Search
  • Eva TOMBAK

Fania Brancovskaja: „Laimė yra tai, kad esame“

Updated: Feb 25


Išlikti žmogumi

„Kokia gyvenimo prasmė? Gyventi visų priešų apmaudui“ – sako Fania.

Aš krūpteliu. Vėliau suprantu, kad pykčio nėra, pyktis seniai transformuotas į aistrą bei ryžtą likti žmogumi. Bet kokiomis gyvenimo sąlygomis. Fania Brancovskaja savo gyvenimo prisiminimais liudija, kad tai įmanoma.

Netekusi visų artimųjų, Vilniaus getą išgyvenusi Fania Brancovskaja įsitikinusi, kad gyvenimas yra teisingas. Žmonės visokie – yra blogų vokiečių, yra gerų. Geranoriškų lenkų ir lenkų piktavalių. Lietuvių, kurie kolaboravo su naciais ir lietuvių, kurie rizikavo savo gyvybe gelbėdami žydus. „Gerų žmonių yra daugiau“ – įsitikinusi Fania.

Pokalbį planavau kitokį. Ruošiau klausimus apie amžiaus dovaną, metų išmintį, būties filosofiją. Tačiau interviu įstrigo praeityje. Keturias valandas priešinausi, mėginau Fanią išplėšti iš praeities labirinto. Net nepajutau, kaip pati jame apsigyvenau.

Grįžusi namo pergyvenau, kad interviu nepavyko. Bet netrukus supratau – nesėkmės nėra. Pašnekovė ypatinga, todėl ne aš, o ji diktuoja temą. Man tereikia viską užrašyti. Taip, kaip yra.

Faniai 97 metai, 77 metai praėjo nuo Vilniaus geto likvidavimo, tačiau kovotojų su nacizmu prisiminimai neprarado aktualumo. Ir nepraras, kol žmonės neįsisąmonins patirties. Kol bent vienas sakys, kad Holokausto nebuvo. Kad knygos ir filmai sutirština karo siaubus.

Patirtis nemari. Vilniaus geto istorija neatsiejama nuo Lietuvos istorijos. Aš pati gimiau Vilniuje, mano visas gyvenimas čia prabėgo. Labai myliu Vilniaus senamiestį, bet nė už ką nenorėčiau gyventi ten, kur sienos, gatvės ir akmenys sutepti krauju, permirkę ašaromis ir kančiomis.

„Kas yra laimė?“ – klausiu paskutinės gyvos liudytojos Vilniaus geto istorijos.

„Laimė yra tai, kad mes esame. Kad išlikome po visų baisybių, negandų, žiaurumo, kurį patyrėme. Laimė turėti vaikų ir anūkų, kurie gyvena be karo ir ateities baimės. Aš laiminga – turiu 2 dukras, 6 anūkus ir 10 proanūkių.“ – sako Fania Brancovskaja.


Gyvenimas iki geto

Fania Brancovskaja (mergautinė pavardė Jocheles) gimė Kaune, 1922 m. gegužės 22 dieną.

„Pas mane viskas įvyko 22 dieną“ – šypsosi Fania. – Tėvai apsivedė liepos 22-ąją, vyresnioji dukra Vita, kaip ir aš, gimė 22 gegužės. Sausio 22-ą dieną gimė jaunesnioji dukra Dina. Aš ištekėjau liepos 22 d. Mano tėvai irgi apsivedė liepos 22-ąją. Tėvas Benjaminas Jochelis buvo geležinkelio stoties elektromechanikas. Mama Rachilė nedirbo, ji buvo namų šeimininkė.“

Fanios šeima į Vilnių persikraustė 1927-aisiais, tais pačiais metais, kai gimė Fanios sesutė Rivka. Iš pradžių Jocheles gyveno Basanavičiaus gatvėje (tada – Wielka Pohulanka), o prieš pat karą persikėlė į dabartinę Pylimo gatvę ( Ulica Zawalna). Čia šeimos laimė baigėsi.


Getas, duonos kortelė

Į getą Fania pateko 19-os ir jame išbuvo nuo pirmos iki paskutinės dienos, nuo 1941 metų rugsėjo 6 d. iki 1943 metų rugsėjo 23-iosios. Ji vadina stebuklu tai, kad jai pavyko išsigelbėti.

„1941 metų rugsėjo 6 d. 6 valandą ryto į duris pasibeldė du lietuvių policininkai. Liepė per pusvalandį susidėti daiktus ir visiems eiti į getą. Getas buvo čia pat, per gatvę – tereikėjo pereiti iš Pylimo ( Ulica Zawalna) į Ligoninės gatvę. Mus išstūmė į kiemą, uždarė vartus, visi susėdome ant žemės. Iš pradžių apsistojome Ligoninės gatvėje, vėliau Strašūno (dabar vadinasi Žemaitijos), čia gyvenome iki pat geto likvidavimo. Dviejų kambarių bute spraudėsi 16 žmonių. Tačiau pats didžiausias siaubas buvo ne vargas, ne sąlygos, o baimė, kurią sėjo gandai, kas mūsų laukia.“

Išgyveno tik tie, kas turėjo darbą. Neturi dokumento – keliauji tiesiai į Panerių mišką. Dirbantis žmogus privalėjo turėti dokumentą – „šainos“. Dokumentas nuolat keitėsi, šiandien baltas, rytoj baltas su žydru antspaudu, poryt geltonas, rožinis. „Šainos“ – tai teisė gyventi, išlaikyti vyrą ar žmoną ir ne daugiau dviejų vaikų iki 16 metų. Dirbantis žmogus gaudavo duonos kortelę. „Duonos kortelė“ – tai tiesiog pavadinimas, jokios duonos už ją niekas neduodavo. „Duona“ buvo kepama iš šaldytų bulvių ir džiovintų bulvių lupenų.

Fania tikina, jog kalbos apie nešvarą gete yra visiškas prasimanymas: „norintys gauti duonos kortelę, privalėjo pateikti pažymą, kad apsilankė pirtyje.“ Vokiečiai paniškai bijojo ligų, epidemijos, todėl griežtai prižiūrėjo tvarką ir švarą. Kiekvieną dieną tikrindavo, ar grindys išplautos.

Fanios tėvas, aukštos kvalifikacijos elektromechanikas, darbą turėjo – jis dirbo Barboros Radvilaitės gatvėje, priešais Bernardinų sodą. Rivka gimusi 1927 metais, o Fania 1922-aisiais – jai tėvas parūpino dokumentą, kad neturi 16 metų. Dokumentas buvo reikalingas, kad šeimos neišskirtų, paliktų kartu. Faniai tuo metu buvo 19, bet dokumente nurodyta kita gimimo data – 1926 metai.

Fania be darbo nesėdėjo: tvarkė vokiečių butus, kasė apkasus aplink aerodromą, rūšiavo bulves. Valė viešuosius tualetus be šepečių ir skudurų. Tačiau šie darbai buvo nepastovūs, už juos ji negalėjo gauti savo duonos kortelės.

Kortelę Fania gavo 1942 metais, kai tapo Vilniaus geto pogrindinės organizacijos FPO nare (jidiš k. FPO – Fareinighte partizaner organizacie) ir Sonia Madeiskerytė, viena pogrindžio partizanų vadovų, jai parūpino nuolatinį darbą.

„Pirmasis mano darbas buvo iš šiaudų sargybiniams gaminti avalynę, kurią jie apsiaudavo ant batų, kad žiemą kojoms būtų šilčiau. Nuo tada aš gavau duonos kortelę.

Prisimenu, kaip mums atvežė aštrios žolės šiaudų, iš jų reikėjo gaminti kambarinį apavą. Rankos visą laiką būdavo kruvinos, aptvarstytos. Mačiau dokumentą, kad 16 tūkstančių mūsų darbo avalynės porų nukeliavo į Vokietiją. Vėliau atėjo naujas įsakymas – reikėjo šiltų megztinių. Ir mes mezgėme, nuo aušros iki tamsos kurpėme vyriškus ir moteriškus vilnonius megztinius. Jie irgi keliavo į Vokietiją.“



Žaltys, žmogiška stiprybė

Nesvarbu, kad geto duona buvo iš lupenų, svarbiausia, kad ji iš viso buvo. Ji padėjo iš bado nemirti ir Fanios lotynų kalbos mokytojai.

Fania didžiuojasi, kad prieškario mokykloje mokėsi penkių kalbų – jidiš, hebrajų, lenkų, anglų ir lotynų. Labiausiai nemėgo lotynų, nes kalba sunki, reikėjo daug kalti. Suprantama, kad mokiniai baidėsi nekenčiamo dalyko mokytojos, ją tarpusavyje vadino „žalčiu“ (jidiš kalba: dishlang). Mokytoja buvo iš vargingos šeimos, rengėsi kukliai. Kai apsivilkdavo naują megztuką, mokiniai sakydavo –„žaltys pakeitė odą.“

„Žaltys“ kaip ir daugelis žydų mokytojų atsidūrė gete. Mokytojai gete gyveno kraupiomis sąlygomis. Dauguma jų buvo senyvo amžiaus, todėl darbo neturėjo, jie badavo. Mokiniai tai žinojo ir ieškojo būdų, kaip pagelbėti.

„Na ir ką mes jiems galėjome duoti? – pasakojo Fania. – Šaukštą kruopų, šaldytą bulvę, šaldytos bulvės lupenas... Taip atsitiko, kad būtent man teko maisto davinį perduoti „žalčiui.“ Mokytoja apstulbo mane atpažinusi – „Tu čia man, žalčiui, atnešei maisto?! Negi vaikai manęs nepamiršo?“

Mokytoja išgyveno. Iš Vilniaus geto ją išvežė į Kaizervaldą (netoli Rygos), iš ten į koncentracijos stovyklą Štuthofe. Galiausiai mokytoja atsidūrė Lodzėje. Vilniaus žydų realinės gimnazijos mokinys Zalman Gurdus – vėliau Vilniaus 8 vidurinės mokyklos direktorius, ją susirado Lenkijoje. „Kas liko gyvas“ – buvo pirmas mokytojos klausimas. Labai apsidžiaugė sužinojusi, kad ir Fania. Mokytoja prisipažino, kad būtent toji akimirka, kai sužinojo, jog mokiniai ją prisimena, jai suteikė stiprybės, padėjo viską ištverti.

Fania daugybę sykių kartojo: „Mus naikino fiziškai, bet žmogiškosios dvasios niekas negali palaužti. Niekas negali sunaikinti žmogaus žmoguje.“


Vienintelė

„Aš vienintelė likau gyva. Visi nužudyti.“– sako Fania, rodydama 1939 metais darytą savo šeimos nuotrauką.

Likviduojant getą Fanios tėvą išvežė į lagerį Estijoje. Jis žuvo likus kelioms dienoms iki lagerio išlaisvinimo 1944 m. Kodėl jo nenužudė anksčiau? Fania mano, kad tik dėl profesijos – vokiečiams buvo reikalingi elektromechanikai.

Mamą su sese išvežė į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą prie Rygos. Mamą, kaip darbui netinkamą, kartu su vaikais ir vyresnėmis nei 35 metų moterimis, paskandino Baltijos jūroje. Fanios mamai tuomet buvo 42-ji.

Sesuo Riva išvežta į Štuthofą, ten ir mirė.

Dėdė su šeima ir kiti artimieji nužudyti Paneriuose. Močiutę ir senelį (jie gyveno Antakalnyje) net į getą nevežė, tiesiai į Panerius ir sušaudė.


Pogrindis, FPO

„Ar žinotė, kodėl FPO yra jungtinė partizanų organizacija? – klausia Fania. – Nes ji vienijo skirtingų partijų, visų politinių krypčių žmones. Mes sakome: trys žydai penkios partijos. Vokiečiai vėliau man įrodinėjo, kad šis posakis tinka ir vokiečiams, nes jų rinkimuose daugiau partijų, nei kandidatų.“

FPO nariais buvo dešinieji, kairieji, kraštutiniai, liberalieji. Juos visus jungė bendras tikslas – vienas priešas. Taip buvo partizanų karo metais, tas pats po karo. Ir kai Fania atvažiavo į Izraelį 1990-aisiais, ją sutiko visų partijų atstovai. Komunistai, kairieji sionistai, dešinieji sionistai, tiesiog sionistai. Jie visi susitiko kaip nedalomas vienys.

Jungtinė Vilniaus geto pogrindžio partizanų organizacija FPO įkurta 1942 metų sausio 21 d. Fania iš karto tapo jos nare. Saugumo dėlei narių pavardės buvo griežtai slepiamos, kiekvienas organizacijos narys žinojo tik savo penketuką.

FPO nariai ėmė ruoštis sukilimui. Sukilimui reikėjo ginklų, o ginklais reikėjo mokėti naudotis. Gauti ginklą buvo nepaprasta užduotis. „Mums labai daug padėjo Samuelis Kaplinskis, – pasakoja Fania. – Samuelis buvo bundistas (Aut.p.: Bundas – Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbo žmonių sąjunga), iki karo mokėsi pas mano tėvą technikume, vėliau dirbo vandentiekio tarnyboje, todėl mintinai žinojo, kur kokia kanalizacija. Per kanalizaciją jis tiekė ginklus. Rugsėjo 23-ąją, geto likvidavimo dieną, Samuelis per kanalizaciją išvedė apie 130 žmonių. Šaltiniai sako, kad tai padarė Aba Kovneris, bet aš žinau, kad tai buvo Šmuelis Kaplinskis.

Šmuelis išvedė žmones per Rūdininkų 6, ten kur anksčiau buvo mūsų gimnazija, o vėliau Judenratas (Žydų taryba), ir per 9-ąjį namą, kurio daugiau nėra. Kai bėgliai ėjo kanalizacijos tuneliu, staiga ėmė kilti vanduo ir jie išsigando, kad greičiausiai vokiečiai viską sužinojo ir nori paskandinti. O pasirodė, kad viskas dėl palto, kurį pametė vienas iš bėglių. Paltas užkimšo kanalizaciją.

Bėglius prie Dominikonų gatvės posūkio pasitiko mūsų žmogus, lietuvis policininkas, bendradarbiavęs su pogrindžiu, ir – Sonia Madeiskerytė. Kiekvieną kartą, kai su kuo nors atsiduriu šioje vietoje, būtinai parodau, kur tai vyko.“

Sonios Madeiskerytės vardu po karo buvo pavadinta gatvė, kuri vėliau pervadinta Gėlių gatve. Deja, tokia tikrovė – nūdienos visuomenė išbraukė prieš nacius kovojusius žydus iš Lietuvos didvyrių sąrašų.



Ginklai ir kaminkrėčiai

Iš kur ėmėme ginklus? Iš kur tik prasimanydavome. Vogėme iš vokiečių. Slapčia nešėme iš ginklų sandėlio, kur buvo saugomi sovietų ir vokiečių ginklai. Mums labai daug padėjo kaminkrėčiai. Kaminkrėtys – tai žydiška profesija, geriausi kaminkrėčiai buvo žydai. Vokiečiai ir lietuviai buvo priversti su tuo taikytis, jiems teko savo kaminus patikėti žydams. Ar suprantate, ką reiškia leisti valyti kaminą? Tai reiškia leisti vaikščioti tavo stogais.

Partizanai tuo naudojosi, kaminkrėčiai su savimi turėjo dvigubo dugno dėžes, kuriose slėpė ginklus. Vienas ginklų tiekėjas visą savaitę vaikščiojo subintuota ranka, kad apgautų apsaugos budrumą. Jam pasisekė, po bintu jis galiausiai paslėpė ginklą.

Kur mokėmės šaudyti? Pačiame gete, jo rūsiuose, kur nesigirdėjo šūvių. Tikra laimė, kad senųjų statinių sienos buvo ne tokios kaip šiandien, ne kartoninės.

Mes mokėmės šaudyti, gamintis kokteilius (sprogmenis). Kai tik pramokau šaudyti, ėmiau kitus mokyti, kaip elgtis su ginklu. Pradžioje ruošėmės kovai pačiame gete. Bet FPO vadovą Iciką Vitenbergą suėmė, o kai kurie geto žmonės, nors ir žydai, buvo prieš mus. Naivuoliai tikėjo, kad su naciais galima susitarti gražiuoju.

Sužinoję, kad Iciką suėmė, mes susirinkome aptarti, ką daryti toliau. Mūsų slaptažodis buvo „liza ruft“ (Liza šaukia). Liza – tai mūsų pogrindininkė, ji žuvo. Beje, 2015 metais vokiečiai sukūrė filmą apie mane, Holokaustą ir žydų pasipriešinimą. Filmas taip ir vadinasi – „Liza ruft.“

Atėjusi susitikti su pogrindžio grupe, labai apsidžiaugiau pamačiusi, kiek daug mano draugų priklauso FPO. Būtent tuomet nusprendėme, kad turime jungtis prie Rūdininkų girios partizanų. Lengva pasakyti, bet kaip padaryti?

Nutarta, kad eis tik merginos. Vaikinų siųsti nebuvo prasmės: jei juos pagaus, tai iš karto supras, kad žydai – juk visi apipjaustyti.


Pabėgimas, beveik trileris

Rugsėjo 23-iosios rytą, visiškai nenutuokdami, kad bus geto likvidavimas, susirinko 12 merginų – šešios poros po dvi. Sukilimo planą aptarėme geto bibliotekoje, kuri buvo įsikūrusi Strašūno (dabar Žemaitijos) gatvėje. Kiekvieną porą instruktavo FPO vadas.

Mano porininke paskyrė Dobą Debeltov. Mes gavome detalią instrukciją kaip, per kokius kaimus turėsime eiti. Užsirašyti negalėjome, privalėjome prisiminti mintinai. Po instruktažo visi išsiskirstėme po namus. Doba liko bibliotekoje. Jai nebuvo kur eiti, jos šeimos nebeliko.

Grįžau namo, pasakiau tėvams, suruošiau portfelį. Netgi lūpdažį iš mamos atsargų įsimečiau. Geltonąją žvaigždę persiuvau, kad būtų lengva nuimti, kai tik galėsiu.

Judenrate dirbo Grigorijus Jašunskis, jis buvo atsakingas gete už kultūrą. Jis vyresnio amžiaus, todėl į partizanus netiko. Grigorijus mums turėjo padėti atidaryti vartus į Mėsinių gatvę.

Ryte atsisveikinau su tėvais, sese ir mes su Doba patraukė link Mėsinių gatvės. Ten buvo maži varteliai. Jašunskis, kaip ir tarėmės, juos padėjo atidaryti. Išėjus pro vartus Jašunskis pasuko į kairę, mes į dešinę, link Aušros Vartų.

Neilgtrukus supratome, kad kažkas vyksta, turbūt kokia akcija – kas tris metrus už geto ribų išsirikiavę stovėjo lietuvių policininkai. Prie Jaunimo teatro turėjome nemenką išgąstį, kai išgirdome – „Mergaitės, pereikite gatvę.“ Baimė greit atslūgo, kai supratome, kad mūsų niekas neįtaria. Abi be geltonųjų žvaigždžių, jas spėjome nusiimti. Neišsiskiriančios iš minios – charakteringos kaimiškos išvaizdos Doba, aš irgi nelabai tipiška žydė – mėlynakė, ne juodų plaukų.

Toliau ėjome Vokiečių, Trakų, Pylimo gatvėmis. Iš tolo matėme geto vartus ir sunkvežimius, iš kurių lipo kariškiai. Tai nebuvo vokiečiai. Ir ne lietuviai. Kažkokie žaliai apsirengę žmonės. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo estai. Mes supratome, kad tuoj bus akcija (akcija – reškia, žmonių naikinimas), bet neįsivaizdavome jos masto.

Ėjome pro Aušros vartus, geležinkelio bėgius, į nežinią. Klaidžiojome visą dieną. Tarsi abi patyrusios partizanės, bet pasiklydome, sukome ratus ir galiausiai sugrįžome į tą pačią vietą. Sutemo, prasidėjo lietus. Su savimi turėjome rankšluostį, po juo ir pasislėpėme nakčiai.

Ryte kelionę tęsėme, galiausiai priėjome Žvėryno kaimą. Mūsų sąraše tokio pavadinimo nebuvo. Netoliese pamatėme trobą, į ją užėjome. Nežinau ar namų šeimininkė suprato, kas esame – ji mus pavaišino pienu ir tikra juoda duona. Tokios duonos ragavusios nebuvome ne tik kad gete, bet ir vėliau „partizankėje.“ Jos skonį iki šiol prisimenu.

Svetingoji moteris paklausė, kur mergaitės eina – pasakėme, kad bulvių kasti į Senuosius Macelius. Mūsų atsakymas buvo nepriekaištingas – kur gi daugiau galima eiti rugsėjo pabaigoje, jei ne bulvių?

Ėjome tiksliai kaip moteris aiškino. Priėjome dirbamus laukus, Žagarinės kaime prie dabartinės Baltosios Vokės. Pamatėme namą, iš jo išėjo du vokiečiai su ginklais. Išsigandome, ką daryti, kur dabar dėtis. Nusprendėme, kad pasirinkimo nėra ir tiesiog sekėme iš paskos.

Pakeliui sutikome vaikiną, jis lenkiškai paklausė – „Panelės, kur einate?“ Sakome – „bulvių kasti pas tetą į Senuosius Macelius. „O jums nemotais, kad čia vokiečiai?“ – klausia vaikinas. „O kodėl jų turėtume bijoti?“ – kinkos drebėjo, o pačios dėjomės didvyrėmis. Vaikinas sako – „manęs nebijokite, tiesiog žinokite, kad prieš dvi dienas čia nušovė merginą.“ O aš jam – „tai gal tuomet pas tave pernakvoti galėtume?“

Vaikinas nesutiko, sakė – „tai pavojinga, pamatys, kad pas mane svetimi žmonės ir ateis vokiečiai.“ Jis nekvailas, suprato, kad mes ne bulvių kasti, o pas partizanus susiruošėme. Ir visgi nepabūgo, pasisiūlė – „aš jums padėsiu, pasiruoškite, eisime naktį.“

Su Doba visą naktį akių nesumerkėme iš baimės, ką pridarėme – pabėgome iš geto ir puolėme į pirmo sutikto rankas.

Vaikinas, kaip ir žadėjo, atėjo ryte, atnešė duonos, pieno. Ir lazdas. Lazdos buvo reikalingos eiti per pelkes.

Vaikinas mus lydėjo, kol galėjo, o vėliau pareiškė – viskas, daugiau negali, pavojinga. Toliau turime eiti pačios. Jei partizanai jį būtų pagavę, būtų garantuotai sušaudę. Vaikinas rizikavo savo gyvybe, mus išgelbėjo, o mes net jo vardo nesužinojome...

Mes einame, atsipalaidavusios, jau vos ne dainas dainuojame, ir staiga girdime – „Stok, kas eina?“ Pradėjome isteriškai juoktis. Štai taip partizanai mus sulaikė savo žvalgybos punkte, kurį vadino „sekretu.“ Čia sutikome pažįstamą partizanę iš FPO – jai irgi pavyko pabėgti, ir iš jos sužinojome, kad neliko nieko. Vilniaus getas likviduotas.

Pernakvojome, o kitą dieną susitikome su Marijonu Miceika, Vilniaus brigados vadovu. Miceika lietuvis, slapyvardis „Gabrys“, pasirodė, labai mielas, padorus žmogus.

Marijonas buvo aukštas, išvaizdus vaikinas. Su juo, įsitaisiusios medyje, kalbėjome apie gyvenimą gete, mūsų žmones. Galiausiai Gabrys tarė – „jūs drąsios merginos, gal norite į mano Vilniaus brigados būrį?“

Tačiau mes patekome pas kitą vadą. Tai buvo Abos Kovnerio – kairuolio, sionisto, kuris priklausė Hašomer Hacair (הַשׁוֹמֵר הַצָעִיר) organizacijai, būrys.

„Ar žinote Aba Kovnerį?“ – klausia Fania.

Žinoma, kaip galima nežinoti žydų laisvės šauklio, „Keršytojų“ (Nakam) vado! Abelis Kovneris sakė – „Neleisime, kad žydus kaip avių bandą vestų į skerdyklą. Abejojantys, išsivaduokite iš iliuzijų. Jūsų vaikai, jūsų vyrai ir moterys jau žuvo. Paneriai – tai ne stovykla. Paneriai – tai mirtis. Hitleris planuoja sunaikinti visus Europos žydus. Broliai, sesės, priešinkitės! Iki paskutinio atodūsio priešinkitės!“

Fania Brancovskaja partizanų koviniame būryje išbuvo iki pat Vilniaus išvadavimo iš nacių okupacijos. Po Sovietų Sąjungos griūties Fania Brancovskaja savo gyvenimą pašventė Holokausto aukų atminimo įamžinimui.



Gyvenimas teisingas

„Gyvenimas teisingas – sako Fania. – „Įsivaizduojate, aš dalyvavau kare prieš vokiečius ir vokiečiai man už tai davė ordiną.“ – Ordinas už kovą su fašizmu, tai aukščiausias apdovanojimas, kokį gali gauti užsienietis.

2017 m. Fania Brancovskaja, buvusi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminimo puoselėtoja, apdovanota Lietuvos valstybės ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.


Žmonės ir žmonės

Laisvai versta ištrauka iš anonimo recenzijos, parašytos Marijos Rolnikaitės knygai „Aš turiu viską papasakoti“:

„Žmonės privalo dėvėti skiriamuosius ženklus, liudijančius, kad jie ne žmonės, o žmonės. Jei šios taisyklės nepaisys, žmonės nužudys žmones.

Žmonės turi absoliučią teisę žmones išsiųsti į dujų kamerą, pasisavinti jų daiktus, pinigus, namus. O jeigu žmonės maištaus ir priešinsis, tai žmonės juos užpjudys šunimis arba nugabens už miesto ir sušaudys.

Po mirties žmonės neleidžia žmonių užkasti iš karto, pradžioje liepia išrauti auksinius dantis.

Žmonės mano, kad jiems pasisekė, jei žmonės jų nekankina – užmuša iš karto.

Žmonėms juokinga, kai žmonės iš skausmo raitosi ant dygliuotos vielos tvoros.

Žmonės apgaudinėja žmones – sako, važiuosime į darbus, o iš tiesų gabena į dujų kameras.“

Žinau, recenzija skamba keistai, nelabai suprantamai. Prasmė atsiranda, kai žodį „žmonės“ keičiame į „vokiečiai“ ir „žydai.“

Kodėl taip jau ne kartą buvo žmonių istorijoje, kodėl tai atsitiko su mūsų tėvais, seneliais, proseneliais? Ar galima pateisinti ir suprasti, kodėl žmonės matė prasmę žudyti žmones?!

Aš skaitau ir galvoju apie Fanią Brancovskaja. Apie tūkstančių tūkstančius, milijonus tokių, kaip ji. Galvoju apie savo senelius – jų neliko per patį pirmą žudymą Paneriuose. Apie tėvo brolį, kuris žuvo Klogos (Estija) lageryje. Dar apie tėčio pusbrolį, kurį jau po karo, kai norėjo išvažiuoti į Lenkiją, tikėdamasis, iš ten į Izraelį, suėmė bolševikai – gal rusai, gal lietuviai, gal kiti. Kiti, bet irgi žmonės. Žmonės mano dėdę ištrėmė į Uralą, atėmė visą turtą ir jis daugiau niekada negrįžo.

Man plyšta širdis nuo minčių, kurios neišbūtos, neišsakytos, neišrašytos. Aš augau nežinioje – tėvas mus, savo dukras, saugojo nuo skausmo. Tačiau neįmanoma apsaugoti nuo to, kas neišgyventa, kuo nepasidalinta.

Tamsiausios sutemos būna prieš suvokimo aušrą. Aušra išaušta ten, kur išsipildo žmogiškumas. Kiekvienas žmogus trokšta išlikti, išsaugoti gyvybę Bet ne kiekvienas išlikęs lieka žmogumi.


Eva TOMBAK

Nuotraukos Viktoro TOMBAKO

323 views
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".