Ieškoti
  • vilniusjews

Atminties knygos - visoms Lietuvos bibliotekoms!


Kai kalbiesi su nesančiais, tai vadinama Atmintimi.

Todėl ir Mašos Rolnikaitės „Turiu papasakoti“ , ir Grigorijaus Šuro „Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941-1944 m.“ yra Atminties knygos.

Ir Atminimo tų, kurie Holokausto ugnyje sudegė savo gyvenimo

pradžioje, pusiaukelėje.

Nė vienas iš jose minimų žmonių nemirė natūraliai. Iš jų tą prigimtinę

žmogišką privilegiją atėmė.

Jie žuvo Antrojo pasaulinio karo metais tyliai, bet garsiai prabilo šalia buvusių

Mašos ir Grigorijaus lūpomis.

Jei sušalusios, pusnyje gulinčios iš Štuthofo koncentracijos stovyklos į mirtį varomos Mašos nebūtų radęs Raudonosios armijos kareivis, nebūtų buvę ir knygos: prie kūno slepiamą dienoraštį būtų palaidoję kartu su ja. Bet ji išliko ir aštuoniolika pasaulio kalbų papasakojo apie tai, ko žmonija negali leisti pasikartoti.

Grigorijus žuvo, bet Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė išsaugojo jo rankraštį. Jis irgi mums atveda ir palieka tuos, kurie atgimsta tik atmintyje.

Skaitydamas šias knygas, tu kalbiesi su milijonais nužudytųjų visoje Europoje.

Tai reiškia, jog turi Atmintį.

Mašos Rolnikaitės „Turiu papasakoti“,

Grigorijaus Šuro „Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941-1944 m.“

visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms ir mokymo įstaigoms dovanoja

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė,

Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas,

žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“.

Teksto autorius Eugenijus Bunka

Peržiūrų: 41Komentarų: 0