Kodėl man svarbi Kretinga?
Pirmiausia, kad mama, gyvendama tarp Palangos ir Kretingos, eidavo ten su tėvais 6 km sekmadienį į Mišias Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčią prie Pranciškonų vienuolyno. Bažnyčia ir vienuolynas tikrai įspūdingi. Kaip žinia, 1617 m. pastatyti žemaičių seniūno ir LDK etmono, grafo Jono Karolio Chodkevičiaus su žmona Sofija, kurios palaikai ilsisi ir dabar bažnyčios rūsyje. Prie vienuolyno buvo pastatyta ir mokykla, tapusi gimnazija. Ją lankė mano mama, kol pokaryje nebuvo perkelta į Palangą. Kalbėdama apie gimnaziją, ji visada tai minėdavo su pasididžiavimu, kad jai teko laimė ir garbė joje mokytis. Ypatingai prisimindavo matematikos ir muzikos mokytoją Eduardą Balsį. Jo vardas dažnai pasigirsdavo per televiziją ar radiją, kai buvo atliekami jo kūriniai, pavyzdžiui, oratorija “Nelieskite mėlyno gaublio”. Žinoma, tai buvo proga prieš aplinkinius pasipuikuoti, kad su šiuo kompozitoriumi jai teko bendrauti jaunystėje, ir koks puikus mokytojas jis buvo.
1940 m. Kretingoje, Lietuvą užėmus sovietinei okupacinei valdžiai, nuo plaučių uždegimo mirė ir mano močiutė. Ligoninėje buvo jau įsisiautėjusi sovietinė betvarkė, palatose nebeliko vietos, taigi, močiutei teko gulėti koridoriuje. Ji siuntė savo vyrą, mano senelį, atvežti iš kaimo mano mamą atsisveikinimui. Senelis ginė arklius vežimu per lietų ir darganą, bet jie nebespėjo. Mama rado savo mamą jau išėjusią iš šio pasaulio, kuriame jau telkėsi katastrofos, karo ir pokario baisenybių debesys. Liko tik nuotrauka, kurioje močiutė guli karste priešais pagrindinį įėjimą į Kretingos bažnyčią, aplinkui susispietę giminės, o per patį vidurį - vienuolikmetė mano mama. Močiutė palaidota senosiose Kretingos kapinėse kaip ir daugelis kitų tolimesnių giminaičių, kurių pats vienas net kapų negaliu atrasti ir ne visų vardus bei giminystės laipsnius prisimenu. Pagrindinis šeimyninis kapas visai netoli žemaičių laikomu šventuoju, Lietuvos botanikos pradininko, brolio pranciškono Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos (1771-1849) kapo, pro kurį neišvengiamai turiu praeiti eidamas link giminės kapo. Pabrėžos koplytėlėje visada daugybė gėlių ir baigusių degti žvakių. Kapas gausiai lankomas - žemaičiai tiki stebuklinga Pabrėžos pagalba sveikatai ar ištikus kokiai nelaimei. Visai nenuostabu išgirsti moterėles kalbantis - “Meldiaus pri Pabriežas kapa…”. Taigi, atsiradęs Kretingoj, nors iki šiol nebuvau ten gal net nakvojęs, pasijuntu lyg tarp savos genties, lyg priklausąs tai vietai, lyg nematomomis šaknimis ir gijomis prikabintas prie tų vietų, gatvių, pastatų ir kvėpuojantis protėvių oru.
Mama savo pasakojimuose apie vaikystę užsimindavo, kad prieš karą Kretingoje gyveno daug žydų, kurie šeštadienį gausiai išeidavę pasivaikščioti po miestelį. O centre beveik visos parduotuvės buvę žydų. Močiutė eidavusi pas juos apsipirkti. Dažnai vesdavosi kartu ir mamą, kuriai galėjo būti nuo 5 iki 10 metų. Močiutė Barbora buvusi kieta derybininkė ir atkakliai siekdavusi nuleisti kainą. Kartą, perkant medžiagą ar kažką kitą, jai nepavyko nusiderėti iki reikiamos sumos - taigi, pasakė, kad per brangu, apsisuko ir išėjo vedina maža Gedvyse - taip buvo mažybinamas ir žemaitinamas mamos Jadvygos vardas. Jau paėjus gatve, pasakojo mama, krautuvininkas jas pasivijo su šypsena tardamas: “Ponia, tegul bus, kaip jūs norite...”. Iš visos pasakojimo nuotaikos supratau, kad tarp močiutės ir žydų krautuvininkų buvo susiklosčiusi abipusiai pagarbi draugystė.
Prasidėjus karui, senelio ūkyje atsirado pabėgėlių iš miesto, bet žydų tarp jų nebuvo. Ji kaip vaikas girdėjusi, kad prasidėjo žiaurumai žydų atžvilgiu, kad žmonės piktinosi žudynėmis, smerkė prisidėjusius lietuvius. Minėjo batsiuvį, su kuriuo vėliau niekas nenorėjo bendrauti, ir jis greitai prasigėrė iki mirties. Minėjo net, kad dėl masinio žudymo, kurio aukos palaidotos Kvecių kaimo Girelės miškelyje, žmonės ėmė bruzdėti, kad net vokiečių vadovybė, organizavusi egzekucijas, pakeitė taktiką į taip pat sunkiai įsivaizduojamą kaip masinis šaudymas – ėmė aukas galabyti naktimis senosiose Kretingos žydų kapinėse, o kad nesigirdėtų gyventojams, vietoj šautuvų ir kulkų naudojo kastuvėlius. Čia įsipina kita iš mamos girdėta istorija, kurią su platesniu kontekstu ir tikslesne vieta susiejau lankymosi Kretingoje metu.
Žodžiu taip: nuo vaikystės prisimenu dėdę Nykodimą (Nikodemą, bet taip jį vadindavo žemaičiai), tikrosios močiutės brolį, amžiną senbernį, kuris gyveno senelių namuose. Senelis buvo vedęs antrą kartą, o jo antroji žmona Anastazija man buvo kaip tikra gyva močiutė. Nykodims vis kažką dirbdavo prie ūkio ar kolūkyje, šienaudavo žolę prie karnolio (melioracijos kanalo) ir pan. Be to, buvo girtas, kada tik galėdavo. Sako, pradėjęs stipriau gerti vokiečių metais, kai ėmė pats virti samagoną. Samagonas, esą, įsisiautėjo tik vokietmečiu. Prasidėjo gal su pirmąja sovietine okupacija. Anksčiau visi paisę valstybės monopolio, nes grėsė griežtos baudos ir apskritai kiekiai buvę kitokie. Žuliko (300 gr. buteliukas) užtekdavę trims vyrams visai nakčiai su dainomis. Okupacijos, užgriuvę karo siaubai, chaosas ir betvarkė atidarė visus šliuzus naminės varymui. Veikė, matyt, ir kaip analgetikas arba smėlis stručiui pasislėpti galvą nuo visų įtampų ir pavojų. Pasakojo mama, kad Nykodims taip nusilakdavo nuo savo išsivaryto samagono, kad nebeskirdavo pieno separatoriaus pamazgų nuo savo produkto. Kartą jos su seseria Milda, plovusios tą „pieno mašinavimo aparatą“, (ranka sukamas separatorius), o Nikodimas sėdėjo savo samagoninėj ekstazėj. Matyt, dar neketino iš jos grįžti į žiaurųjį pasaulį, tad paprašė: „Įpilk monei dar, Jadvygele...“. Seserys susimirksėjo ir įpylė į stiklinę pamazgų iš separatoriaus. Nykodims gurkštelėjo, pasipurtė ir paplojo sau per petį: „Och ka stiprią šnapšę išviriau“. Buvo žinomas ir kaip stalius. Prisimenu prie darbų piktinantis, kai užlinksta kalama vinis, kad „tiej ruskę nie vinies padryt nemok, ka surandi kur lentuo smetanską, et kap per sveista“. O vakarais kartais sėdėdavo po stogeliu prie žiemai sukrautų malkų su jau apytuščiu rašalo buteliu ir vienumoj režisavo savo vizijas atsiveriančių laukų fone. Pamatęs mane visada nusišypsodavo ir sakydavo kažką tokio: „Oi, Žilva tu Žilva... a žina, ka aš Šociks esu“. (Kas nežino: Algirdas Šocikas - garsus pokario Lietuvos boksininkas). Sakė, gers, kol Palangos aerodrome, kur sovietiniais laikais buvo padaryta sklandymo mokykla, vėl pamatys Lietuvos karinius lėktuvus. Ir panašiu režimu traukė iki devinto dešimtmečio vidurio. Lėktuvų nesulaukė.
Grįžkime prie žydų žudynių karo pradžioje. Tada Nikodimas tikriausia dar nebuvo tiek įsiamagoninęs, bet buvęs aršus mušeika. Gal dabar sakytų – krūtas. Pasirodydavo kur kaime vakaruškose, tuoj sukeldavo muštynes. Būdavo policijos pagaunamas ir kišamas į daboklę. Eilinį kartą ten pakliuvo ir 1941 m. vasarą. O tada jį su kitu chebrantu lietuviai policininkai pradėjo imti į naktinius darbus. Tai buvę ne kas kita, o naktį žudomų kastuvėliais žydų kapinėse laidojimas, nors gal labiau tinka žodis – užkasinėjimas. Tuos du duobes kasančius areštantus saugojo lietuvių policininkai, o tolėliau darbavęsi vokiečiai. Nikodimas, susirodęs ženklais su partneriu, pritvojo kastuvais lietuvių sargybinius, šoko į greta tekantį Akmenos upelį ir pabėgo. Prieglobsčio ieškoti atsibeldė pas mano senelius. Kitas areštantas nukūrė pas tėvus tame pačiame kaime. Jo situacija buvo daug sunkesnė, nes jis buvo negyvai nudobęs, nežinau, kokiomis aplinkybėmis, lietuvį policininką. Jam grėsė mirties bausmė. Na, o Nikodimas pasislėpė kažkur ūkyje ir iš baimės kelias dienas ir naktis nekišo nosies į lauką ir tikriausiai net kvėpuoti bijojo. Bijojo, kad ateis policija ieškoti arba kas nors pamatęs praneš. Bet policija nesirodė. Tada pradėjo išeidinėti iš daržinės naktimis pasivaikščioti. Paskui jau ir dienomis. Vis niekas neieško. Tada išsivirė samagono, ėmė naktimis gerti. O išgėrus ir uždainuoti norisi. Gal dar kokių sugėrovų pasikvietė. Žodžių, jau ne tik kad nebesislėpė, bet dar ir garsiai dainomis kaimui skelbė, kad jis čia. Policija, tai sužinojusi, jau turėjo neišvengiamai pajudinti užpakalį ir pagaliau atėjo Nikodimo suimti. O jis, savo laimei, gulėjo knarkdamas ir neišjudinamas savo samagoninėje komoje. Senelis, greitai susiorientavęs ėmė dengti stalą, krauti užkandą ir šnapšę policininkų vaišėms. Vyriausią sūnų Bronių spėjo greitai pasiųsti į ano draugo sodybą perspėti apie suimti atvykstančius policininkus, kad tas spėtų išnešti kudašių. Prie stalo ir stikliuko senelis suderėjo su policininkais išpirką už Nikodimą – kažkiek kumpio, dešrų, šnapšės. Jo ir kaltė ne tokia baisi – tik truputį pridaužė policininką ir pabėgo. Čia ir Nikodimas atsibudo. Jam sako: „Na, ruoškis, eisim“. Kur dėsis Nykodims, ėmė rangytis eiti. Vuo a nenuori pamyžt už klouna prieš edams?“ – pasiūlė policininkas. Nikodimas, pamatęs, kad už kluono jo niekas neseka, nėręs į krūmus ir padus papustęs. Paskui ilgai gyrėsi, kad net du kartus sugebėjo nuo policajų pabėgti.
Bandžiau įsivaizduoti, tos nakties įvykius, jau stovėdamas maždaug ten, iš kur pabėgo Nikodimas, o šimtai žydų to negalėjo padaryti. Vietą nupasakojo brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis. Netoliese už tvoros dabar stovi šv. Klaros vienuolynas. Kapinių pačiame kampe (gal pro ten ir bėgo Nikodimas?) kažkas pastatė kryžių. Dar šiek tiek pagrindinio įėjimo į kapines pusėn stovi palyginti solidus paminklas nužudytai komjaunuolei. Žinoma, jis atsirado sovietiniais metais. Tokį reiškinį matau pirmą kartą – kryžius žydų kapinėse.
Vos prieš kelias dienas gavau žinutę iš pranciškonų tretininko Jono Drungilo: Laba diena, Žilvinai, apklausus vietos gyventojus, surinkau tokią informaciją: žydų kapinėse sušaudyta ne vien tik žydų tautos žmonės, bet ir tuometinės santvarkos aktyvistai. Vieno iš jų, Edvardo Makščio (Edvardas Makštys, Kretingos apylinkės vykdomojo komiteto plano komisijos pirmininkas). Taigi, kryžių po 1990 m. Edvardui Makščiui pastatė jo giminaičiai. Jis, kaip minėjau, pačiam kapinių pakraštyje, netoli paminklo trims nužudytiems komunistams, kurį pastatė jau sovietinė valdžia. Netoliese už tvoros stovi šv. Klaros vienuolynas, prie nemažą kapinių perimetrą žyminčios tvoros jau atkeliavo naujų gyvenamųjų namų kotedžai su gražiomis pievelėmis, vaikų žaidimų įrenginiais, kai kur plevėsuojančiomis Žemaitijos ar Lietuvos vėliavomis. Atrodo lyg taikiai sugyvena su ramiais kapinių kaimynais, tyliai kalbančiais per pasvirusius antkapius su hebrajiškais rašmenimis.
Su kapinėmis kiek užbėgau į priekį, - reikėjo sujungti su pasakojimu apie Nikodimą. Dabar grįžtu į kelionės pradžią. Vos prieš pusmetį su Irena Veisaite keliavom į Rokiškį, į Renginį Matildai Olkinaitei atminti. Pakeliui kalbėjom, kad reikėtų nuvykti į Kretingą, kur ją kviečia gimnazija, bet jai jau sunku keliauti. Nutarėm, kad galim ir vėl vykti mano automobiliu ir galbūt apsistoti vienuolyne. „Tai važiuojam drauge“, - linksmai tarė Irena. Aš apsidžiaugiau. Bet dabar keliavau vienas, prisimindamas tą paskutinį ilgesnį pasibendravimą kelionės metu.
Palanki aplinkybė, kad su broliu Gediminu Numgaudžiu yra vykęs susitikimas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, ir mes esam šiek tiek apsidraugavę, tikrai turime tą pačią nuomonę kai kuriais klausimais ir aš jam labai simpatizuoju. Jis, pakalbėjęs su gvardijonu, pažadėjo, kad galėsiu apsistoti vienuolyne savaitei. Pakeliui paklausia, o kodėl ne “Pakūtoj”. „Pakūta“ - tai atskira istorija. Pakutuvėnuose prie šv. Antano Paduviečio parapijos ir vienuolyno (https://pakuta.lt/) brolis Gediminas įkūrė “Pakutuvėnų susitaikinimo sodybą” priklausomybių turintiems žmonėms. Paaiškinu, kad dabar noriu pavaikščioti protėvių takeliais, o pakutavosiu kitą kartą. Bet kelias į Kretingą veda sekmadienį pro Pakutuvėnus, kur brolis Gediminas būna labai dažnai. Taip atsirandu Pakutuvėnuose. Iš kadaise buvusio 400 žmonių kaimo likusi tik bažnyčia, vienuolynas ir naujai pastatyta Susitaikinimo sodyba vidury laukų. Atvykstu, kai laikas jau po Mišių, daug kas išsivažinėję, tik daugiausia jaunų žmonių būrelis stoviniuoja lauke su kavos puodeliais rankose. Pastebėję mane, tuoj kviečia į savo ratą ir jau po truputį pažindinuosi. Pasirodo Gediminas, pristato mane ir paprašo papasakoti savo istoriją - tiek apie du kartus politinę kalinę mano mamą, tiek apie Vilniaus žydų viešosios bibliotekos įkūrimo istoriją. Pasakodamas norom nenorom kabinu ir apskritai žydiško paveldo išsaugojimo, gaivinimo, atminties temas ir, žinoma, negaliu apeiti Holokausto. Jau iš veidų matau, kad reakcija visiškai kitokia, nei galėtumei tikėtis lietuviškoj tipinėj krikščioniškoj bendruomenėj, kur žydai religiniu požiūriu yra tiesiog kitatikiai, gal nesusipratėliai ir NEsavi . Kaip ir musulmonai, budistai, induistai ar dar kokie, o jei įbersi antisemitinį prieskonį, tai ir blogiau... Tebevyraujančiu tradiciniu supratimu – jie yra paklydėliai, nepažįstantys tikrojo Dievo ir juos derėtų kiek įmanoma išgelbėti – atversti tikrąjį tikėjimą, t.y., į savąjį. Tautiniu požiūriu į kraują įaugęs senasis stereotipas sufleruoja, kad visi nelietuviai yra tiesiog kiti, ir mums nelabai rūpi, kas jiems rūpi. Tokiam kontekste ir mano istorija apie biblioteką ir žydų praeities ir dabarties aktualijas būtų ne į temą. „Pakūtos“ auditorija, susėdusi ratu ant suoliukų, man aiškiai leido suprasti, kad čia yra kitaip. Jie siurbė pasakojimo detales, akimis ir veido išraiška akivaizdžiai pritarė išsakomoms mintims apie žydų ir lietuvių santykius, apie kintančią kolektyvinę atmintį ir skirtingus istorinius naratyvus.
Vienas vyriškis pašoko ir kiek susijaudinęs ir norėdamas pritarti mano mintims nubėgo kavos, siūlė ir kitų skanėstų iš čia pat įrengtos virtuvėlės, kurioje prie pat durų pastebėjau netikėta katalikiškai bažnyčiai jungtimi tarp žydiškų karpinių ir rožinio. Po mano neplanuoto pasakojimo prasidėjo laisvas bendravimas prieš, pasirodo, mūsų laukiančius pietus. Susipažinau su kolege – Klaipėdoj praktikuojančia psichologe, kuri pasirodė aktyvi ir ilgametė bendruomenės narė. Ji spėjo papasakoti, kad mokosi hebrajų kalbos, bet daugiausia tai daro per senąsias žydiškas giesmes, kurias jie čia gieda įvairiomis progomis. Štai ir prieš Sekmines ateinantį šeštadienį vyks su Šavuotu susijusios iškilmės, kur bus nemažai tokio pobūdžio šlovinimo. Jaunais draugiškais veidais, atvirumu ir net roko ansamblio instrumentų komplektu bažnyčioje visas buvimas kėlė mintyse vaizdus apie kitą mano būsimą apsilankymą „Pakūtoje“.
Į Kretingą važiavau paskui brolį Gediminą. Atvykus į vienuolyną jis parodė man suteikiamą celę. Jaučiausi tarsi iš Umberto Eco romano. Vienuolynas pastatytas XVII a. pradžioje, kas be ko turi savo turtingą istoriją su karais, švedų plėšimais ir nukankintais vienuoliais, caro imperijos peripetijas, tarpukarį, sovietines represijas ir uždarymus. Vien koridoriaus skliautai nuteikia labai kinematografiškai. Ant sienų pritvirtinti šviestuvai primena deglus, žingsnių aidas, vaizdas į vidinį kiemą, paveikslai ir kitos interjero detalės nardina į savo aurą. Po truputį aiškėja vienuolių dienotvarkė, kai jie išeina iš savo klauzūros, atskirtos stikline siena ir durimis, pro kurias pašaliniams įžengti draudžiama. Sužinau, kad galiu 12 val. lankytis atskiroje puošnioje patalpoje, kur kasdien skaitomas brevijorius, stengiuosi įsiminti duris į refektoriją (vienuolių valgomąjį kambarį), gaunu raktą į bažnyčią pro duris tiesiai iš vienuolyno. Gediminas trumpai aprodo bažnyčios interjerą, kur didžiausia seniena ir vertybė menine prasme – statulos, puošiančios sakyklą. Nemažai jų per remontus ar kažkada buvo išvogtos, o dabar pakeistos replikomis. Autentiškų išlikę vos keletas. Brolis Bernardas man padarysiąs išsamesnę ekskursiją su nusileidimu į rūsį, Kankinių koplyčios aplankymu ir užlipimu į bažnyčios bokštą 96 laipteliais.
Stovint prieš didįjį altorių, brolis Gediminas prasitaria: „Kai mane vietiniai antisemitai pjovė, aš jiems parodžiau į šį altorių ir paklausiau, ar jie žino, kad kiekvieną kartą čia melsdamiesi, jie tai daro priešais 16 šventųjų, kurie buvo apipjaustyti, skulptūrų“. Nustebau, kad „pjovė“. Ir kodėl? Pasirodo, apskundė jį vyskupui, kad per daug šneka apie žydus, jų atminimą, atgailą dėl žudynių, ragina melstis už Izraelį. Daliai parapijiečių tai nepatiko – juos tai erzino. Tad ir apskundė. „Per daug šneka apie žydus“. Vyskupas pažadėjo pakalbėti su broliu Gediminu. „Prižadėjau, tai ir kalbu. O tu ten žiūrėk“, - sakė vyskupas. „Tai aš ir žiūriu...“ - šypsosi vienuolis.
Iš įrašų paskaitos Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje (https://youtu.be/FOfcklQHbv4) ir fragmentiškų pokalbių žinojau Gedimino požiūrį į Holokaustą, žydų atminimo svarbą ir net kolektyvinės lietuvių atgailos poreikio formulavimą. Viename iš įrašų jis pasakoja, kad bandė apie tai kalbėti su Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchais. Jo pasiklausę, jie liko pasimetę ir sutrikę. Sutiko, kad žmonės apie tai mažai žino ir reakcijos gali būti nelabai palankios, kad žmonės gali būti šokiruoti. Sutiko, kad juos reikia šviesti. „Tai tu eik ir šviesk“, - pasakę jam. „Taigi, jūs esate pirmieji“, - taria Gediminas savo auditorijai.
Kretingoje susitikau ir su savo antros eilės teta iš mamos pusės. Be kitų įdomių man prisiminimų sužinojau, kad jos sūnus Virgis vaikystėje draugavęs su Gediminu. „Tokiej padyki vaka buva“ – sako teta Zita. „Vo veina deina, nuvedi mona Virgis anų pas paranciškuonus. Veiziek, tas Gedimyns i kunigu palika“.
Pats Gediminas pasakoja, kad mokyklos metais mokytoja Jadvyga Žiliūtė Eucharistijos bičiulė (pogrindinis religinis sąjūdis, prasidėjęs 1969 m. Lietuvoje) organizavo slaptą grupę Kretingoje. Jie rinkdavosi pas tą pačią mano tetą Zitą ir jos vyrą Joną Kubilius. Jie iki mirties globojo ir ilgametį politinį kalinį Petrą Paulaitį (https://lt.wikipedia.org/wiki/Petras_Paulaitis) patys buvo nuolat sekami, namuose daromos kratos. J. Žiliūtės įkurta grupė be kita ko statė spektaklius, vaidindavo misterijas. J. Žiliūtė pasakojo Dievo tautos istorijas. Gediminas iš savo piešinių sukūrė visą A3 formato knygą „Biblija paveikslėliuoe“, kurią iki šiol Panevėžyje bibliotekoje saugo seselės vienuolės. Taip buvo pasėta sėkla.
Po seminarijos 1984-1994 m. per Dievo Žodžio skaitymus, pažintį su baptistais ir darbą su jaunimu Gediminas vis labiau ėmė jausti, kad negali suprasti savo tikėjimo be žydų tautos patirties, vis labiau kilo noras pažinti šaknis ir jų mistinį pradą. Su režisiere Regina Steponavičiūte vienuolyno kiemelyje pastatė „Žydų Velykų Sederį“. 2015 metais susipažino su Mesijiniais žydais Kijeve ir pakvietė juos į „Pakūtos“ centrą. Jie kūrė filmą „Мосты правды“ (2016), Gediminas padėjo su technika, o per tai buvo užkabinta daug istorinių klodų, susijusių su žydų istorija Lietuvoje, dar ryškiau pasimatė tebegyvuojančių stereotipų tiesos iškraipymai bei absurdiškumas, o taip pat, kiek senos antisemitinės nuostatos arba tiesiog neišmanymas tebėra gajūs net šiandieninių religiją praktikuojančių tarpe. Su Mesijiniais žydais Gediminas bendradarbiauja nuolatos, padeda jiems kaip dvasinis asistentas, kartu organizuoja konferencijas, stovyklas. Medžiagos galima rasti ir Pakūtos svetainėje - https://pakuta.lt/tema/pakutuvenu-kaimo-istorija
Brolio Gedimino pavyzdys užkrėtė ir parapijiečius. Susibūrė grupė, į kurią įeina ir tretininkai - pasaulietinį gyvenimą gyvenantys ordino pagalbininkai. Jie nuolat beldžia į savivaldybės duris ir mina slenksčius jau keletą metų siekdami gatvei, kur stovėjo sinagoga, suteikit Izraelitų arba Sinagogos pavadinimą. Iki šiol nepavyko, bet žada nenuleisti rankų. Tačiau turi ir kuo pasigirti. Nauja vietinės valdžios kadencija atvedė palankesnio požiūrio valdininkus ir buvo gautas leidimas pastatyti paminklinį akmenį stovėjusios sinagogos atminimui. Projektą realizavo Kretingos savivaldybė, Geros valios fondas ir Jakovo Bunkos fondas.
Iniciatyvių parapijiečių dėka sutvarkytos kapinės, kad vietiniai „ožkų neganytų ir orgijų nekeltų“, kaip sakė Gediminas. Kapinės rakinamos, bet raktą galima gauti pas netoliese gyvenančią Gedimino seserį arba per kitus tretininkų aktyvistus. Jau penkerius metus rugsėjo mėnesiais organizuojamos eisenos „Atminties keliu“ iš miestelio centro į Senąsias žydų kapines pagerbti Holokausto aukų. Informacija apie šias ir kitas veiklas taip pat skelbiama Fecebook grupėje „Keringos aikštė“ https://www.facebook.com/kretingosaikste. Viena aktyviausių tretininkių yra Kretingos muziejaus darbuotoja, fotografė, Jolanta Klietkutė. Ji buvo mano gidė po muziejų, ir jos dėka jį pamačiau kitaip nei šiaip būčiau vienas užsukęs. Ji atkreipė dėmesį į nuotraukas ir eksponatus, iliustruojančius žydų prieškario veiklas Kretingoje. Betarpiškai dar susitikau su dviem aktyvesniais tretininkais – Rimantu Radzevičium ir Jonu Drungilu. Malonūs bendrauti žmonės, veiklūs, pamaldūs, Gedimino kažkada įkvėpti rūpintis žydų atminimu ir atgaila už tautiečių suteptas rankas. Šie geranoriški žmonės su Gediminu priešakyje („Jis mūsų vaikščiojanti legenda“, - sako jie) aprėpia ne tik vietinę Kretingą, bet užkabina ir platesnę geografiją. Lanko žydų kapines ir meldžiasi visoje Žemaitijoje. Štai, paskambinau Eugenijui Bunkai pasiteirauti, ką jis gali papasakoti apie tą atminimo sinagogai akmenį su žemaitišku užrašu – „Šiuo vėituo iki 1941 m. veikė sinaguoga“. Pakalbėjom ir apie Gediminą. Eugenijus praeitą vasarą dėl karantino neskelbė viešo kasmetinio minėjimo Šaukėnų žydų žudynių memoriale. Galvojo, kad vis tiek niekas neatvažiuos, taigi, pats su darbiniais drabužiais nuvyko pasidarbuoti prie paminklo. Žiūri, kad iš autobuso išvirsta kokia 30 žmonių su Gediminu priešakyje, lankyti nužudytų žydų masinės kapavietės, minint jų žūties dieną.
Kalbėjomės, kad, jei ir nepavyko atvykti į Kretingą kartu su Irena Veisaite, tos idėjos nereikia pamesti. Ten nėra tiek renginių kaip Vilniuje, todėl jiems būtų įdomu ir gera paskaita, ir išleistos knygos, ir koncertas, ir įdomūs žmonės. Taip pat, sudarėm šiokį tokį planą, kaip padėti „pramušti“ gatvės pavadinimą.
Apie Kretingos žydų bendruomenę daugiau skaitykite:
Žilvinas Beliauskas