Šiais metais šiandien, rugsėjo 20-ąją (pagal žydų kalendorių - Tišrio (arba Tišrėjaus) mėnesio 15-oji diena) pažymima viena svarbiausių (ir džiaugsmingiausių – greta Purim) švenčių Sukot (Sukkot), kuri prasideda praėjus penkioms dienoms po pačios didžiausios judėjiškos šventės Jom Kipur (Permaldavimo dienos) ir tęsiasi visą savaitę.
Pirmoji ir paskutinė Palapinių šventės (Chag ha Sukkot) dienos yra pačios svarbiausios, jų metu negalima dirbti – kaip ir šabo (shabbat) metu. Beje, anksčiau Lietuvoje sukos dar buvo vadinamos Kūčkomis ir apie pačią Kučkų šventę buvo žinoma gerokai plačiau. Šiandien tarp nežydų geriau žinoma Chanuka (Hannukah) ir Roš ha Šana (Rosh ha Shana), naujųjų metų pagal žydišką kalendorių pradžia, o apie Sukot girdėjęs tik vienas kitas.
Sukot šventė, kaip įprasta, turi dvi reikšmes. Kasdienė reikšmė būtų tiesiog pasidžiaugimas gausiu derliumi. Panašios padėkos šventės būdingos daugeliui tautų, taip pat ir lietuviams.
Gilesnis šventės lygmuo, būdingas tik žydų tautai – dvasinio išsivadavimo kelionė. Istoriškai tas išsilaisvinimo kelias siejamas su išėjimu iš Egipto ir Sukot - pirmoji iš švenčių ciklo, skirto atminti išvadavimui iš vergijos, kelionei per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimui ant Sinajaus kalno. Nurodymas švęsti Sukot minimas Toroje, Kunigų (Vaiikra) knygoje (23:34-43).
Sukot metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje – palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas, per jį turi matytųsi dangus, todėl neretai suka dengiama šakomis. Suka kaip laikinas būstas simboliškai primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“. Palapinėje praleista šventė – tai „dykumos kartos“ padėties bei kelionės, kurioje buvo įteikta Tora ir kuri baigėsi įžengimu į Pažadėtąją žemę, atkūrimas.
Giliausia Sukot šventės prasmė - sutvirtinti jausmą, jog egzistenciškai esame nuolatinėje kelionėje, kurios metu neturi būti jokių pertvarų tarp mūsų ir Aukščiausiojo, kurį simbolizuoja dangus.
Chag Sukkot Sameach!
Comentarios