Pasakoja Daumantas Levas Todesas
Feliksas yra mano vaikystės dalis. Keista, bet sau ilgai nekėliau klausimo, kokie mes giminės.
Jį prisimenu nuo 1954-1955 metų, kai atvažiavo į Kauną mano tėveliui pristatyti savo žmoną. Feliksas tuomet buvo vedęs, turėjo dukrą. Aš dar buvau vaikas, man buvo 7-8 metai. Mus su Feliksu skiria 17 metų.
Daugiau su Feliksu pabendravome, kai atsitiko tikras stebuklas – atvažiavo giminės iš Pietų Afrikos. Dektoro Felikso mamos sesuo ir jos vyras. Sovietų laikais visi užsieniečių atvykimai buvo griežtai ribojami. Į Kauną važiuoti jiems neleido, bet nedraudė svečiuotis Vilniuje. Mūsų giminė susirinko Vilniuje. Mes su tėvais apsigyvenome viešbutyje, o mano vyresnioji sesuo Renata pas Felikso tėvus. Ir tuomet aš pamačiau, kad Renata kažkodėl labai jau mylima ir lepinama. Ir kilo klausimas, o kodėl aš ne taip ir ne tiek?
Daug vėliau paaiškėjo, kad Renata turėjo kitą biologinę mamą. Mūsų mama ją išaugino kaip savo vaiką. O Renatą pagimdžiusi mama mirė netrukus po sesers gimimo. Felikso mama Ida buvo Renatos mamos sesuo.
Mes su Feliksu neturime kraujo giminystės, bet visą gyvenimą vienas kitą vadinome pusbroliais, mus siejo giliausias ryšys per mano seserį. Alpinistai svajoja įveikti aštuonių tūkstančių metrų viršukalnę, o man Feliksas buvo tokia aštuoniatūkstantinė aukštuma, į kurią norėjau įkopti. Feliksas visada atrodė įspūdingai, o jau jaunas koks buvo – gražus, tvirtas, juodaplaukis! Vėliau dar užsiaugino epišką tikro keliautojo barzdą.
Feliksas – tai žmogus, kuris visą gyvenimą nugyveno nemeluodamas ir nesislėpdamas už svetimų pečių.
1926 metais Lietuvoje įvyko fašistinis perversmas ir Felikso tėvai, būdami komunistinių pažiūrų, pasitraukė į Rusiją. Feliksas gimė 1930 metais Minske. 1937 Felikso tėvas išvažiavo į Ispaniją kariauti už idealus, ir būtent tuomet jis pasikeitė pavardę. Portnovas tapo Kantonu, taip tėvas pagerbė Kantono sukilimą. Vėliau Feliksas sakė: „Kodėl niekas nepagalvojo, kaip mane mokykloje pravardžiuos, kai ėmė Kantono pavardę?“
Kol tėvas kariavo už idealus Ispanijoje, suėmė mamą, Feliksas atsidūrė vaikų namuose. Jam tuomet buvo gal 7-8 metai. Tiesa, dar prieš tai ir į kalėjimą pakliuvo. Laimei, teta Ida turėjo draugę, tautietę, kuri visą laiką sekė, kaip ir kur Feliksas. Ir kai jis iš kalėjimo pakliuvo į vaikų namus, ji tiksliai žinojo, kur jo ieškoti.
Mamą paleido, ji pasiėmė Feliksą iš vaikų namų, jiedu išvažiavo į Lietuvą. Lietuva jau buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, išimties tvarka mamai leido grįžti į jos gimtąjį Rokiškį. Tai buvo didelė malonė, tikrai ne kiekvienas galėjo sugrįžti. Feliksas nemokėjo nei jidiš, nei lietuvių. Dešimtmetis berniukas Rokiškyje jautiesi visiškai vienišas. Felikso teta, mano tėvelio pirmoji žmona ir Renatos mama, pasiūlė: „Nėra ko Feliksui vienam tame Rokiškyje sėdėti. Atvažiuokite pas mus į Kauną. Danielius išeina atostogų birželio 22 dieną, pasiimsime mašiną, važiuosime visi į Palangą ilsėtis.“ Taip Feliksas su mama prieš pat karo pradžią atsirado Kaune. Jie liko gyvi, nes tėvelis sugebėjo tetą Idą ir Feliksą pasodinti į ešeloną, kuris traukėsi į Rusiją.
Jie įsivaizdavo, kad traukiasi trumpam, ne daugiau kaip dviem savaitėms. Kad vokiečius sulaikys, atmuš ir bus galima grįžti. „Labai greitai“ užtruko beveik 5 metus.
Važiavo ir mano močiutė, ji liko Kazanėje, o Feliksą su mama nuvežė į stancija Zima (gyvenvietė Zima). Teta Ida pradėjo dėstyti matematiką, vėliau paaiškėjo, kad gerai moka vokiečių kalbą, – tai dar ir vokiečių kalbos mokė. Feliksas juokėsi: „išsilaisvinau nuo vienos pravardės ir tuoj pat gavau kitą – nemec, nemčiura.“ Nemčiura buvo dar blogiau nei gandonas.
Mano ryšys su Feliksu visą gyvenimą ėjo per mano sesę Renatą. Renata išvažiavo mokytis į Maskvą, aš ją lankiau, o kartu ir Feliksą, kol jis gyveno Maskvoje. Mūsų namuose visada buvo samizdato: jo parūpindavo sesuo kiekvieną kartą, kai grįždavo studentiškų atostogų į Lietuvą. Sesuo nesakydavo iš kur gavo, bet spėju, kad Feliksas buvo pagrindinis tiekėjas. Samizdatas buvo leidžiamas ant papirosinio popieriaus, taip gaudavosi daugiau kopijų. Skaityti kokią septintą ar vėlesnę kopiją buvo vienas vargas, o jei samizdato kopija dešimtoji, tai norėdamas iššifruoti, turėdavai pasikišti balto popieriaus lapą po papirosiniu puslapiu. Kalbu apie 1961-1962 metus, man buvo 14 metų.
Atsimenu, kaip Feliksas dirbdavo prie scenarijų. Mane greit išprašydavo lauk, nes įkyrėdavau patarimais, kurių niekas neprašė. Turėjau tokią blogą savybę, kurios, deja, neatsikračiau iki šiolei.
Kartą su Feliksu nuėjome aplankyti Ireną Veisaitę ir Feliksas jai prisipažino, kad buvo ją labai įsimylėjęs dar vaikas būdamas. Irena pasakė: „kaip gaila, kad anksčiau nepasakei. Aš būčiau savo savivertę pasikėlusi.“ Aš iš to padariau svarbią gyvenimo išvadą, kad jeigu tau kas nors patinka, turi sakyti iš karto.
...Feliksas mokyklą ir gimnaziją baigė Vilniuje. Su Grigorijum Kanovičiumi mokėsi vienoje klasėje, abu studijavo literatūrą Vilniaus universitete. Vėliau Feliksas tęsė mokslus Maskvoje.
...Lankydavausi pas Feliksą Maskvoje, kai jis ten gyveno ir aktyviai dalyvavo disidentų gyvenime, kol galiausiai buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos.
Tiesa, dar prieš tai jis buvo pakliuvęs į kalėjimą Vilniuje už muštynes, į kurias įsivėlė dėl antisemitinio pasisakymo. Felikso reakcija visada buvo aiški, teisinga ir žaibiška.
Misijos ir vizijos
Feliksas puikiai suprato savo gyvenimo misijas ir vizijas, ir jos buvo tokios didelės, kad kiekvienas tikslas kaip atskiras gyvenimas. Pirmasis – žydiškos literatūros žurnalas rusų kalba „Tarbut“, kurį pradžioje leido Maskvoje, o kai jį išgrūdo į Izraelį, „Tarbut“ veiklą atnaujino Jeruzalėje. Antrasis – Icchoko Mero knygų vertimas į rusų kalbą, autoriaus vardo garsinimas, knygų sklaida Rusijoje, o vėliau ir pasaulyje. Turėjau tokią giminaitę Bellą Zaleskaja , kurią aš mokiau lietuvių kalbos, ji mane rusų. Zaleskaja į Maskvą grįžo 1959 metais, dirbo lietuvių literatūros konsultante TSRS Rašytojų sąjungoje. Nuo jos žodžio priklausė vertimų likimas. Jeigu Bella sakydavo, kad knyga teisinga – ją išleisdavo.
Feliksas išvertė Icchoką Merą, bet niekas nenorėjo spausdinti. Ledai pajudėjo, kai Icchoko Mero knygą pristatė Bellai. Pirmieji vertimą drįso publikuoti „Družba Narodov.“ Icchoko Mero romanai „Lygiosios trunka akimirką“ ir „Ant ko laikosi pasaulis“ masiniais tiražais išleistos 1966 metais. Rusiškas I.Mero leidimas išskirtinis – iliustruotas Vadimo Siduro darbais. To paties Vadimo Siduro, kurį ištrenkė kartu su kitais avangardistais iš Maniežo parodos.
Už ką? O už ką metė Chruščiovas? Už tą patį, už ką uždarė avangardistų parodą, išvaikė visus autorius ir gerbėjus.
Hitleris avangardistus vadino iškrypėlių menu. Nikita Chruščiovas juos vadino piderais. Chruščiovas rėkė: „Suimti. Sunaikinti. Sušaudyti juos.“ Tiesa, jokių sušaudymų ir suėmimų nebuvo. Tiesiog atėmė teisę į darbą.
Būtent tuomet Feliksas paprašė Vadimo iliustruoti knygą. Ir taip Icchoko Mero knyga buvo iliustruota nuostabiomis Vadimo Siduro iliustracijomis.
Icchokas Meras yra vienintelis žydų rašytojas, kurio novelės yra tarp Lietuvos moksleivių privalomųjų skaitinių. Į programą taip pat įtrauktas Anos Frank dienoraštis. Aš visuomet klausiu, kodėl ne litvakų? Mes turime tiek daug lietuviškų autentiškų prisiminimų – Grigorijus Šuras, Maša Rolnikaitė, Rudaševskis. Bet skaitome Aną Frank, nes tai pasaulinis brendas.
Vadimo Siduro iliustracijos – tai vienas iš daugybės šventų Felikso darbų. Negana, kad jis pristatė Rusijai ir pasauliui puikų literatą Icchoką Merą, jis dar padėjo menininkui, kuris buvo paliktas be duonos.
Feliksas mėgo pasakoti istoriją, kaip Vadimo Siduro mama prašydavo sūnaus: „Na ir ko tu kokio Lenino nenulipdai? Nulipdyk, turėsi pinigų ir galėsi daryti, ką nori.“ Vadimas mamai atrėždavo: „Mama, štai mano sesutė Lena, labai gera ir protinga mergaitė, tegu eina į stotį, padirba tris dienas prostitute, grįš ir vėl bus gera mergaitė.“
Vadimo, Felikso, tokių kaip jie nuostata visada buvo griežta – prieš nieką nesilankstyti. Kakta ne visada likdavo švari, kartais gerai į ją gaudavo.
Trečioji, bet anaiptol ne paskutinė Felikso Dektoro gyvenimo misija – tai „Juodoji knyga.“ Toji pati, kurią parengė Grossmanas ir Erenburgas. Kai viskas buvo paruošta, jau padaryta „grankė“ – bandomasis atspaudas, knyga buvo išcenzūruota, išmesta viskas, kas susiję su Baltijos šalimis. Neliko nė užuominos apie Holokaustą Lietuvoje. „Grankės“ išsiųstos draugiškoms komunistinėms šalims susipažinti. O tuomet viskas sunaikinta, metalas perlydytas. Tačiau paaiškėjo, kad visgi kažkas išliko. Feliksas Dektoras išleido „Juodąją knygą“ 1980 metais. O dar po 20 metų Feliksas rado išcenzūruotas dalis, kur buvo visa Pabaltijo Holokausto istorija, ir išleido patikslintą leidimą.
Prieš leidimą man Feliksas visada atsiųsdavo paskaityti savo vertimus iš lietuvių kalbos. Ir visada atsirasdavo klausimų. Tarkim, kaip rusiškai versti žydšaudys. Nėra. Tai baisus lietuviškas žodžių darinys. Feliksas išvertė žydaboicy.
„Juodoji knyga“ išėjo ir lietuviškai, 1990 metais. Bet jos likimas man nežinomas.
„Juodoji knyga“ paveikė pasaulį, atvirai papasakojusi tai, kas buvo begėdiškai slepiama, numuilinama. Mes žinojome apie koncentracijos stovyklas, kurios buvo ne mūsų šalies teritorijoje, bet žydų tema pas mus buvo labai aptaki – „nukentėjo visa tarybinė liaudis.“ Mūsų visi kapai iki 1990 metų vadinami tarybinių žmonių kapais. Dabar jie tapo nežinomų žydų kapais. Nustatyti vardus labai sunku, bet tikrai įmanoma. Vienas iš mūsų Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo šūkių – „Aukos turi vardus.“ Jeigu žinome bent vieną vardą – jis turi būti įvardintas. Jei dešimt – turi būti 10. O jeigu žuvo 10000, tai rinksime po kruopelytę, kad ir po vieną kiekvieno nužudytojo vardą, kurį sužinosime. Tegu nepilna tiesa, bet tai bus nepilna stiklinė, o ne tuščia.
Dar vienas Felikso didžiųjų projektų – tai Žabotinskio raštai. Feliksas sakė, kad gyvens tol, kol neišleis viso Žabotinskio. Dviejų metų pritrūko, planavo pabaigti iki 2022 metų. Šiuo metu yra išėjusios 6 knygos. Kai kurie metai turi po kelis tomus, nes į vieną nesutilpo. Tai preciziškas akademinis leidinys: čia sudėta viskas, ką parašė ar kada yra sakęs Žabotinskis. Nežinau ar atsiras žmogus, kuris šį darbą tęs, pabaigs. Ant vieno iš raštų yra padėka Laurinai Todesaitei, kuri perfotografavo jo 1906 metų feljetonus, saugomus Universiteto bibliotekoje.
...Jei ištarsiu „Žydai ir lietuviai“, turbūt daug kas pagalvos – aha, tai Tomo Venclovos straipsnis. Bet labai nedaugelis žino, kaip šis straipsnis atsirado. Kad tai Feliksas Dektoras jį užsakė, nes norėjo, kad apie Holokaustą pasisakytų ir lietuvis, bet aiškiai nesovietinis lietuvis. Straipsnis „Žydai ir lietuviai“ parašytas daugiau nei prieš 40 metų. Pirmiausia išėjo rusų kalba, išleido Dektoro samizdatas, vėliau perspausdino Izraelyje. O dar vėliau jį išvertė ir išspausdino lietuvių emigrantai. Straipsnis sukėlė triukšmą, paveikė visuomenės nuomonę. Tomas Venclova tapo lietuvių ir žydų dialogo pradininku.
...Kai Feliksą išspyrė iš Rašytojų sąjungos ir jis emigravo į Izraelį, mes nesimatėme iki pat 1989-ųjų Makabiados, į kurią atvykau su Lietuvos delegacija. Tuomet su Feliksu pasimatėme labai trumpai. Ir vėl ryšys nutrūko gerai dešimčiai metų. Mes susitikome tik 2011-aisiais, jau nebe Izraelyje, o Maskvoje. Tuo metu viešėjau pas Tuminą, turėjau ir darbo pasiėmęs – kažkaip nepatogu buvo važiuoti vien dėl spektaklio. O juk galėjau, jau buvau pensininkas...
Nuo to laiko ryšys su Feliksu vėl atsinaujino, mūsų bendravimas suaktyvėjo. Kalbėdavome po 2-3 kartus per savaitę visomis įmanomomis priemonėmis. Feliksas pats atvažiuodavo į Lietuvą. Matėmės per paminklo Icchokui Merui atidengimą. Atvažiavo į Limmudą Druskininkuose...
Dar vienas Felikso Dektoro gyvenimo darbas – tai dokumentinis filmas apie Mašą Rolnikaitę „Turiu papasakoti.“ Ir mane pajungė, padėjau ieškoti rėmėjų. Kai išėjo filmas, labai didžiavausi, mes su Feliksu atsisakėme visų prodiuserinių teisių. Pasakėme, kad tai ne mūsų biznis ir visas teises atidavėme idėjos sumanytojai Diliarai Tasbulatovai. Diliara tris metus dirbo be finansavimo ir garantijų, kad pinigai atsiras.
Filmas pavyko. Labai norėčiau, kad šį filmą pamatytų kuo platesnė Lietuvos auditorija. Filmas jau su lietuviškais subtitrais, aš turiu visas teises jį rodyti.
...Feliksas mane įvedė į savo Maskvos draugų ratą, jo dėka susipažinau su tokiais šviesiais žmonėmis kaip Marija Šmajevič, Roma Rudaševskis, Olegas Dormanas. Jų kompanija daug jaunesnė už Feliksą ir mane. Dabar, kai važiuoju į Maskvą, aš pas juos važiuoju. Feliksas mus apjungė.
Olegas turi labai daug filmuotos medžiagos apie Feliksą, tačiau Feliksas kategoriškai nesutiko, kad pasirodytų filmas apie jį. Feliksas sakė: „Aš kalbu tiesą. Bet dar gyvi vaikai tų, apie kuriuos kalbu. Aš nenoriu jų užgauti.“ Nepriekaištinga ta Felikso tiesa – „turi sakyti tam, kuris tai padarė, o ne per aplinkui.“
Tiesos tema labai jautri visiems. Ir mums, kai kalbame apie Holokaustą. Prisiminti, bet nekaltinti. Bet ką daryti su bepročiais, kurie visada atsiras ir kaltins. Kaip elgtis su tais, kurie ką begirdėtų, viską priima kaip kaltinimą. Deja, sklaida ne ant protingų žmonių laikosi.
...Feliksas turi penkis vaikus. Sako, kad daugiavaikis jis patapo per tėvą, kuris pavargęs nuo Felikso išdykavimų, mėgdavo sakyti: „kad tu turėtum penkis tokius kaip aš tave tokį vieną.“
Iš Felikso penkių vaikų gerai pažinojau vyriausiąją dukrą Irką (Irena) iš pirmos santuokos. Ji dabar gyvena Amerikoje, profesoriauja mažame miestelyje. Irena daug metų ištekėjusi už Juzo Oleškovskio. Dar pažįstu Mariją Šenbrun-Amor, ji labai talentinga istorikė, istorinių romanų autorė. Dabar ir detektyvus pradėjo rašyti. Sūnus David Dector – garsus fotografas, irgi rašantis. Kitus du vaikus mačiau tik mažus.
Feliksas buvo šviesaus proto iki pat mirties. Paskutinį kartą su juo kalbėjome per Skype, trys-keturios dienos prieš jo mirtį. Nebuvo jokios nuojautos, kad tai paskutinis kartas. Feliksas mirė palaimingai – jis išėjo naktį, miegodamas. Jis nebuvo religingas, bet buvo palaidotas tą pačią dieną, pagal visas tradicijas. Šių metų birželio 21 dieną jam būtų suėję 90 metų. Gimęs birželį, nors visur rašo, kad gruodį. Feliksas niekad nesiaiškino dėl šios klaidos, jam buvo nusispjauti.
Ar Feliksas turėjo gerą humoro jausmą? O kaip be jo būtų sulaukęs beveik 90 metų?
Mylimiausia istorija apie Feliksą.
Tai istorija apie karvę Lukiškių aikštėje. Po karo Feliksas su mama nuvažiavo į Rokiškį ieškoti artimųjų. Aišku nieko nerado. Bet čia buvęs nebuvęs atsiranda kaimynas ir sako „Oj drauge – tikrai sakė drauge, ne ponia – aš visą karą jūsų karvutę saugojau, kad nieko neatsitiktų. Ar norėtumėt atsiimti?“ Mama užsinorėjo tos karvutės. Nežinau kokiu būdu, bet ją pargabeno iš Rokiškio į Vilnių. Tuomet Feliksas su mama gyveno name, kur vėliau buvo parduotuvė „Vaiva.“ Feliksas pasakojo: "Namo kieme visi turėjo malkines. Iš savo malkinės mama padarė tvartelį, kuriame ta karvė ir gyveno. Mama surado mūsų karvei melžėją ir kiekvieną dieną turėjome šviežio pieno."
Šiltas nenugriebtas karvės pienas – absoliučiai vėmalinis gėrimas. Bene pats baisiausias mano vaikystės prisiminimas.
Kiekvieną sekmadienį Feliksas su mama eidavo į turgų pirkti šieno, parsigabendavo su karučiu. O savo laisvalaikį Feliksas leido ganydamas karvę Lukiškių aikštėje. Feliksas tos karvės visa širdimi nekentė, kiekvieną dieną prašė Viešpaties karvę pasiimti. Ir Viešpats išgirdo. Felikso karvė nustipo. Mama nežinojo apie Felikso maldas ir nupirko dar vieną karvę.