Search
  • vilniusjews

Apie tai, kas skauda

KAIP TAI ĮVYKO? CHRISTOPH DIECKMANN ATSAKO RŪTAI VANAGAITEI,

Vilnius, 2020, 320 p.


Linas Vildžiūnas

Linas Vildžiūnas / G. Pranckūno nuotr.


Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christoph‘u Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP Sp. z o.o.“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

      Prisimenant apgailėtiną precedentą, kai persigandusi „Alma littera“ išėmė iš knygynų visas R. Vanagaitės knygas, natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent toks leidybos ir platinimo būdas. Ar knygynai „dėl šventos ramybės“ nesiryžta prekiauti naująja R. Vanagaitės knyga, ar tai sąmoninga šios nepriklausomos autorės sugrįžimo strategija?

      Sugrįžta įspūdingai ir viską gerai apgalvojus. Ketvirtame knygos viršelyje pateikiami garsių Izraelio ir JAV istorikų Yehudos Bauerio ir Timothy Snyderio, Tomo Venclovos ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vertinimai. R. Vanagaitės kalbinamas Christoph‘as Dieckmannas – pasaulinio garso mokslininkas, 2011 m. paskelbęs ilgai rengtą didžiulės apimties veikalą „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941-1944“ („Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941-1944 m.“), kurį T. Snyderis įvardija kaip svarbiausią knygą, parašytą apie Holokaustą XXI amžiuje. Nors R. Vanagaitė yra aktyvi, pokalbį kreipianti dalyvė, ji beveik išimtinai tik klausia, o Ch. Dieckmannas atsako: paprastrai, aiškiai ir su aukščiausia moksline kompetencija. Anot Y. Bauerio, „parašyta kaip dialogas, knyga perteikia akademinę analizę kiekvienam mąstančiam skaitytojui suprantama kalba“. Prikibti praktiškai neįmanoma. Bravo, Rūta! Iš visų Tavo audringos karjeros viražų šis yra pats įstabiausias.

      Akademinei mūsų bendruomenei Christoph‘as Dieckmannas gerai žinomas. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo mokslinėse diskusijose. Nuo 2000 m. jis yra Prezidento Valdo Adamkaus inicijuotos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jos užsakymu drauge su Sauliumi Sužiedėliu 2006 m. parašė studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“, kurioje, remiantis gausiais dokumentiniais šaltiniais, liudijimais ir moksliniais darbais atskleidžiamos šių nematyto masto žudynių politinės ir faktinės aplinkybės bei aiškiai įvardijami jų iniciatoriai ir dalyviai.

      Jau tuomet, šešioliktaisiais nepriklausomybės metais, šios publikacijos įžangoje Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, pabrėždamas jos svarbą apgailestavo, kad tai „pavėluotas įvertinimas“. Deja, Holokausto problematika akmeniu slegia mūsų istorinę atmintį ir po trisdešimties posūkio į demokratiją metų. Tai patvirtina kad ir knygos „Mūsiškiai“ likimas, laimei, išprovokavęs dvejus metus trukusį R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno pokalbį.

      Knygos esmę nusako jos moto: „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių“. Aiškinantis „Kaip tai įvyko?“, į Holokaustą Lietuvoje žvelgiama bendrame nusikalstamos nacių politikos ir kitų Rytų Europos šalių patirčių kontekste, veikiau keliant klausimus, nei teigiant atsakymus. Toks požiūris savaime eliminuoja kategoriškas išvadas, supaprastinimus, stereotipus ir, žinoma, nacionalinius mitus. Knygoje nerasime ir nereikalingo emocinio patoso, nors joje atkuriamas laikas toks nežmoniškai kraupus, kad net sunkiai įsivaizduojamas ir emociškai pakeliamas. Nesuteikiantis alternatyvos. Vis dėlto pokalbis pradedamas tuo, kad pasirinkimo galimybė buvo, – tie, kurie atsisakė dalyvauti nusikaltimuose, nebuvo nubausti. „Apie ką ši knyga? Apie svarbiausią Holokausto pamoką – apie tai, kad kiekvienas iš mūsų galime rinktis: būti žmogumi ar nebūti. Šis pasirinkimas yra net pragare“, – savame pristatymo žodyje sako S. Aleksijevič.

      Pasirinkimo neturėjo tik žydai. Kalbėdamas apie žydų padėtį getuose, apie jų pastangas išgyventi Ch. Dieckmannas pasitelkia istoriką Lawrence‘ą L. Langerį, peržiūrėjusį daugybę koncentracijos ir mirties stovyklas išgyvenusiųjų liudijimų ir priėjusį išvadą, kad šių stovyklų situacijai negalima taikyti „normalių“ moralinių kategorijų. „Šių žmonių padėtis buvo itin paradoksali, nes jie nuolat turėjo rinktis neturėdami pasirinkimo – tokia situacija vadinama pasirinkimu be pasirinkimo (angl. choiceless choice).“ Ji taikytina ir Žydų taryboms bei žydų policijai, neretai kaltinamoms bendradarbiavus su naciais. Įsakyti atlikti vadinamąsias „atrankas“, Judenratų atstovai derėdavosi, sumažindavo reikalaujamą skaičių, tačiau vis tiek turėdavo pasiųsti į mirtį dalį savo tautiečių. „Teigdami, esą žydų policija taip pat yra dalyvavusi Holokauste, žmonės pamiršta pagrindinį skirtumą: lietuviai policininkai ir batalionų nariai turėjo pasirinkimą. Žydų pasirinkimas buvo be pasirinkimo. Nebuvo jokio būdo ar galimybės vokiečių okupacijos sąlygomis išlikti ir moraliems, ir gyviems.“

      Lietuvių pasirinkimas buvo bendradarbiauti su vokiečiais (Ch. Dieckmannas nelinkęs vartoti „kolaboravimo“ sąvokos dėl išdavystę reiškiančios jos konotacijos, – daugelis šių asmenų manė tarnaujantys savo šaliai), o tai nulėmė daugelis veiksnių. Ir etninio nacionalizmo bei modernaus antisemitizmo nuotaikos visoje 4-ojo dešimtmečio Europoje, tikėjimas žydų sąmokslu bei įsitikinimas, kad jie kenkia valstybės gerovei.  Ir viltys su Vokietijos pagalba atgauti nepriklausomybę. Ir Lietuvos fašistų, voldemarininkų, stiprėjimas, – išsiveržę į valdžią vokiečiams privertus atsistatydinti Laikinąją vyriausybę, jie ir patys buvo pasiryžę žudyti žydus. Ir fašistams (generalinių tarėjų institutui) likusi visa savivaldos administracija, nes atsistatydinusi vyriausybė nenurodė savo pavaldiniams, kaip jie turėtų elgtis. Ir Bažnyčios tylėjimas.  Sugrįžtant į pradžią, – 1940-ųjų trauma, kai nepriklausomybė buvo prarasta nepaleidus nė vieno šūvio ir netgi sveikinant okupantus, visą kaltę už tai perkėlus žydams ir sutapatinus juos su komunistais. O pačiose karo išvakarėse – lemtingas sutapimas, masiniai trėmimai į Sibirą, atsakomybė už kuriuos taip pat buvo primesta žydams.

      Ta pačia antisemitine dvasia persmelktas ir VLIK‘o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) jau po karo, 1946 m. gegužę, pabėgėlių stovykloje Vokietijoje rašytas dokumentas, davęs pradžią vadinamajai „dvigubo genocido“ teorijai, kurio ištraukas R. Vanagaitė cituoja knygos pabaigoje. Jo tikslas buvo pasiteisinti dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse, didelę dalį atsakomybės perkeliant pačioms aukoms. „Žydai buvę nacizmo aukos, lietuviai – komunizmo, o kadangi daugelis komunistų buvę žydai, juos reikėję nubausti“ (Ch. Dieckmann). Žydai neva sveikinę okupantus, šokę ir dainavę tremiant lietuvius į Sibirą, prasidėjus karui žydai iš pasalų žudę lietuvius partizanus, o pasirodžius vokiečiams – ir šiuos. „Ne be pagrindo tad įsivyravo lietuvių tautoje įsitikinimas, kad žydai ją naikino, žudė ir kankino“, – daroma išvada šiame dokumente. Lietuviai keršiję bolševikams, kurių tarpe buvo ir žydų, bet naciams pradėjus žydų naikinimą, jiems talkinusios tik tautos atmatos.

      Šiandien tas ilgas tekstas skamba beveik kaip parodija. Pavyzdžiui, – „Giliai krikščioniškoji lietuvio siela ir švelni prigimtis šių baisių žydų naikinimo ir niekinimo akivaizdoje privertė jį pamiršti dar neužgijusias žydų padarytas žaizdas ir dar neišdžiūvusias ašaras. Lietuvio širdy pykčio vietą užėmė pasigailėjimas ir, neperdėjus, galima sakyti, herojiška dar vakarykščio priešo meilė.“ Tačiau „dvigubo genocido“ teorija paplito tarp emigrantų JAV, o po 1990-ųjų sugrįžo namo ir gana tvirtai „įsivyravo“ mūsų tautiniame naratyve.

      Lietuvių ir vokiečių interesai pirmą kartą rimtai susikirto tik 1943 m. kovą, boikotuojant mobilizaciją į SS diviziją, kai tai buvo susiję ne su žydais, bet su saviškiais. Tuo metu „glaudžiai bendradarbiaujant“ jau buvo nužudyta 150 000 žydų. Skaitant knygą iškyla šiurpi šių įvykių chronologija ir dinamika 1941-ųjų vasarą, susijusi su Lietuvos strategine padėtimi ir žlungančiais žaibiško karo planais, – pradedant birželio sukilimo smurtu, vokiečių sukurstytais pogromais ir pirmosiomis masinėmis „pavojingų“ žydų vyrų žudynėmis Septintajame forte Kaune, tęsiant žydų persekiojimu, jų turto nusavinimu, getų steigimu ir sparčiai artėjant prie „galutinio sprendimo“ Lietuvos miesteliuose rugpjūtį-spalį, anksčiau nei šį sprendimą priėmė aukščiausioji nacių vadovybė. „Lietuvos provincijoje procesas buvo toks žaibiškas, kad [žydų] identifikacijos, ekspropriacijos, koncentracijos ir naikinimo fazės vyko kone tuo pat metu“, – konstatuoja Ch. Dieckmannas. Masinės žudynės vyko taip staigiai ir dėl lietuvių pasirengimo bendradarbiauti. Apskričių viršininkai gaudavo įsakymą „iš viršaus“, Skrajojantis būrys atvykdavo į vietas, kur viskas jau būdavo paruošta, žydai policininkų ir baltaraiščių surinkti ir pristatyti, duobės iškastos. Taip per tris mėnesius buvo sunaikintos visos miestų ir miestelių žydų bendruomenės – 100 000 žmonių. Dar šimtas tūkstančių iki 1944 m. žuvo Devintajame forte ir Paneriuose, buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getų. Aprėpiant kitus nacių nusikaltimu, – Lietuvoje numarinta ir išžudyta 170 000 sovietinių karo belaisvių, apie 35 000 iš Rusijos atgabentų evakuotųjų, vokiečiams traukiantis ir taikant „išdegintos žemės“ taktiką. Tai tik bendriausi skaičiai.

      Kaip Lietuvos žemė galėjo sutalpinti šitiek lavonų? – retoriškai klausia R. Vanagaitė. Kitą klausimą – ką apie getus ir juose gyvenančius žmones mąstė gyvenusieji šalia? – užduoda Ch. Dieckmannas. „Taip, apie vokiečius šiuo laikotarpiu mes šį bei tą žinome, o apie lietuvius – beveik nieko. Kodėl nežinome? Mūsų knyga išeis Lietuvoje, ir aš noriu, kad šitas klausimas joje būtų. Ne kaltinimas, o tiesiog atviras klausimas.“ Šį sunkų pokalbį autoriai užbaigia mintimis apie gėdos ir atsakomybės, skausmo ir empatijos jausmą, kuris neišvengiamai ateina, jei savo istoriją priimi ne tokią, kokią ją norėtume matyti, o tokią, kokia ji yra.

      Mane dažnai aplanko vaikystėje patirtas nesuprantamas jausmas, koks liūdnas, tarsi sustingęs man tuomet atrodė tėvynės peizažas. Dar nieko nežinojau apie prieš penkiolika metų čia vykusias baisybes. Bet tai labai subjektyvus, gal susikurtas jausmas.  

196 views
  • Facebook Social Icon
  • Twitter Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram Social Icon
  • LinkedIn Social Icon

©2019 Žydų bendruomenė "Vilnius - Lietuvos Jeruzalė".