Susidūrus su Ilja Bereznicku reikia tvirtai įsisąmoninti mažiausiai du dalykus: kad jis būtinai ryšės tą amžinai madingą raudoną šalikėlį ir kad pokalbis vystysis vienu metu visomis kryptimis.
Jei dėl šalikėlio viskas daugmaž aišku - tai nenuilstamo gyvybingumo ženklas, dėmesį pritraukiantis kinematografinis centras, pergalės vėliava chaotiškame gyvenimo mūšio lauke, dėl pokalbio potvynio viskas kitaip - niekaip neakivaizdu, kaip jį valdyti ar kur kreipti.
Po dešimties minučių suvoki, kad antrojo klausimo galėjai ir negalvoti, po dvidešimties - kad tikras pokalbis visada prasideda po keturiasdešimties.
O potvyniui atslūgus staiga supranti, kad buvo įdomu ir prasminga - kaip pasklaidžius senas fotografijas, kuriose nežinomos gatvės, neatpažįstami pastatai, nepažįstami žmonės prisipildo gyvybės ir pradeda gyventi savo gyvenimą.
Pokario Vilnius, fiziškai suniokotas, kultūriškai pažeistas - itin įdomi, reikšminga tema, kurią parutuliojus kur kas geriau matosi, ant kokių pamatų vėliau statėsi sovietinė Lietuva.
Pokario Vilniaus žydiškas gyvenimas, po išblaškymų ir Holokausto - atskira istorija, ne tik liudijanti tautos gyvybingumą, bet ir sudaranti sąlygas pajusti, įžvelgti, kaip veikia kultūrinės formos, padedančios įveikti tragedijos pasekmes.
Iljos pasakojimas, sklidinas vitališkumo ir spalvų, leidžia akies krašteliu pamatyti tą gyvenimą, pajusti jo pulsą. Nors ir to gyvenimo jau nebėra, jis persikeitė, transformavosi, galop, išsivažinėjo, kažkokie fluidai, paslaptingu būdu persidavę per kartas, toliau žadina smalsumą ir susidomėjimą.
Ginas Dabašinskas