Šiandien švenčiamas Purimas, džiaugsmingiausia žydiška šventė. Kaip ir kitos žydiškos šventės Purimas neturi stabilios vietos grigališkame kalendoriuje, todėl data kaskart vis kitokia.
Šįmet Purimas, minimas Adaro mėnesio 14-tąją, prasideda kovo 16 d.
Kaip ir kitos žydiškos šventės, Purimas yra daugiasluoksnis.
Tai vienintelė žydiška šventė, atsiradusi diasporoje ir integruota į istorinių žydiškų švenčių (greta Pesacho ir Chanukos) ciklą. Iš čia tam tikri ypatumai: viena vertus, įprastinis religinis aspektas (sinagogoje tradiciškai skaitoma „Esteros knyga” (dar vadinama „Esteros ritiniu”), antra vertus, tai vienintelė šventė, kai žydams nėra draudžiama dirbti, vartoti alkoholį (nors vynas geriamas ir per Pesachą), kai adaptuojamos įvairios iš kitų tradicijų perimtos karnavalinės formos (pvz., teatralizuoti vaidinimai ir parodijos, vadinamieji purimšpyliai, kuriuose aktyviai dalyvauja vaikai (todėl Purimas dažnai vadinamas „vaikų švente“).
Yra siužetinė Purimo dalis: Persijos karaliaus žmona Estera drauge su savo pusbroliu Mordechajumi sutrukdė Persijos karaliaus patarėjo Hamano klastai, kurios tikslas buvo sunaikinti žydus ir taip išgelbėjo savo tautiečius nuo pražūties. Iš pradžių grėsmingai prasidėjusi istorija baigiasi gerai, todėl švenčiant Purimą visad dominuoja pakili nuotaika įgaunanti įvairias formas, veikiamas etnografinės aplinkos.
Gilesnė Purimo prasmė yra išsigelbėjimas, tačiau ne tiek stebuklingas, dieviškas ir metafizinis (kaip, pavyzdžiui, per Pesachą, kai Aukščiausiasis rodo kryptį ir kelią), o paremtas prigimtiniu tautinės bendruomenės buklumu, susigaudymu ir gebėjimu suktis iš, atrodytų, beviltiškų situacijų.
Galima daryti prielaidą, kad per Purimo tradiciją idėja prigimtinio sumanumo, gebėjimo apsiginti pačiam ir apginti kitus, labiausiai fokusavosi ties moteriška Esteros figūra, kuri ties XIX - XXa. riba išsiveržia iš religinio, žydiško (ir iš dalies krikščioniško), konteksto į platesnį kultūrinį socialinį lauką, jau gerokai paliestą sekuliarumo. Kiek tai atsispindėjo XX a. pradžios socialdemokratinio judėjimo siekyje įtraukti į aktyvų socialinį gyvenimą į paraštes nustumtas moteris (svarstomos Purimo šventės ir Tarptautinės moters dienos, įsitvirtinusios kovo 8-ąją, galima sakyti, Purimo apylinkėse, sąsajos), feministiniame judėjime, klausimas atviras.
Yra dar viena su Purimu susijusi istorija, rodanti kaip plastiškai šis pasakojimas gali transformuotis ir įgauti naujas formas. Sovietų Sąjungoje vėlyvuoju stalinmečiu prasidėjusi antižydiška kampanija, grasinusi išvirsti pilnavertėmis Hamano tipo represijomis, pilna jėga įsiliepsnojo 1953-jų pavasarį. Pirmasis insultas Stalinui, mirusiam kovo 5 d., smogė kovo 1-ąją. 1953 metais Purimas prasidėjo vasario 28-ją ir baigėsi būtent kovo 1-ąją.
Kaip tokiais atvejais sakoma, išvados darosi pačios.
Džiaugsmingo Purimo!
Ir lukterėkime: gal rytoj, pirmąją dieną po Purimo bus papildoma proga pasidžiaugti.
コメント