Kalbinti operos solistą Rafailą Karpį – ir paprasta, ir nevisai.
Paprasta, nes esminė gero pašnekesio sąlyga – geranoriškumas, kurio Rafailas turi į valias.
Nevisai todėl, kad R. Karpis – dažnas įvairių laidų svečias. Puikiai šnekantį, emocionalų, tiksliai formuluojantį mintis meno žmogų mėgstama šnekinti, todėl surasti šviežesnę intonaciją, netikėtą rakursą tikrai nėra paprasta.
Nusprendėme taip: nesileisdami į profesionalius muzikinius barus ar gyvenimo būdo laidos stilistikai tinkančius pasvarstymus apie tai, kas patinka, o kas – nelabai, renkamės temą siaurą, tačiau pačiam Rafailui išties aktualią – žydiška tapatybė.
Apie tai irgi buvo viešumoje šnekėta, vienu ar kitu aspektu, tačiau šįkart tikslas buvo ne vien atskleisti individualų požiūrį, bet ir prisiliesti, bent probėgšmais, prie šeimos ir giminės istorijos, parodyti tas sąsajas, sujungiančias kartas į vieningą visumą.
Algirdas Malcas, iš pradžių manęs likti nuošalyje, puikiai pagavo intonaciją ir sublizgėjo anksčiau nematytame (jei išleisime iš akių tikrai vykusį debiutą su smuikininku Aleksandru Štarku) jautraus pokalbininko amplua.
Aišku, pašalinių garsų žydiško maisto kavinėje „Beigelių krautuvėlė“ galėjo būti mažiau, tačiau jie, atsiradę dėl pernelyg įjautrintų mikrofono nustatymų, galop pasirodė esantys dramaturgiškai motyvuoti: gyvenimas, ypač besitęsiantis per kartų kartas, neapsieina be įvairių triukšmų ir trikčių, to balto triukšmo, kurį nuolat stengiamės (kiekvienas savaip) įveikti savo individualiu balsu.
Manau, Rafailui tai puikiai pavyko!
Ginas Dabašinskas