skyrių (romano „Lygiosios trunka akimirką“), kuriame herojus ryžtasi savižudybei. Nes, pasak redaktoriaus, „Tarybinis žmogus negali pasiduoti ar nusižudyti!“ Jis turi eiti ir užmušti geto komendantą!“ Publikacijos kastravimas kūrinio sėkmės neįtakojo – romanas susilaukė didžiulio atgarsio. Skaitytojai buvo šokiruoti: dauguma pirmą kartą išgirdo apie Holokaustą, – temą, kurią SSSR stengėsi numuilinti.
Felikso Dektoro populiarumas augo kaip ant mielių: didieji leidiniai užsakinėjo naujus vertimus. Tai buvo tyla prieš audrą, sėkmės laikas baigėsi – valdžios pareigūnai sužinojo, kad lygiagrečiai Dektoras leidžia ir platina žurnalą „Tarbut“ ( „Kultūra“). Jokios politikos ten nebuvo, tačiau Dektorą pašalino iš Sovietų Rašytojų sąjungos.
Lietuvių istorikas Egidijus Jaseliūnas 2001 metais rašė: „Legalios veiklos kriterijumi rėmėsi ir nuo aštuntojo dešimtmečio pasirodžiusi žydų periodinė savilaida. Antai leidinio „Žydai Tarybų Sąjungoje“ tituliniame lape sudarytojai jau atvirai nurodė savo pavardes. Redakcijos narių pavardės buvo įvardijamos ir keičiantis redakcijos sudėčiai. Atvirai leidėjai buvo nurodyti ir nuo 1975 m. savilaidos būdu leidžiamame kultūros žurnale „Tarbut.“
Viešai leidžiamas „Tarbut“ buvo iššūkis sovietų valdžiai, kuri bandė pabrėžti periodinės savilaidos nelegalų pobūdį. 1975 m. vasario mėn. įvyko rašytojo Vladimiro Maramzino, kurio kūryba buvo publikuota 4-ajame ir 6-ajame leidinio „Žydai Tarybų Sąjungoje“ numeryje, teismas; teisme šis leidinys buvo oficialiai pripažintas „nelegaliu“ ir „antisovietiniu“, o 1975 m. gegužės mėn. valdžios represijos prieš jo leidėjus dar labiau sustiprėjo. Todėl 1975 m. liepos mėn. atvirai išėjęs „Tarbut“, kuris iš pradžių buvo leidžiamas būtent kaip žurnalo „Žydai Tarybų Sąjungoje“ priedas, sustiprino savilaidos, kaip legalios veiklos, statusą.
„Tarbut“ įvadiniame straipsnyje konkrečiai išdėstytos jo veiklos legalios pozicijos, akcentuojama, jog žurnalas „visiškai remiasi tarybinės Konstitucijos nustatyta teise kiekvienai tautai TSRS puoselėti savo nacionalinę kultūrą – teisę, kurios TSRS neturi tik žydai.“ „Tarbut“ redaktorius Feliksas Dektoras kreipėsi į rašytojų sąjungos vadovybę siūlydamas su valdžios parama leisti žydų kultūros ir švietimo žurnalą savarankiškai arba „Tarbut“ pagrindu, tačiau jokio atsakymo iš šios institucijos nesulaukė ir „Tarbut“ buvo išleistas savilaidos būdu.
1976 metais Deltoras padavė dokumentus repatrijavimui į Izraelį. Įsivaizdavo, kad atsakymo teks laukti metų metais, tačiau leidimą gavo per dešimt dienų.
1977 m. Jeruzlėje Feliksas Dektoras atnaujino leidyklos „Tarbut“ veiklą. „Tarbut“ leido žydų kultūros žurnalą „Narod i zemlia“, jaunimo žurnalą „Sabra“, vaikų žurnalą „Arik“, mėnesinį informacinį biuletenį „Izrail segodnia“, ir daugybę kitų, kurių didžioji dalis skirta repatriantams iš Sovietų sąjungos.
1980 m. Feliksas Dektoras pirmasis rusų kalba išleido Iljos Erenburgo ir Vasilijaus Grossmano parengtą „Juodąją knygą“, kurią sovietų valdžia uždraudė publikuoti 1947 metais. Jos rankraštį Dektoras susirado „Jad Vašem“ archyvuose. 1946 metais rankraštis buvo išsiuntinėtas į vienuolika pasaulio šalių, jų tarpe ir į Palestiną. Feliksas stebėjosi, kodėl „Jad Vašem“ darbuotojai neskubėjo publikuoti knygos apie Holokaustą vokiečių okupuotose teritorijose, ko laukė, „matyt, manė, kad šia tema patys gali parašyti geriau ir įdomiau.“
Dektoras nelaukė: jis išleido knygą Izraelyje, o po 34 metų – 2014-ųjų lapkritį – pagaliau ir Rusijoje. Feliksas sakė, kad šią knygą turi perskaityti kiekvienas, ji turi būti kiekvieno žydo namuose: „Tai dviguba atmintis – ji mena Holokaustą ir tuos, kurie rizikavo savo gyvybėmis rengdami „Juodąją knygą.“
Kai Rusijoje prasidėjo Perestroika, Dektoras kartu su Romanu Spektoru Maskvoje įkūrė kompaniją „Kovčeg“ ir to paties pavadinimo almanachą. „Kovčrg“ rusų skaitytoją pažindino su Chaimo Beliako, Natano Zacho, Chaimo Guri kūryba. Spausdino Teodoro Herclio ir Goldos Meir tekstus. Dektoras pirmasis Rusijoje publikavo Vladimiro Žabotinskio romaną „Piatero“, inicijavo visų Vladimiro (Zeevo) Žabotinskio kūrinių leidybą ir tapo šio didžiulio darbo vyriausiuoju redaktoriumi.
Feliksas Dektoras buvo žinomas ir kaip prodiuseris: kartu su režisieriumi Olegu Dormanu sukūrė dokumentinius filmus „Rebe oro uoste“, „Podstročnik“ (Pažodis vertimas) ir „Nota.“ Televizijos serialą „Podstročnik“, kuris sukurtas pagal Lilianos Lunginos prisiminimus, 2010 metais norėta apdovanoti kino premija TEFI-2010, tačiau kūrėjai premijos atsisakė. Olegas Dormanas rašė: „Kai Akademija mums pasiūlė su filmu „Podstročnik“ sudalyvauti konkurse, mes atsisakėme. Bet vis tiek mums skyrė premiją. Aš negaliu jos priimti ir norėčiau viešai paaiškinti kodėl. Mūsų filmą 11 metų draudė tie patys žmonės, kurie dabar mus nori apdovanoti. Žmonės, kurie žiūrovą niekina ir pasistengė, kad televiziją ištiktų dorovinė ir visuomeninė katastrofa. Jie neturi teisės skirti „Podstročnik“ apdovanojimų. Lilianos Lunginos sėkmė jiems nepriklauso.“
Paskutinį kartą Feliksas Dektoras Lietuvoje viešėjo 2019 metų kovo mėnesį. Jis dalyvavo Icchoko Mero paminklo Kelmėje atidengimo iškilmėse.
Straipsnis parengtas pagal:
Jewish.ru, balandžio 17 d., 2020 m. publikaciją „Žydiškas Feliksas“,
Lost-childhood.com, „Stancija Zima: Feliksas Dektoras“,
Левиафан 2: Иерусалимский дневник 1971 – 1979,
Самиздат в СССР. Тексты и судьбы,
„Prisiminimai apie Feliksą Dektorą“, LRT laida apie Lietuvos žydus „Menora.“