Kitais metais sukanka lygiai 50 metų, kai mus paliko Aleksandras Livontas (1920 – 1974), vienas žymiausių kada nors Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių smuikininkų, formavusių šiuolaikinę Lietuvos smuiko mokyklą ir padariusių didžiulę įtaką ne vienai Lietuvos atlikėjų kartai. A. Livonto interpretacijų įtaigumas, emocionalumas, virtuoziškumas tapo etalonu Lietuvos atlikimo meno istorijoje, o jo mokiniai paliko reikšmingą pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių kultūrose.
A. Livontas gimė 1920 m. lapkričio 20 d. Charkive (tuomet – Charkovas). Šeimai persikėlus gyventi į Odesą dešimtmetis Aleksandras (Šaja – taip jį vadino vaikystėje) įstojo į Piotro Stoliarskio muzikos mokyklą, kuri veikė žymiojo muzikos pedagogo namuose, išugdžiusio tokius smuiko genijus kaip Davidas Oistrachas ir Natanas Milšteinas.
A.Livontas anksti pradėjo koncertuoti, grojo kartu su savo bendramoksle pianiste Olga Šteinberg, vėliau tapusia jo žmona. Puikiai baigusiems Maskvos konservatoriją A. Livontui ir O. Šteinberg Meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis pasiūlė (kartu su grupe kitų muzikantų) atvykti į Lietuvą. Nuo 1945 m. A.Livontas tapo Kauno konservatorijos vyr. dėstytoju, Valstybinio operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisteriu, solistu baleto spektakliuose, vėl atkurtos Filharmonijos solistu. Baigusi studijas Olga Šteinberg su mama į Kauną atvažiavo 1947-siais. Taip Kaune prasidėjo abiejų muzikų koncertinis gyvenimas.
A. Livontas labai greitai tapo vienu aktyviausių Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyviu, reikšmingai prisidėjusiu plėtojant Lietuvos muzikinę kultūrą. Iš pradžių A. Livontas dėstė ir Kauno, ir tuometinėje Vilniaus konservatorijoje. 1948 m. galutinai įsikūręs Vilniuje jis atsidavė pedagoginiam darbui bei aktyviai koncertinei veiklai. Koncertavo ir kaip solistas, ir kaip Valstybinio trio dalyvis (su kompozitoriumi ir pianistu Baliu Dvarionu (vėliau – Stasiu Vainiūnu) ir violončelininkais Isaja Turičiumi, Povilu Berkavičiumi), ir kartu su žmona pianiste Olga Šteinberg.
Svarbią vietą A. Livonto meninėje veikloje užėmė lietuviška muzika. Jis aktyviai prisidėjo prie lietuvių muzikinės kultūros puoselėjimo, kūrybiškai bendradarbiavo su kompozitoriais Baliu Dvarionu, Stasiu Vainiūnu, Eduardu Balsiu, Antanu Račiūnu, Vytautu Barkausku ir kitais, skatino juos kurti muziką smuikui ir atlikdavo jų kūrinius. Iš viso A. Livonto repertuare buvo daugiau nei 80 lietuvių kompozitorių kūrinių. Į savo repertuarą įtraukė tai, kas lietuvių muzikoje buvo geriausia, buvo lietuviškos muzikos entuziastas ir uolus populiarintojas. A. Livonto atliekamas ir išpopuliarintas B. Dvariono Koncertas smuikui (prie kurio galutinės redakcijos smuikininkas nemažai prisidėjo) buvo pažymėtas valstybine premija. Ypač glaudžiai bendradarbiavo su E. Balsiu, juos siejusi artima draugystė formavo abiejų menininkų kūrybinės individualybės bruožus ir svariai praturtino lietuvišką smuiko repertuarą. To bendradarbiavimo dėka gimė Antrasis koncertas smuikui, „Dramatinės freskos“. A. Livontas buvo pirmasis E. Balsio kūrinių smuikui atlikėjas ir smuiko partijų redaktorius.
Greta lietuviškų kūrinių jis atliko ir pasaulinio smuiko repertuaro kūrinius, koncertavo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Grojo solo, su įvairių šalių orkestrais Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Jo atliekama muzika nuolat skambėjo per radiją, televiziją. Ypač daug koncertavo duetu su savo žmona Olga Šteinberg. Ansamblio repertuare buvo beveik visa to meto lietuviška muzika smuikui ir fortepijonui. Daugelis sukurtų lietuvių kompozitorių kūrinių yra skirti šiam puikiam duetui.
Nuo 1948 m. iki gyvenimo pabaigos A. Livontas dirbo pedagoginį darbą Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Buvo talentingas ir reiklus pedagogas. A. Livonto klasėje mokėsi visas būrys garsių smuikininkų: Jonas Urba, Kęstutis Alfonsas Ivaškevičius, Saulius Sondeckis, Feliksas Bajoras, Algis Gricius, Dalia Pomerancaitė, Raimundas Katilius (kuris iki pat savo mirties griežė A. Livonto smuiku, pagamintu žymaus XVIII a. italų smuiko meistro Giovannio Battistos Guadagninio), Beata Vasiliauskaitė (pasaulyje pripažintos dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos močiutė), Edita Vasiliauskaitė, Paulius Juodišius ir kt. Daugelis jų tapo pedagogais ir išaugino ne vieną talentingą smuikininką.
A. Livontas mirė 1974 m. lapkričio 12 d. Vilniuje, likus aštuonioms dienoms iki 54-jo gimtadienio, po koncerto Filharmonijoje. Pagriežęs E. Balsio Antrąjį koncertą smuikui artistas sukniubo persirengimo kambaryje sustojus širdžiai. Palaidotas A. Livontas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Kitų metų pabaigoje žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ rūpesčiu pedagogo, kultūros veikėjo, publicisto bei didžiojo smuikininko Aleksandro Livonto, tapusio neatskiriama Lietuvos muzikinės kultūros dalimi, atminimas bus pagerbtas memorialine lenta Lietuvos Nacionalinės filharmonijos erdvėse.