Balandžio 24 d. JAV prezidentas Joe Bidenas išplatino pranešimą, kuriuo galų gale buvo pripažinta, kad brutualus armėnų išžudymas per Pirmąjį pasaulinį karą yra ne kas kita, o genocidas.
Prieš 106 metus, 1915 metų balandžio 24 dieną, Osmanų imperijai kariaujant su carine Rusija, prasidėjo masinės žudynės, kurių metu įvairiais skaičiavimais apie 1,5 mln. armėnų buvo ištremti ar sunaikinti. Antrojo pasaulinio karo metais Holokaustą patyrę žydai geriau nei bet kas kitas gali suprasti ir užjausti armėnų tautą dėl patirtų žiaurumų. Todėl visai nenuostabu, kad pirmasis armėnų žudynes teisiniu požiūriu įvertino ir patį terminą “genocidas” pasiūlė litvakas Raphaelis Lemkinas.
R. Lemkinas (lenkiškai - Rafał Lemkin) gimė 1900 m. birželio 24 d. Bezvodno (Bezwodne) kaime Rusijos imperijos Gardino gubernijoje (dabartinė Baltarusija). Jo tėvas buvo ūkininkas, o motina - tapytoja ir kalbininkė, studijavusi filosofiją ir turėjusi nemažą literatūros ir istorijos knygų biblioteką. Raphaelį, kaip ir kitus jo brolius, Elijų bei Samuelį, mama mokė namuose. Nuo mažens R.Lemkinas jautė potraukį istorijai, ypač jį traukė dideli, katastrofiškai judantys žmonių srautai - asirų bei mongolų užkariavimai, hugenotų persekiojimai. Pasakojama, kad su masinių žudymų tema R.Lemkinas pirmąsyk susidūrė būdamas dvylikos - skaitydamas Henryko Sienkiewicziaus „Quo Vadis“, ypač tą ištrauką, kurioje pasakojama, kaip Neronas krikščionis maitindavo liūtams.
Per Pirmąjį pasaulinį karą R. Lemkino šeimos ūkis atsidūrė fronto linijoje, apylinkėse vyko nuožmios kovos tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių. Šeima išslapstė savo turtą, taip pat ir knygas, slėpėsi miške. Artilerijos ugnis sunaikino jų namus, vokiečių kariuomenė išgrobstė pasėlius, padargus ir gyvulius. R. Lemkino brolis Samuelis galiausiai mirė miške nuo plaučių uždegimo ir gyvenimą šeimai teko pradėti tarsi iš naujo.
Po karo R.Lemkinas mokėsi prekybos mokykloje Belostoke (lenk. Białystok), didžiausiame šiaurės rytų Lenkijos mieste, paskui ėmėsi lingvistikos studijų Jano Kazimierzo universitete Lvove (dabar Ukraina). Jis buvo poliglotas, laisvai kalbėjo devyniomis kalbomis, o skaitė – keturiolika. R.Lemkinas kurį laiką gilinosi į filosofiją Vokietijos Heidelbergo universitete, paskui grįžo į Lvovą ir studijavo teisę. Tarpukario Lenkijoje R.Lemkinas dirbo prokuroro padėjėju, ėjo pareigas Varšuvos apygardos teisme, po to Varšuvoje vykdė privačią teisinę praktiką. 1929–1934 m. R. Lemkinas buvo Varšuvos apygardos teismo prokuroras. Būdamas prokuroru, R.Lemkinas taip pat buvo Lenkijos Respublikos įstatymų kodifikavimo komiteto, sistematizavusio Lenkijos baudžiamuosius kodeksus, sekretorius, taip pat dėstė teisę. Kartu su Duke'o universiteto teisės profesoriumi Malcolmu McDermottu, R.Lemkinas iš lenkų į anglų kalbą išvertė Lenkijos baudžiamąjį kodeksą.
1933 m., tais pačiaus metais, kai A.Hitleris prasiveržė į valdžią, R. Lemkinas skaitė pranešimą Tautų Sąjungos teisinės tarybos konferencijoje Madride, kuriai jis parengė esė apie barbariškumą kaip nusikaltimą tarptautinei teisei. R.Lemkinas siūlė teisiškai apibrėžti ir patvirtinti (deja, nesėkmingai) du naujus tarptautinius karo nusikaltimus – „barbarybę“ ir „vandalizmą“, kurie reiškė tam tikrų žmonių grupių ir jų kultūrinio paveldo sunaikinimą. 1934 m. R. Lemkinas, spaudžiamas Lenkijos užsienio reikalų ministro už pastabas Madrido konferencijoje, atsistatydino iš pareigų ir užsiėmė privačia advokato praktika Varšuvoje. 1937 m. Lemkinas buvo paskirtas Lenkijos misijos nariu į 4-ąjį Baudžiamosios teisės kongresą Paryžiuje, kur jis pristatė galimybę ginti taiką baudžiamuoju įstatymu.
Jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 6 d., R.Lemkinas išvyko iš Varšuvos ir per Lietuvą pasiekė Švediją. Ten jis skaitė paskaitas Stokholmo universitete. Padedamas savo prieškario bendražygio M. McDermotto, 1941 m. R.Lemkinas gavo leidimą įvažiuoti į JAV. Nors jam pavyko išsigelbėti, per Holokaustą jis prarado apie pusšimtį giminaičių. Atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, R. Lemkinas gavo darbą Šiaurės Karolinos Duke'o universitete, dėstė teisės fakultete. 1944 m. Karnegio tarptautinės taikos fondas JAV išleido svarbiausią R.Lemkino veikalą „Ašies valdymas okupuotoje Europoje“ (Axis rule in occupied Europe: laws of occupation, analysis of government, proposals for redress). Ši knyga apėmė išsamią teisinę Vokietijos valdymo analizę šalyse, kurias per Antrąjį pasaulinį karą buvo okupavusi nacistinė Vokietija, kartu apibrėžiant ir genocido terminą. Nors Niurnbergo tribunolo metu „genocidas“ kaip teisinė kategorija dar neegzistavo, R. Lemkino pasiūlyta genocido, kaip tarptautinės teisės pažeidimo, idėja vėliau tapo plačiai pripažinta tarptautinės bendruomenės. 1945–1946 m. R. Lemkinas tapo JAV Aukščiausiojo Teisingumo Teismo ir Niurnbergo teismo vyriausiojo patarėjo Roberto H. Jacksono patarėju. Knyga „Ašies valdymas okupuotoje Europoje“ tapo vienu iš pamatinių tekstų tiriant Holokaustą ir totalitarizmą, aiškinantis masinio smurto bei genocido aplinkybes.
Po karo Lemkinas nusprendė likti JAV. Nuo 1948 m. jis skaitė baudžiamosios teisės paskaitas Jeilio universitete. Kartu R. Lemkinas aktyviai kovojo dėl įtvirtinimo tarptautinių įstatymų, apibrėžiančių genocidą. Tai, kad nacių lyderiai, aktyviai prisidėję prie genocido įgyvendinimo, sulaukė bausmės, jo netenkino. R.Lemkinas siekė iš esmės naujai teisiškai apibrėžti ir įvardyti nacių vykdytą blogį kaip išskirtinį, lig tol neįvardytą nusikaltimą ir pokario metais visą savo laiką skyrė Genocido konvencijai.
R. Lemkinas pateikė Genocido konvencijos sutarties rezoliucijos projektą, siekdamas įtikinti skirtingų šalių politikus tarptautiniu lygmeniu paremti rezoliuciją. JAV iniciatyva Genocido konvencijos rezoliucija buvo pateikta Jungtinių Tautų Generalinei asamblėjai svarstyti. Konvencija dėl genocido nusikaltimų prevencijos ir baudimo buvo oficialiai pristatyta ir priimta 1948 m. gruodžio 9 d., o įsigaliojo nuo 1951 m. Už savo veiklą R. Lemkinas dukart buvo nominuotas Nobelio premijai, tačiau jos taip ir negavo. Mirė R.Lemkinas 1959 m. rugpjūčio 28 d. Niujorke. Nuosprendis už jo įvardytą nusikaltimą pirmąkart skirtas 1998 m. rugsėjo 2 d., kai dėl genocido ir nusikaltimų žmonijai buvo nuteistas Ruandos Tabos miesto meras Jeanas-Paulis Akayesu.
Comments